– Keturi vaikai namuose – triukšmo netrūksta, tiesa?
– Tikrai taip. Berniukai – didesni, spalį jiems sukako dešimt, o mergaitėms liepą bus ketveri. Jos visai nepanašios į brolius, labai nesutaria, pykstasi, darželyje net nežaidžia kartu. Bet jei išgirsta, kad kažkurią skriaudžia, iškart bėga ginti. Džiugas su Mažvydu iki šiol turi labai tvirtą ryšį. Nepaisant to, kad pastatėme dviaukštę lovą, vis tiek dažnai miega kartu pasikloję čiužinį ant grindų.
– O sesutes prižiūri?
– Ar buvo giminėje dar dvynių?
– Mano senelis yra iš dvynių, vyro giminėje buvo net ir trynukų. Bet nesuvedu į tai. Mūsų labai didelė giminė, bet nė vienas anūkas neturi dvynių. Todėl manau, kad tai daugiau atsitiktinumas.
– Trečią kartą ryžtumėtės lauktis?
– Manau, kad ne, nebent senatvėje kas nors užplauks, nes esu išprotėjusi dėl vaikų. Turime ir berniukų, ir mergaičių, ko betrūksta? Belieka džiaugtis, kad sveiki auga. O ir šiaip nėra lengva. Būti mama tikrai šaunu, bet tai sudėtinga. Man kartais parašo mamos, kokia aš šaunuolė, kaip tvarkausi, o štai ji net su vienu nespėja. Bet vaikas vaikui nelygus. Turiu pažįstamą, kurios vaikas nemiegodavo. O jei miegodavo tik ant rankų. Be abejo, kai peržengi dviejų ribą, kai turi dvi rankas, o vaikų trys ar daugiau, tada jau kitas reikalas. Bet augini ir pripranti.
– Pirmųjų berniukų susilaukėte šiandieniais standartais matuojant pakankamai anksti – buvote vos 23-ejų, tiesa?
– Taip, susituokiau pakankamai anksti, ketvirtame kurse. Sakėme, darysime karjerą, pasistatysime namus ir tik tada planuosime vaikus. Bet vyro pusseserė pasigimdė mergytę, kai pamačiau, sakiau velniop tą karjerą ir namus, kuriam tikrą šeimą dabar, o karjerą kaip nors kartu padarysime. Visada žinojau, kad pirmą sūnų pavadinsiu Džiugu. Taip ir buvo. Tiesa, kai laukiausi pirmą kartą, man pasakė, kad bus mergaitė ir berniukas. Važiavau daryti Cezario operacijos su rožine ir žydra krūvele drabužių. Buvau sugalvojusi, kad pavadinsiu Džiugu ir Ūla. Ir štai siurprizas. Kai laukiausi antrą kartą, man pasakė, kad bus mergaitės, bet iki paskutinės akimirkos nebuvau tuo tikra. Vėl darė Cezarį. Kai suleido nuskausminamuosius, aš guliu ir galvoju, artėja ta tiesos akimirka, kai sužinosiu ar man melavo, ar ne. Apėmė toks nerimas – net gydytojai paklausė, kas man darosi. Buvo gėda prisipažinti. Kai pasakė, kad pirma mergaitė, atsipūčiau.
– Nebuvo minties pametinukų auginti?
– Oi ne. Nemanau, kad kas nors po dvynukų nori pametinukų. Viskas buvo suplanuota. Jei būtų gimę berniukas ir mergaitė, gal ir nebūtume daugiau planavę. Bet kadangi buvo du berniukai, nusprendėme, kad kai jie eis į pirmą klasę, pagalvosime apie šeimos pagausėjimą. Viskas pavyko, tik negalvojome, kad vėl bus dvi. Dabar juokiamės – kiekvienam broliui po vieną sesę.
– Kaip dabar vertinate tokį 7 metų skirtumą tarp vaikų?
– Jei augini po vieną vaiką, toks skirtumas yra per didelis. Vaikams tarpusavyje bus neįdomu nors mergaitės greičiau bręsta. Jos moka susikaupti, yra rūpestingos, turi tą moterišką bruožą – visus sužiūrėti, viską numatyti, suplanuoti. Man atrodo, kad geriausias amžiaus skirtumas tarp vaikų yra kokie trys metai – tada ir mama spėja atsigauti. Bet mes sąmoningai rinkomės tokį amžiaus skirtumą, nes jie vis tiek augo turėdami vienas kitą.
– Vaikai padiktavo ir tinklaraštį?
– Taip, nors mano polinkis ką nors puošti užsimezgė dar vaikystėje. Turėjau mažesnę sesę, kurią mėgdavau visaip rengti. Kai man gimė mergaitės, į Lietuvą kaip tik atėjo tinklaraščių banga. Nusprendžiau pabandyti. Iki pilnos svajonės dar daug ko trūksta. Kad ir kaip bebūtų, didelį randą mūsų šeimoje paliko vyro nelaimė. Po jos sunku vėl kabintis į gyvenimą. Turėjome daug visokių planų. Iki šių dienų negalime atsitiesti. Atrodo lyg kas kryžių būtų uždėjęs – taip ir einame su juo. Ir su tinklaraščiu sunkiai sekasi. Reikia į jį investuoti, investuoti iš ko nėra. Rašau, o svajoju apie vaikų mados namus. Kad būtų kur vaikams demonstruoti madas, kad ateitų mamos su vaikais, kur galėtų pabūti, praleisti laiką. Bet tam reikia lėšų, augindama keturis vaikus aš negaliu sau leisti imti paskolos, rizikuoti. O ir tas lietuvių pavydas. Kaip ir pačios blogerės sako: gaili pakomentuoti, palaikinti, palaikyti. Užsienyje tie blog‘ai klesti. Ten tas mamas myli. O čia ką? Pinigų niekas nenori mokėti. Kai pateiki sąlygas, nusisuka ir susiranda tą, kuri visa tai padarys nemokamai. Be pažįstamų Lietuvoje, matyt, apskritai sunku ko nors pasiekti.
– Nesulaukiate piktų komentarų, kad vaikus į verslą įtraukėte?
– Nelabai. Kad nedarau nieko, kas joms pačioms nepatiktų. Jei išsiruošiame, apsirengiame gražiau tada ir gaudau tas akimirkas. Mažos jos dar yra. Gal ateity tai bus joms pagrindas kažką išvysti. Nes Džiugas su Mažvydu demonstruoti madų tikrai nenori. Bandžiau juos ir į modelių agentūrą įrašyti, nes duomenys geri. Bet jie dar ieško savęs: vienas krepšinį lanko, kitas groja gitara. Bet būreliai labai brangūs.
– Keturi vaikai apskritai, matyt, yra labai brangu, tiesa?
– Taip. Kaip aš juokiausi, kai padidino vaiko pinigus. Žinoma, tai vis tiek yra geriau negu nieko, bet jei palygintum, kaip yra kitose šalyse, kaip ten rūpinamasi šeimomis. Mes po vyro nelaimės taip ir likome šešiese gyventi dviejų kambarių bute. Berniukai ir mergaitės gyvena viename kambaryje. Bet niekam nerūpi. Kaip galime, taip tvarkomės.
– Vaikų mados namai seniai buvo jūsų svajonė?
– Kurį laiką mėčiausi, iš pradžių dirbau auklėtoja vaikų darželyje. Galvojau gal įkurti savo. Bet pamačiau, kaip tai sudėtinga. Reikia kovoti ne tik su vaikais, bet ir tėvais.
– Nebuvo minčių apie emigraciją?
– Jų yra kasdien. Jei pavyktų kur nors įsitvirtinti, žinoma, kad ryžtumėmės. Juk dabar tiek skrydžių, kad nėra labai didelio skirtumo, kur gyveni, bet kada gali sugrįžti.
– Kaip dabar vyro sveikata?
– Kas nežino, nieko ir nepastebi. Tik kad per pilvą yra didelis randas. Gal jei būtų ilgiau pavaikščiojęs į reabilitacijas, būtų atsigavęs dar labiau, bet nieko. Atsigavo. Jaunas žmogus. Nors Lietuvoje niekas nieko nežadėjo. Jis pats stebuklus darė. Bet verslo jau atgaivinti nepavyko. Kiti sako – džiaukitės, kad esate kartu visi sveiki. Mes dėl to džiaugiamės, bet norisi kokybiško gyvenimo. Kad ir kas ką besakytų, vis tiek atsiremi į pinigus. Tu suaugęs gali savo poreikius kažkaip apriboti, o vaikai? Juk jiems visko norisi – ir žaislų, ir maisto geresnio. Bent jau ko netrūksta, tai drabužių. (Šypsosi.)
– Mergaitės nerodo noro pačios rinktis drabužius?
– Žinoma, kad rodo – princesių rūbais. Turi jos tų suknelių. Nedraudžiu. Manau, kad kiekvieno vaiko spintoje turi kabėti kostiumas, kurį jis nori persirengti. Vaikystė yra spalvota, tikrai nepakenksime vaiko psichikai, jei kartais užsidės Elzos suknelę.
– Kokios taisyklės jūsų namuose palengvina buitį?
– Per tiek metų išbandėme viską, bet labiausiai veikia, kai prašai, kad vaikai vieni kitiems už nusižengimus sugalvotų bausmes. Jiems tai yra sudėtinga padaryti.
– Kokių patarimų turėtumėte mamoms?
– Mažiau stresuoti ir nekurti problemų, kol jų nėra. Nusiraminti, blaiviai mąstyti. Gal dėl to vieną vaiką sunkiau auginti, nes daugiau stresuoji. Prisiskaitai forumų internete ir pameti galvą. Reikia klausyti savo vidinio „aš“.
– Matyt, streso būna dar daugiau, kai ateina ligų metas? Kaip čia susitvarkote?
– O taip! Mūsų namuose niekada visi keturi vienu metu neserga, bet vis tiek visi keturi praserga. Tai tada jau ir užsidarai mažiausiai mėnesiui namuose. Ligos visada yra sunkiausias periodas, niekur nuo to nepabėgsi. Bet geriausia, kad visa tai gretai pasimiršta, išlieka tik tai, kas buvo gera. Ir tie sunkumai po gimdymo, po vyro nelaimės, viskas pasimiršta. Namuose tikrai pas mus netrūksta nei triukšmo, nei džiaugsmo, nei šūksnių. Aš tikiu, kad po truputį įgyvendinsiu savo svajones. Juk sakoma, kad išbandymai duodami tik stipriems.