Moterys kartu pradeda savo dieną, turi vienodas tatuiruotes ir viena kitą ypatingu būdu papildo savo darbuose. Matyt, todėl ir juokiasi, kad vargu, ar atsirastų toks drąsuolis, kuris išdrįstų tarp jų sieną pastatyti.
– Papasakokite, kada atėjo suvokimas, kad jūs su seserimi šiek tiek ypatingesnės sesės? Ar tai buvo juntama nuo mažens? Ar apie tai bylojo kažkokie pojūčiai, poelgiai?
– Mes – dvynės, jungiamos nežemiško ryšio, bet žemiškai ir paprastai norime juo dalintis.
Suvokimas...tikriausiai jis niekada neatėjo, niekada nebuvo tokio „sužinojimo“, kad mes – kitokios. Nuolatos atrodė, jog visi kiti aplinkui yra kitokie. Visi vaikai, kurie turi vyresnius, jaunesnius brolius ar seseris, o gal tie, kurie visiškai vieni. Niekada nesuprasdavome, nesuvokdavome, kaip taip gali būti. Jei atvirai, taip atrodo ir dabar, net mudviems suaugus.
Prisimenu gyvenimo fragmentą iš vaikystės. Su sese sėdėjome dviese kieme, kai priėjo mergaitė nustebusiomis akimis ir žiūrėdama paklausė: „Kodėl jūs tokios vienodos?“. Gal tą akimirką dar vaikiškoj širdy sukilo keistas jausmas, klausimas –
o ko čia stebėtis? Nesumojau, ką jai atsakyti.
Jei šiandien manęs to paties klaustų, kad ir suaugęs žmogus, vargu, ar ką protingo jam pasakyčiau. Mes žinome, kad esame vienodos, taip juk turi būti. Ir per tuos visus metus buvo daug sutiktų žmonių, jie visur, autobuse, gatvėse, mokykloje, net universitetuose, stebėjosi taip, tarytum tai būtų kažkas tokio keisto, nežemiško. Dabar galiu juos suprasti, bent pabandyti įsivaizduoti, bet visada mudviem su sese atrodė, jog tai yra savaime suprantama ir kitaip būti niekada negalės.
Tiesa, esame sutarusios, jog gatvėje sveikinsimės su visais, net kurių nepažįstame. Kadangi turime pakankamai daug nebendrų draugų, dėstytojų, pažįstamų, kurie gal ne visi žino, jog mes iš dvynių, iš patirties supratome, kad lengviau yra pasisveikinti ar pamojuoti tam, kuris sveikinasi, nei bandyti įrodyti, pasakoti ir dar įtikinėti, kai vis tiek netiki, jog čia ne ta, apie kurią jūs galvojate.
Daug labai keistų žvilgsnių esu sulaukusi, kai žiūrėdama svetimam žmogui, kuris nori netikėtai sutikęs apsikabinti, palaikyti pokalbį, į akis, sakau „atsiprašau, aš nesu ta, apie kurią galvojate, mes nepažįstamos, aš Samantos sesė“. Juokingiausia kada tas žmogus pradeda juoktis ir sako: „Na, gerai, pajuokavai ir užtenka, geriau pasakok, kaip sekasi". Tada prasideda kitas etapas, įrodinėjimas.
– Ar tėvai kaip nors akcentuodavo tai, kad esate dvynės? Gal vienodai rengdavo? Pirkdavo vienodus daiktus?
– Man atrodo, kad ilgą laiką tėvai net neakcentavo žodžio „dvynės“. Visada buvome seserys, gal tik vėliau jau girdėjome aplinkinius mus vadinant dvynėmis.
Kas liečia apsirengimą, jis skyla į 3 etapus. Visą vaikystę buvom rengiamos vienodai. Mama pasigailėjo dienos, kai pabandė į mokyklą išleisti skirtingai mus sušukavusi: vienai kasą supynė dešinėje pusėje, kitai – kairėje. Kaip šiandien prisimenu – vėluojam, reikia išeiti iš namų, o mudvi sėdim ir nesutinkam net pajudėti, kol kažkuriai neperpins plaukų iš naujo. Visose vaikystės nuotraukose ir prisiminimuose matau mus vienodas. Nuo plaukų gumelių iki kojinių. Atrodo, kad vienas žmogus stovėtų.
Vėliau, labai trumpam, paauglystėje, išsiskyrėme. Rengėmės skirtingai, bet vis tiek panašiai. Dažniausiai skirdavosi bent jau spalvos, bet abi supratom, kad apsirengus skirtingai, atrodo, net blogai savyje jautiesi, tad šiai dienai mūsų stilius, apranga, išvaizda – viskas vėl labai panašu. Ne visai identiška, bet netoli to.
Puikiai prisimenu nuoskaudą, kurią pajutau, kai dar ankstyvoje vaikystėje vienas iš vaikų pasakė: „Kaip judviems nepavydžiu, viskuo turite dalintis. Tikriausiai net kambariu". Gal tada nesugebėjau jam paprieštarauti, bet šiai dienai, viską supratusi, galiu pasakyti, kad mums niekada nereikėjo dalintis vienu daiktu – vienu dviračiu ar telefonu. Net nepamenu, kad būtumėm vienu saldainiu kada iš neturėjimo besidalinę. Visko visada turėjome po lygiai. Tik dabar nežinau, ar tai gerai.
Šiandien, kai esame suaugusios, mes visvien negalime viena be kitos nieko pirkti, nieko sau leisti. Jei sesuo apsipirkinėja, ji visada nupirks megztinį ar batus ir man, jeigu aš perku naują daiktą, taip pat negalėčiau nepaimti antro. Kartais tai visai vienai iš mūsų nenaudingas daiktas, bet tu širdyje žinai, jog negali nenupirkti ir sesei. Tik tai, žinoma, nėra iš kažkokio reikalo ar prievartos. Taip tiesiog įprasta. Tik piniginiu atžvilgiu niekada nesutaupom.
Esu dėkinga tėvams, nes tai išugdė mudviem savybę, jog iš poreikio nuolatos viską duoti viena kitai, mes duodame ir visiems aplinkui. Niekada nebuvo gaila draugėms atiduoti daiktus, dalintis drabužiais, žaislais ar kitais dalykais su kitais vaikais. Nežinau, ką reiškia kažkam gailėti ką nors paskolinti ar atiduoti. Pradedant daiktu, baigiant palaikymu, žodžiu, apkabinimu.
Kas liečia labai drąsius, gana keistus mūsų dvynukiškus sprendimus – pamenu, buvo etapas, gal kokioje 5 ar 6 klasėje, kai mes viena be kitos negalėjome net valgyti. Nesvarbu, jog gal tuo momentu būdavome nekartu, bet privalėdavome laukti viena kitos ir pavalgyti kartu. Ačiū likimui, jog šis įprotis greitai baigėsi, nes jei truktų iki dabar, nežinau, kaip sektųsi likti gyvoms.
– Ar kada nors jutote norą (gal buvo toks etapas), kai norėjote su dvyne seserimi atsiskirti? Susikurti kuo atskiresnį identitetą?
– Gal keista, bet ne. Negaliu prisiminti tokio laikotarpio ar momento, kai norėjosi specialiai būti skirtingoms. Tiesa, yra vienas prisiminimas, bet jis gana juokingas, kilęs iš pykčio.
Atsimenu, ryte mudvi dėl kažko susipykom. Kaip visada, dėl ko nors tokio mažo, ko negaliu prisiminti, o tada, matyt, pasimiršo per 5 minutes. Taigi, susipykome. Buvome susiruošusios rengtis naujus vienodus megztinius ir aš tyčia apivilkau visai kitokį megztinį, sakau, specialiai būsim šiandien kitokios, gana čia vaikščiot vienodoms. Sesė nuėjo, o aš paslapčia į kuprinę susikišau tą vienodą megztinį ir tik įžengusi į mokyklą persivilkau. Iš jos šypsenos supratau, kad žinojo, jog negalėčiau kitaip. Kaip šiandien prisimenu.
Tik man svarbu pasakyti, jog niekada, tikrai niekada, nuoširdžiai nejutau jokios prievartos ar kažkokios pareigos atrodyti vienodai. Mes visada turėjom galimybę būti kitokios, bet kažkodėl niekada jos nesirinkome. Aišku, turiu pripažinti, jog būdavo dienų, momentų, kada tas skirtingumas pasirodydavo, bet jis apsiribodavo kažkuo labai labai mažu, beveik nepastebimu. Man labiausiai gera dėl to, jog viskas taip natūraliai, įprastai, savaime suprantamai – tarsi niekas niekada nepasakė, neliepė, nenurodė, bet širdyje jauti, kaip turi būti.
– Ar pasitaiko susipykti?
– Mūsų dažnai klausia, ar mes pykstamės – tai aišku. Mes dvynės, bet iš planetos Žemės. Čia visi kartais susipyksta, mes ne išimtis. Tik mūsų pykčiai tokie maži, kad mums niekada nėra tekę taikytis. Nesame nesikalbėjusios ilgiau 10 minučių, kaip susipykstam, taip savaime iškart vėl gyvenam, lyg nieko nebūtų nutikę.
Gal to net negaliu vadinti pykčiu? Tikriausiai tik nesutarimais. Ir, prisipažinsiu, man lengviau įsivaizduoti mintyse, kaip aš skrendu į mėnulį, nei įsivaizduoti priežastį, ko sesei nesugebėčiau atleisti, kas mus supykdytų taip stipriai, jog...tiesiog būtų pikta.
– Papasakokite, ka jums reiškia turėti dvynį? Kokie tai pojūčiai? Ar išties tame esama mistikos, kaip kartais pasakojama?
– Ką man reiškia turėti sesę dvynę? Aš knygą parašyti galėčiau, jei tik surasčiau tokią kalbą, kuria būtų įmanoma papasakoti. Labai dažnai pritrūkstu žodžių, kurie galėtų nusakyti tą jausmą.
Ir dabar kalbu su gumulu gerklėje, norisi verkti iš kažkokio gerumo ir švelnumo širdy. Pasakysiu paprastai. Turėti sesę dvynę man yra tas pats, kas turėti save iš veidrodžio. Tik kalbančią, jaučiančią, gyvą. Mama vaikystėj juokaudavo – vienai iš mūsų paklausus „na, kaip šiandien atrodau?“, sakydavo „pažiūrėk į sesę ir suprasi“.
Žiūrėdama į ją matau save ir labai keistai nuskambės, bet man net atrodo, kad kai ji kalba – kalbu aš. Prisiekiu, užsimerkusi galėčiau net save pačią apgauti, kad tai aš kalbu. Galiu šitam gyvenime netekti visko, kad ir kaip baisiai tai nuskambėtų, mano gyvenimas nesibaigtų ties jokia nelaime, jokiu artimojo žmogaus praradimu, kol žinočiau, kad mano antra širdies puselė šalia. Man nieko nėra neįmanomo, kol mes kartu. Gali būti baisiausi karai, stipriausios netektys, ilgiausios gyvenimo audros – viską pajėgsiu, kol žinosiu, jog ji šalia.
Apie tuos magiškus dalykus – tikrai taip. Nebesistengiu suprasti ir paaiškinti to tarpusavio ryšio, pati kartais prarandu logišką sąsają ar adekvatų to suvokimą.
Labiausiai noriu pasidalinti vienu pavyzdžiu. Atsimenu, buvome su klase teatre. Viskas buvo gerai, visiems smagu ir tarp spektaklio dalių vyko pertrauka. Prisimenu, sėdžiu kėdėje, aplink daug žmonių, nematau sesers, o viduje toks jausmas, tarsi baisiausias jaudulys, kad kažkas tuoj atsitiks, virpa delnai, krečia šaltis ir taip silpna, negera, tamsu. Atbėga klasiokė ir sako: „Santa, tavo sesuo ten apačioj nualpo“. Tada iš viso patirto šoko, iš emocijos, pamiršau savo savijautą prieš tą naujieną, bet vėliau labai ilgai apie tai galvojau. Ir patikėjau, kad mes net kūniškai pergyvenam ir išgyvenam viena kitos bėdas, nelaimes, sveikatos problemas.
Tą dieną, kai sesuo neišlaikė vairavimo egzamino, aš buvau Nidoje, o ji – Kaune. Ji man dar nepsėjo paskambinti, papasakoti, kaip sekėsi, o aš jau jaučiau, jau žinojau, kad neišlaikė.
Gal kiti sakys, kad, tarkim, ir mama jaustų, jog dukra galėtų neišlaikyti, gal nebuvo pasiruošusi, kas visiems būtų aišku, bet tai ne tas pats. Tas jausmas, kai tu jauti taip stipriai, jog net neabejoji, mintyse jau žinai, ką tau pasakys – tai nepaaiškinama. Jei bandyčiau viskam surasti paaiškinimą, jaučiu, išprotėčiau! Ne žmogaus protui suprasti ir, matyt, jau net ne mokslui paaiškinti tokius reiškinius ir jausmus.
Niekada nepamiršiu, kaip vaikystėje vienai susirgus, mus atskirdavo. Ta, kuri serga, keliaudavo pas senelius. Mes prie durų atsisveikindamos susižvalgydavom ir sakydavom: „Iki greito“, nes puikiai žinojome, jog už kelių dienų susirgs ir kita.
Atsimenu, mama sykį taip supyko, jog neva specialiai antroji suserga ir kažkaip sau temperatūrą pasikelia. Deja.
Gali visi aplinkui netikėti, bet esu įsitikinusi, jog mes kūniškai susiję taip stipriai, kad perimtumėm viena kitos ligas. Žinoma, apie tokius dalykus mažiausiai norisi kalbėti, bet aš turiu pripažinti, jog kartais mums gyventi yra ne tik dvigubai laimingiau, geriau, bet ir sudėtingiau.
Nuolatos išgyvename viena už kitą taip, kad tai yra nenutrūkstantis procesas. Jei vienai sunku, jei viena nelaiminga ar nusiminusi – antroji jausis taip, tarsi tai jai būtų nutikę. Gal net giliai širdy visada norėjau, kad viskas, kas blogai, būtų man, bet net nesėkmes dalinamės dviese. Iš kitos pusės – viską padalinus perpus, lengviau ir pakelti.
– Kiek gyvenime jums svarbi jūsų dvynės nuomonė ir kiek ji nulemia jūsų sprendimus? Jei sesuo sakytų nesirinkti vieno ar kito darbo, nesirinkti vieno ar kito vyro - ar tai keistų jūsų apsisprendimą?
– Sesers nuomonė man svarbiausia. Tik todėl, nes žinau – ji niekada man nepameluos, jai niekada nebus nedrąsu kažko pasakyti, ji niekada nenutylės, nenuslėps. Čia juk tas pats, kas garsiai tartis su pačiu savimi. Daug kartų įsitikinau, kad aplinkiniai, kad ir kokie artimi ar brangūs bebūtų, visvien kartais meluoja, apgauna, nutyli, nedrįsta pasakyti ar patarti, o sesuo... Norėdama neprisiminčiau dienos, kada jos nuomonė būtų buvusi man svetima. Nors esu išgirdusi ir tai, ko visai nenoriu girdėti, bet tai buvo visiška tiesa, tarsi širdies balsas, kurį pati girdi.
Manau, kad jos nuomonė nulėmė labai daug mano gyvenimo sprendimų. Jei ne ji, vienas būtų pasibaigęs labai dideliu ir klaidingu gyvenimo posūkiu. Kai teko rinktis, kur studijuoti, sesuo buvo apsisprendusi, jog stos į lietuvių filologiją. Aš sakiau, kad irgi ten stosiu, irgi noriu. Mes būsim kartu ir turėsim pačius geriausius studijų metus. Širdyje vijau mintį, kuri prieštaraudama liepė nesirinkti šitos krypties, o pasukti menų pusėn.
Tas vakaras, kai pildėme paraiškas stojimams, baigėsi sesės žodžiais: „Sese, viena vienoda visuma susideda iš dviejų pusių. Ir tos pusės gali būti skirtingos. Žinau, kad abi bijom, bet jei tu nestosi į dailės akademiją, niekada negalėsiu tavo paveikslams sukurti eilių“. Ir aš mus supančioj tyloj užpildžiau stojimo paraišką į taikomąją grafiką. Tai buvo geriausias mano gyvenime priimtas sprendimas iki šiol. Jei ne sesers žodžiai, šiai dienai mano gyvenimas būtų buvęs visai kitoks nei yra dabar.
Kas liečia darbo, vyro ar draugų pasirinkimus – mes lygiai taip pat kalbamės, išbūnam drauge ir viena kitai patariame be užuolankų, be pastatytų sienų. Man būtų labai įdomu sutikti žmogų, kuris bandytų tarp mūsų pastatyti sieną – neliktų nei sienos, nei žmogaus. Tai tiesiog neįmanoma.
– Ar su seserimi turite skirtumų? Pomėgiuose, charakteryje, gabumuose ir panašiai.
– Tikrai taip. Mūsų gyvenimai iš esmės yra dvi skirtingos vagos, bet jos upe teka taip, kad nuolatos persimaino, glaudžiasi, papildo viena kitą. Abidvi esame gimusios po avino ženklu – ir aš visiems bandžiau įrodyti, kad pasidalinusios po vieną ragą, bet dabar reikia nuleisti galvą ir pripažinti, kad abu ragai pas mane. Visada buvau ir būsiu ta, kuri pastovės, apgins, gal net piktesnį žodį pirma pasakys, o sesuo... Ji visada nusileis, ji švelnesnė, jautresnė, bet iš patirties žinau – už mane galėtų kovoti taip aršiai ir drąsiai, kad vėliau pati išsigąstų.
Mus sieja vienas labai ypatingas dalykas – aš tapau, kuriu paveikslus, o sesuo beveik kiekvienam mano darbui parašo eilėraštį. Man čia yra magiškiausia, kas mus jungia. Skaitau jos eiles ir esu įsitikinusi, jog tai aš rašiau, čia mano žodžiai.
Niekada nepamiršiu, kaip sesuo parašė eilėraštį apie žydinčias vyšnias. Po visos dienos susiskambinome ir aš jai pasakojau, kad naktį sapnavau senelių sode žydint balčiausią vyšnių medį. O ji man sako: „Klausyk“. Ir paskaitė sukurtą eilėraštį, kuriame, atrodo, aš tas vyšnias ir mačiau.
– Kaip dažnai bendraujate? Ar turite kažkokią savo bendravimo rutiną?
– Labai sudėtingas klausimas, nes nežinau, kaip pasakyti. Nėra tokio žodžio „dažnai“ ar „kartais“. Mes bendraujame visada. Kasdien. Mūsų rytai prasideda kartu, nepaisant to, jog sesuo dieną pradeda 5 ryto, o aš galėčiau pradėti 8.
Kad ir kaip toli viena nuo kitos būtumėm, visada susiskambinusios gersim kavą drauge, nesuskaičiuočiau, kiek kartų dienoje susirašome, pasikalbame. Galiu prisiekti, kad per visus metus nebuvo nei dienos, kad mes neatsisveikintumėm eidamos miegoti, viena kitai neišsikalbėtumėm.
Tik dabar pirmą kartą susimąsčiau: mūsų bendravimas niekada nenutrūksta. Net mums nekalbant, nebūnant šalia, aš vis tiek žinau ir jaučiu, kur ji, ką veikia... Ir man tada viduje taip ramu. Nepakelčiau nežinomybės apie seserį.
Žinoma, kažkuriuo gyvenimo etapu tai buvo peraugę gal į savotišką kontrolę. Prisimenu, ji vyko į kitą miestą ir būdama stotyje man nepaskambino, nepasakė, kad viskas gerai. Aš iš kažkokios vidinės baimės, kad kas nutiko, viską metusi bėgau į stotį, kad ir kaip toli ji bebūtų. Nuskambės absurdiškai, bet bėgdama jaučiau, kad jai viskas gerai. Gal iš principo bėgau atskaityti moralą, jog neatsiliepė.
Su laiku ta kontrolė tikrai baigėsi, neprisimenu ją trukus ilgai. Dabar viskas taip savaime, natūralu, įprasta. Manau, dabar gyvename geriausius savo gyvenimo metus. Viską abi jau puikiai suprantam, žinom. Jaučiam, kaip yra, ir kaip norim, jog būtų.
Gyvenime buvo visko. Mus skyrė ir universitetai, ir namai, ir skirtingi miestai, bet nebuvo nei dienos, nei akimirkos, kada pajusčiau kažkokį susvetimėjimą ar nutolimą. Dabar jau po visko tikrai galiu pasakyti – tai neįmanoma. Ar tu gali gyventi, būdamas toli nuo savęs? Ne. Tu juk pats visada esi savyje. Tai čia lygiai tas pats.
– Abi esate pasipuošusios vienodomis tatuiruotėmis. Ką jos simbolizuoja?
– Tatuiruočių eskizus sukūriau, galvodama, kad mes su sese esame šitam gyvenime tam, jog galėtumėme dalintis. Ne tik viskuo tarpusavyje, bet ir su kitais. Man net atrodo, jog mūsų misija – būti dėl kažkieno kito, kaip nuolatos esame ne tik dėl savęs, bet ir viena dėl kitos. Tatuiruotėse turime po vieną drugelio sparną – sudėjus gaunasi du. Tik dvejais sparnais gali skristi drugys, kaip ir mes – tik kartu, dviem kūnais, bet vienais sparnais gyvenimo dangumi kylame. Kitas simbolis – kabliataškis, kuris išreiškia palaikymą visiems, sergantiems depresija ar tiesiog pasimetusiems, paklydusiems, sužeistiems.
Man mano sesuo yra gerumo ir meilės, atjautos pavyzdys. Ilgametė savanorystė pagalbos moterims linijoje mums abiems leido patirti ir pajusti, kokius gerumo sparnus gali užauginti švelnus žodis, palaikymas, apkabinimas. Tad užrašas „one day“ („vieną dieną“) abiems simbolizuoja, jog ateis diena, kai mes atsisukusios atgal matysim, kiek daug gyvenime dviese, bendra ir didžiule jėga, padarėmė dėl kitų. Silpnesnių, mažesnių, nelaimingesnių.
Žinau, kad ar likimas, ar Dievas – kas kuo tiki, tegul taip ir galvoja, mums padovanojo dvigubai daugiau meilės, šilumos ir jėgos ne šiaip sau. Būtų nesąžininga nesidalinti tuo su visais aplinkiniais. Galbūt taip atrodo todėl, nes vos pabandžius įsivaizduoti gyvenimą vienai be kitos, jis ties ta diena ir baigiasi. Negaliu suvokti, ką reiškia jaustis vienišu, tad gal dėl to man ir norisi, jog kuo mažiau žmonių mano žemėje būtų vieniši.
Nenoriu galvoti, kas būtų, jeigu būtų – kaip man tektų gyventi vienai ar apskritai niekada nežinoti, ką reiškia gyvenimas dviese. Ir negalvoju apie tai, nes šiai dienai man tiesiog gera gyventi, gera būti ir tuo mudviejų buvimu su visais drauge besidalinti.