„Planavome vieną biologinį vaiką ir iš vaikų namų paimti mergaitę. Šiandien turime tris biologinius ir 11 iš vaikų namų“, − pasakojama atsiųstame naujos LNK laidos „Nuo... Iki...“ anonse.
Kadangi įprastai globoti galima iki keturių vaikų, Eglei Vaitkevičienei su vyru teko kurti šeimyną − tuomet po savo stogu vienu metu galima priimti 8 jaunuolius. Nors tai reiškė, kad šeima tampa juridiniu asmeniu, bus labiau tikrinama, turės teikti daugiau ataskaitų, Eglei tai buvo nė motais − svarbiausia buvo neišskirti brolių ir seserų, leisti jiems augti kartu.
„Kad verta tai daryti, abejonių nebuvo, bet nerimo pasitaikė tikrai nemažai“, − sako Eglė.
Nors šiandien atvykus į Eglės ir Rimvydo namus pasitinka lengvas chaosas, tačiau tėvų ir vaikų ryšys tiesiog užburia. Jie visi čia jaučiasi laisvi, drąsiai demonstruoja savo jausmus, su mama bendrauja kaip su drauge ir net paaugliai nevengia vis prieiti jos apkabinti. Visgi pasiekti tokį ryšį, tarpusavyje apsišlifuoti reikėjo nemažai laiko.
„Iš pradžių būna medaus mėnuo, labai faina, visi labai malonūs, labai šypsosi, paskui tai baigiasi. Būna druskos, ožiukai, natūrali raida. Vis tiek, kai ateini į svečius, tu elgiesi kaip svečiuose. O kai nebebūna jau svečiai, bandai prastumdyti taisykles. Manau, kad mūsų sėkmės receptas − pirmiausia užmegzti santykį su vaikais ir tik tada pradėti kažko reikalauti ir kažko tikėtis. Nes jei atėjus vaikui, aš iš karto tikėsiuosi, kad jis bus tvarkingas, mandagus, niekada nesikeiks, tiesiog sudegčiau.“
Daugelis vaikų į Eglės ir Rimvydo šeimą atkeliavo jau būdami paaugliai, turėdami susiformavusį charakterį ir savas taisykles. Ne vienas jų turėjo nelengvą vaikystę, atvyko su traumomis. Todėl Eglė sako, kad iš pradžių svarbiausia jiems parodyti, kaip reikia mylėti, o tik tada kalbėti apie taisykles.
Daugelis vaikų visą gyvenimą prieš savo akis matė visai kitokį pavyzdį, kai kurie jo išvis nematė, nes augo vaikų namuose. Todėl Eglė pripažįsta ne kartą likusi šokiruota, kai išgirdo, ką jos vaikams teko patirti biologinių tėvų namuose.
„Tarkim, dešimties metų mergaitė moka absoliučiai pasirūpint savimi, praktiškai gyvena viena. Mama turi priklausomybę ir ji dingsta iš jos gyvenimo, tuomet jai tenka pačiai pasikurt pečių, pačiai atsinešt vandens. Kai aš klausiau, ką tu valgei, tai sako mokykloj valgiau. Bet, sakau, tu joje būni tik iki dviejų valandų... Vaikui tai tiek įprasta situacija, kad jis net neina ir nesiskundžia, tai jo gyvenimas.“
Šeima iki šiol kartais surengia atvirumo vakarus, kai susėdę prie stalo vaikai dalijasi savo jausmais ir išgyvenimais. Pasak Eglės, dažnai vaikų potyrius net sunku protu suvokti.
„Šešeri metai mergaitei, o ji sako, aš žinodavau, kur reikia pasislėpti, kai grįžta išgėręs tėtis. Labai baisu rūsy, nes ten šalta, šlapia ir yra žiurkių, bet aš turiu bėgt į rūsį ir slėptis.“
Nors šiandien dauguma šeimų pageidauja įsivaikinti nebent kūdikius ar mažamečius vaikus, o apie paauglius galvoja kaip jau apie sunkius vaikus, reikalausiančius daugiausia darbo, Eglė sako, kad būtent vyresni jai labiausiai ir patinka. „Aš nebijau jų, jie nuostabūs. Su jais yra ką veikti, nenuobodu. Vis reikia ieškoti būdų, kaip prie jų prieiti, susitarti“, − sako Eglė.
Visa įkvepianti Eglės Vaitkevičienės ir jos keturiolikos vaikų šeimynos istorija − šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Nuo... Iki...“.