– Ar daug laiko reikėjo, kad apsiprastumėte prie minties, jog Erika žinomas žmogus?
– Viskas vyko savaime. Kadangi ji jau draugavo su Merūnu, o jis pirmiau tapo žinomas, palaipsniui iš paskos ir ji. Atrodė, kad taip ir turi būti. Man, kaip mamai, ji nei žinoma, nei ką – dėl to mūsų santykiai nepasikeitė.
– Ar sekate jos pasiekimus, gyvenimą žiniasklaidoje, ar dažniau viską sužinote pirma?
– Viską sužinau pirma, bet seku ir žiniasklaidoje. Nors su Erika labai daug kalbamės, įdomu pasiskaityti. Žinoma, kartais būna skaudu dėl piktų komentarų, juk savas vaikas – normalu. Nors dabar jau ne taip reaguoju. Jau praėjo ta banga, lengviau į viską žiūriu.
– Kokia Erika buvo vaikystėje?
– Aš su ja neturėjau jokių problemų, dabar daugiau turiu. (Juokiasi.) Ji nuo pat mažens buvo labai savarankiška. Kadangi dažnai sirgdavo angina, keldavosi pati net vaistus išgerti. Į mokyklą irgi pati išeidavo, nes aš į darbą iškeliaudavau anksti, manęs nebūdavo. Ji visada namuose palaikydavo tvarką. Visada jai sakiau, kad namai turi būti tokie, kad galėčiau bet kada ir bet ką parsivesti. Gal galėjau daugiau paspausti su mokslais, bet ką norėjo, tą pasiekė.
– Kokiomis taisyklėmis vadovavotės auklėdama Eriką?
– Visų pirma, turėdavo būti tvarka namuose, antra – paruoštos pamokos, trečia – pavyzdingas mokyklos lankomumas. Aš vėlai grįždavau iš darbo, bet visada namai būdavo sutvarkyti. Juokaudavau, kad tokių kaip Erika galėjau ir dešimt vaikų užauginti. Kai ji būdavo mažytė, ryte pasodindavau ant puoduko – kol ji ten sėdi, aš spėdavau ir grindis išplauti, ir pusryčius padaryti. Ji niekada netrukdydavo. Ir užaugusi Erika nebuvo iš tų, kuriai reikėtų viską paruošti, maistą į dėžutes sudėti, kad užtektų tik pasišildyti. Aš manau, kad vaikai turi išmokti savarankiškumo. Turi mokėti ir kiaušinį išsikepti, ir blyną prisvilinti.
– O paauglystė nebuvo sudėtinga?
– Ne. Ji visada buvo ta, kuri pasakė ir padarė. Labai buvome viena prie kitos prisirišusios – į mokyklą kartu eidavome iki kokios šeštos klasės. Rugsėjo pirmąją jau eidama į septintą klasę, ji pasakė: mama, gal tu jau neik. Jai draugai net sakydavo: ką tu ten su ta mama bendro randi ir apie ką kalbi, nes šie bėgdavo nuo savo tėvų. O ji su mama ir su mama. Mes buvome labai sulipę. Ir dabar esame artimos. Nėra nė dienos, kai ji nepaskambina ar neparašo.
– Kur paslaptis tokio sėkmingo ir tvirto ryšio?
– Aš visada sakau, kad reikia kuo daugiau kalbėtis. Jei nekalbėsi, nutolsi. Kaip ir su gimine – su kuo mažiau susitinki, su tuo jau ir mažiau kalbiesi.
– Kokias savybes iš jūsų Erika paveldėjo?
– Gal sąžiningumą. Nors sunku save girti, gal kitiems geriau matyti. Pareigos jausmą.
– Didesnių konfliktų vaikystėje nebuvo?
– Ne. Kadangi Eriką auginau viena, viską gerai pamenu. Tarkime, jei pasakai, kad turi grįžti namo 20 ar 21 val., ji ir pareidavo. Nebuvo su ja jokių problemų. Net ir auklėtoja sakė, kad iš jos turėjo kažkas išaugti, nes ji buvo kitokia. Ji visada užstodavo skriaudžiamus vaikus, aš pati ją skatinau tą daryti, nes ji tos baimės turėjo mažiau nei kiti. Visada mokiau, kad niekada nekirsk pirma. O patyčių ir pažeminimų mokykloje būdavo. Sakydavau, jei jau tau kirto, kirsk atgal, nebijok ir nedrebėk. Bet niekada nešok pirma. Mandagumas yra būtinas.
– Nesikišote ir dėl profesijos pasirinkimo?
– Iš pradžių ji norėjo būti gydytoja. Ypač gyvūnėlių gydytoja. Tai buvo jos svajonė nuo pat gimimo. Ji turėjo įvairiausių gyvūnų: šuniukų, šinšilų, jūros kiaulyčių. Kai jie mirdavo, kaskart būdavo didžiausia bėda: žvakes degindavo, verkdavo, laidojo. Kaskart sakydavome, kad daugiau jokių gyvūnų, bet vis tiek vieną po kito vis įsigydavome.
– Ar pamenate, kaip pirmą kartą Erika žentą parvedė į namus?
– O taip, puikiai prisimenu, man tas žentas buvo ne naujiena. Merūną žinojau iš mokyklos. Erika vieną dieną pas mane atėjo ir pasakė: Merūnas man pasiūlė draugauti, ką tu manai? Aš pasakiau taip: man atrodo, kad jis iš tų vaikinų, kuris tavęs nenuskriaus. Ji pradėjo su juo draugauti anksti – būdama 16-17 metų, bet tik sukakus 18-ai atvedė į namus. Jis atėjo drąsiai, tarsi būtų savas, ir man tai labai patiko. Iškart jam pasakiau, kad į mane kreiptųsi tiesiog „Dalia“. Nebuvo jokių problemų.
– Ar dabar Erika klausia patarimų dėl vaikų?
– Būna visko, susėdame aptariame. Sekmadienis turėdavome blynų dieną, dabar ji tapo keksiukų diena. Tai aptariame, pasikalbame ar visi trys, ar kaip. Mes turime ryšį. Aš kartais ir su Merūnu išeinu su vaikais. Ne tik su Erika. Esu labai laiminga, nes turiu nuostabią dukrą, nuostabų žentą ir nuostabius anūkus, kuriuos be proto myliu.
– Ar anūkams irgi skiepijate tą savarankiškumą?
– Anūkai mane perauklėja. Aš kaip tikrai močiutė žaidžiu su jais. Žinoma, kai negražiai pasielgia, pasakau, bet nesu griežta. Palieku auklėjimą tėvams.