– Papasakokite trumpai savo šeimos istoriją.
– Pažinojome vienas kitą jau labai seniai, niekada nebūčiau patikėjusi, jog tas sportiškas futbolininkas iš vyresniųjų klasės kažkada bus mano vyras ir vaikelio tėtis... Tai atrodė nepasiekiama svajonė, bet visos svajonės, kurioms lemta išsipildyti, ankščiau ar vėliau išsipildo tik reikia jų siekti. Arnoldas yra už mane vyresnis, todėl mokykloje nelabai atkreipdavo į mane dėmesį. Laikui bėgant, o mums bendraujant visai neplanuotai, aš tapau Arnoldo svajonė... Prireikė daug laiko, kol atrastumėm kelią į tarpusavio susikalbėjimą ir išsiaiškinimą, kas gi vis dėl to mes esame vienas kitam? Bendravome seniai, bet vienas kitą įsimylėjome, kai Arnoldas padėjo man parsivežti namo beglobį šunelį, kurį norėjome su mano šeima priglausti. Tada ir įvyko kažkas tarp mudviejų, kažkokia chemija, kažkoks nepaaiškinamas ryšys užsimezgė. Gal ta užuojauta silpnesniam, gal beglostant šunelį susitikusios rankos ir žvilgsniai? Taip ir prasidėjo mudviejų romantiški santykiai. Arnoldas vis dažniau atvažiuodavo padėti pavedžioti mūsų šuns Keitės, po kelių metų trukusios draugystės, man su tėčiu parskridus iš Anglijos, Arnoldas oro uoste priklaupė ant kelio ir paklausė ar būsiu jo žmona, atsakymas buvo aiškus... Vėliau ir per vestuves vietoj gėlių prašėme atvežti beglobiams gyvūnėliams maisto, prisidėti prie gražaus tikslo, nuo ko prasidėjo mūsų santykiai.
– Kuo užsiimate jūs ir jūsų vyras?
– Aš esu baigusi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, klasikinį vokalą. Planuoju studijuoti kūrybines industrijas, man kūryba yra visas mano pasaulis, savęs realizavimas, todėl to siekiu. O mano vyras yra auto mechanikas, elektrikas. Jis labiau žemiškesnis žmogus, aš esu toji nemieganti naktimis ir mėgstanti kurti eiles.
– Kada pradėjote galvoti apie vaikus? Ir kokie iššūkiai čia jūsų laukė?
– Apie vaikus pradėjome galvoti tada, kai tapome mano sesers Aurelijos sūnelio Adamo krikšto tėvai. Kaip bebūtų keista, aš būdama labai jauna to norėjau, bet turėjo atsirasti šalia manęs rimtas, atsakingas žmogus, kad galėčiau tam pasiryžti, nes vaikai yra didžiulė atsakomybė, ne tik gyvenimo džiaugsmas ir prasmė.
– Susilaukus vaiko, kokie mitai pasitvirtino, o kokie sugriuvo?
– Aš turbūt kaip ir daugelis mamų, prieš vaiką sakiau, jog jis miegos tik savo lovelėje, maitinsiu tik tiek, kol pradės valgyti normalų maistą, nedėsiu daug nuotraukų į socialinius tinklus... bet gimus Mykolui viskas apsivertė aukštyn kojomis. Laimė yra užmigti ir nubusti šalia savo vaiko, laimė jį yra maitinti pačiai jau 1,8 metų... Laimė pasidalinti laimingomis akimirkomis instagrame ar facebook‘e. Nebebijau, kad mūsų laimę kažkas pavogs, nes „laimė mėgsta tylą“. Nesame gyvenime garantuoti dėl nieko, mano vyras Arnoldas jau priprato prie manęs, kad save realizuoti mėgstu ilgais tekstais, kažkokiomis mintimis apie šeimą, gyvenimą, mudviejų vaiką Mykolą. O ir daugelis žmonių parašo man, kad malonu skaityti mūsų šeimos išgyvenimus. Turiu Facebook‘e ir savo puslapį „Netobulos mamos išpažintys“, kur mėgstu pasidalinti savo mintimis.
– Kaip vaikai pakeitė tarpusavio santykius su vyru?
– Iš pat pradžių turėjome suprasti savo naujas roles. Jog Arnoldas yra tėtis, o aš – mama. Turėjome apsiprasti su pasikeitusiu gyvenimo tempu. Meluotumėm, jeigu sakytumėm, kad niekas nepasikeitė ir gyvenime taip, kaip gyvenome, iki Mykolo gimimo. Supratome daugelį dalykų, kas iš tikro gyvenime yra svarbu, nebeverkiame dėl smulkmenų, kaip tai darydavome ankščiau, nes pats didžiausias turtas yra mūsų sveikata. Mes esame sveiki, valio viskas mūsų šeimoje yra tvarkoje, o visa kita yra išsprendžiama.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate, augindami vaikus?
– Didžiausias iššūkis yra tai, kad nelabai turime pagalbos iš šalies, kurios kartais labai reikia, ar kai sergame ar susidūrus su kitomis problemomis. Mūsų tėvai gyvena toli nuo Klaipėdos, o mes čia savo pastangomis stengiamės įsikurti. Mykolas nesenai pradėjo lankyti mini darželį, kuriame jį palikus, aš einu į vairavimo mokyklą, tėtis dirba. Mykolo tėtis labai daug dirba, kad galėtumėm leisti sau kažką daugiau. Todėl labai vertiname ir mylime Arnoldą, kad dėl šeimos gerovės stengiasi kiek begalėdamas. Didžiausias iššūkis yra laikas. Laikas kartu. Ir būnant tik su vyru dviese, tokio laiko iš vis sunkiai prisimename. Pripratome būti visada trise, nors reikia nepamiršti, jog esame ne tik tėvai, bet ir vyras ir žmona.
– Įsimintiniausia istorija, kuri nutiko jūsų šeimai?
– Galbūt viena iš įsimintiniausių istorijų ir jautriausių akimirkų yra per vestuves sudainuota daina vyrui Arnoldui ir sūneliui Mykolui. Net dabar prisiminus, širdis suspurda ir akyse kaupiasi ašaros... Galvojau, jog bus jautru, bet kad šitaip... Ir dar Arnoldo ir Mykolo atėjimas dainos kulminacijos metu, dainos pabaiga tiesiog gniaužė kvapą...
– Kaip dažnai keliaujate su visa šeima?
– Su šeima dažniausiai keliaujame iš Klaipėdos pas tėvelius į kaimą Akmenės rajone. Ta mūsų kelionė trunka apie dvi valandas, o daugiau su vaiku už Lietuvos ribų dar nesame buvę. Planuojame vis nuvykti į Rygą, pas mano močiutę ir tetą, bet vis atsiranda svarbesnių dalykų, ar pirkinių, todėl dar niekur už Lietuvos ribų nebuvome išvykę.
– Kodėl jūs esate verčiausi tapti metų šeima?
– Sunku konkuruoti su šeimomis, kurios turi po kelis vaikus, o mes TIK vieną, esame dar labai jauni. Kas nors gi pasakytų, jiems dar visas gyvenimas prieš akis... Ar dėl to, kad turime tik vieną stebuklą esame mažiau verti laimėti šį projektą? Nežinau... Bet noriu nesikuklindama pasakyti tik vieną, tokios komandos, kurią sukūrėme mes, seniai bemačiau aplink save, kai aplink vien skyrybos, mes norime išlikti kaip kumštis ir pavyzdys patiems sau, jog viskas įmanoma tik reikia tuo tikėti ir siekti to, apie ką svajojame. Nesame tobuli, susipykstame, bambame, bet išliekame išvien, to linkiu mudviems visą gyvenimą, to linkiu ir visiems skaitytojams.