Iš ypač griežtos amišų bendruomenės pasitraukęs vyras pasidalijo baisiausiu vaikystės prisiminimu: šeima laukė – išgyvensiu ar mirsiu

„Kai buvau penktoje klasėje, nukritau iš labai didelio aukščio ir susilaužiau šonkaulius. Praradau sąmonę, o ją atgavęs – vėmiau krauju. Iš ausies man bėgo smegenų skystis. Šeima už mane meldėsi“, – pasakoja buvęs amišas Eli Yoder.

Tikriausiai manote, kad jaunuolio grumtynės su mirtimi vyko kažkur ligoninės palatoje, kur apsuptas gydytojų, seselių ir, žinoma, šeimos narių, jis kibosi į gyvenimą? Nustebsite. Kaip sako pats Eli Yoder, ligoninė net nebuvo variantas. „Mūsų šeima veikė principu išgyvensi arba mirsi“, – liudijo viską savo kailiu patyręs ir iš bendruomenės tada, kai sulaukė pilnametystės, pasitraukęs vyras.

Amišai – tai religiniai atsiskyrėliai, apie XVII–XVIII a. iš Šveicarijos žemių patraukę į JAV. Jų bendruomenė – vis dar sparčiai auganti ir per pastaruosius šimtą metų paaugo beveik keturiais šimtais tūkstančių. 

Apie tai jau buvo rašyta prieš tai pasirodžiusiose straipsnių serijos dalyse: 

„Skyrybos šioje bendruomenėje neegzistuoja, jie važinėja vežimais, nežino, kas yra gėjai, tačiau zoofilija nesvetima“, 

„Buvęs amišas papasakojo, kas dedasi uždaros bendruomenės viduje: gausu kraujomaišos ir seksualinės prievartos, pedofilijos nusikaltimų“, 

„Jie neskraido lėktuvais, o jų moterys nedėvi liemenėlių“.