Buvau dėkinga likimui, kad man pasisekė rasti tokį malonų kompanioną. Ištekėjau nepraėjus nė metams po vidurinės mokyklos baigimo, nes laukiausi mylimojo kūdikio. Mano vyras buvo trejais metais vyresnis, jau studentas. Mums gimė sūnus, bet aš dar spėjau įstoti į universitetą. Po poros metų susilaukėme dukters ir man pavyko baigti bakalauro studijas.
Išėjau dirbti į vyro įmonę. Nusipirkome butą. Dėl visko sutarėme, niekas mums neatrodydavo sunku, nes mylėjome vienas kitą. Draugai mums pavydėjo, laikė pavyzdžiu. Nepaisant visų sunkumų, visada jaučiausi taip, tarsi gyvenčiau rojuje.
Jis buvo darbštus, geranoriškas, puikus meilužis, draugas ir tėvas. Tai jis išmokė vaikus skaityti gerokai anksčiau nei jie išėjo į mokyklą, veždavosi mus į žvejybą ir žygius. Kiekvieną vasarą su jo šeima važiuodavome į Skandinaviją, keliaudavome po Estiją. Vaikų draugai labai mėgdavo lankytis mūsų namuose, nes pas mus visada kažkas vykdavo.