Liga, vedanti į mirtį
Dar visiškai neseniai alkoholizmas buvo traktuojamas kaip moralinė degradacija, šiandien jis laikomas liga. O patiems alkoholikams – tai skausminga asmeninė patirtis, kurioje atsispindi jų išgyvenimai, baimė ir vis dar rusenanti viltis gyventi sveiką gyvenimą.
„Manau, visuomenė žino apie Anoniminių alkoholikų draugiją, o kas ši draugija yra iš tiesų, galbūt ne visi iki galo supranta. Mūsų preambolė – kad vyrai ir moterys dalijasi savo patirtimi – reiškia, kad žmogus, norėdamas susitapatinti su kitais, pasakoja savo gėrimo istoriją ir dalinasi savo patirtimi, kaip įgavo jėgos nuo šios ligos sveikti. O kokia tai jėga – aukštesnioji, dvasinė, dieviškoji – kiekvienas savaip supranta. Net medikai, mokslo žmonės kalba apie alkoholizmu sergančio žmogaus būklės beviltiškumą. Pagalba sveikstant ateina iš aukščiau“, – sakė savo istorija pasidalinęs klaipėdietis Marius, pridurdamas, kad ta pagalba iš aukščiau ir viltis, kuria dalinasi sveikstantieji, galbūt bus išgirsta ir kitų, kurie nori likti gyvi.
Su 21-erius metus blaivybės keliu einančiu Mariumi susitikome Kretingoje, Šv. Antano namelyje, kuriame kelis kartus per savaitę susirenka dešimtys sveikstančių vyrų ir moterų. Už kiekvieno jų nugaros – siaubinga patirtis, skausmas, vienatvė, baimė ir vilties siūlas, kuris lemtingą akimirką nenutrūko.
„Dabar, kol mes kalbame, per šias kelias minutes, visame pasaulyje nuo alkoholizmo miršta tūkstančiai žmonių. Alkoholikui nėra jokios kitos išeities – tik mirtis. Jie geria ir miršta, o jų mirtyse nėra jokios romantikos – jie užspringsta savo vėmaluose, jiems sprogsta kepenys, sustoja širdis, į smegenis išsilieja kraujas, žmogus iškrenta iš penkto aukšto, papuola po automobilio ratais, sušąla gatvėje“, – žodžių į vatą nevyniodamas sakė Marius.
Dvasinis potyris – kitoks elgesys
Alkoholizmas, arba priklausomybės nuo alkoholio sindromas, įvardijamas kaip liguistas potraukis gerti alkoholinius gėrimus. Alkoholizmas gali būti apibrėžiamas kaip alkoholinių gėrimų vartojimas, trikdantis normalų žmogaus asmeninį, šeimyninį, socialinį ir darbinį gyvenimą. Bene akivaizdžiausias alkoholizmo požymis – liguistas, nenuvaldomas noras išgerti.
„Tai mirtina, nepagydoma psichinė liga, o ne kažkoks pasileidimas. Todėl labai svarbu tai suvokus padėti sau, o padėjus sau – padėti kitiems“, – atviravo Marius, prisipažinęs šią dieną besijaučiantis pasveikusiu alkoholiku.
„Šiandien, kol vadovaujuosi AA siūloma 12 žingsnių sveikimo programa, man alkoholio nereikia. Nežinau, kaip bus rytoj, bet, jei aš laikysiuosi toje programoje nurodomų dvasinių principų, stebėsiu save ir prašysiu pagalbos iš aukščiau, nes aš pats savyje neturiu tiek jėgų, tai yra vilties, kad man pavyks. Jei aš pats būčiau turėjęs jėgų negerti, tai būčiau jau seniai negėręs. Norėjau būti visiems geresnis, nebūti melagis, paleistuvis, bet man nepavyko, aš neturiu tos žmogiškos jėgos, apie kurią ir medicina kalba. Man reikėjo pagalbos iš aukščiau, bet čia ne apie religiją kalbame, o apie tikėjimą. Daug sykių norėjau negerti, mano artimieji norėjo, kad negerčiau, medikai norėjo, gaisrininkai, policininkai, tuometė milicija norėjo, kas tik nenorėjo – darbdaviai, bičiuliai, kompanionai, bet niekas neišėjo. Esu 9 kartus gulėjęs psichiatrijos klinikose, kaskart vis galvodavau, kad va dabar viskas jau bus kitaip, bet būdavo vėl tas pats. Alkoholiko protas yra neįgalus, jam yra reikalingas dvasinis potyris, tai yra kitoks elgesys. Kadangi kitaip elgtis aš nemoku, man reikia, kad kažkas iš aukščiau man padėtų suvokti daugiau negu aš pats suvokiu“, – Marius prisipažino, kad ryšio su Aukščiausiuoju ėmė ieškoti ne vien per religiją, bet ir per gamtą, jos reiškinius, per pasaulio suvokimą.
Atidėtas mirties nuosprendis
Anoniminių alkoholikų draugija nėra religinė bendruomenė, ji nėra susijusi su jokiomis politinėmis, religinėmis organizacijomis ar sektomis, nors daug religinių vadovų yra pasisakę palaikantys draugijos judėjimą. Tarp draugijos narių yra katalikų, protestantų, judaizmo ir visų kitų pasaulio religijų atstovų, kaip ir agnostikų ir ateistų. AA gydymosi nuo alkoholizmo programa sukurta tam tikru dvasinių vertybių pagrindu, tačiau kiekvienas draugijos narys gali turėti savo požiūrį į tas vertybes arba apskritai jų nepaisyti.
Dauguma alkoholikų, dar iki ateidami į draugijos gretas, turi pripažinti, kad jie negali kontroliuoti savo gėrimo ir kad alkoholis yra stipresnis už juos. Todėl AA pasiūlo savo nariams pripažinti ir tai, kad, norėdami ištrūkti iš alkoholio gniaužtų, jie turi kviestis į pagalbą kitą, ne menkesnę jėgą, kurią vieni nariai įvardija kaip Aukštesniąją, tai yra Dievas, kurį kiekvienas suvokia individualiai, kiti sako, kad tai kolektyvinė anoniminių alkoholikų grupės jėga.
„Alkoholikui nėra taip, kad vieną dieną nusprendei suimti save į rankas, pasakyti „nebegersiu“ ir nebegerti. Jei viskas būtų taip paprasta, tai nebūtų tiek sergančiųjų aplinkui. Šimtus kartų save ėmiau į rankas, medikai stengėsi, draugai stengėsi – nieko neišėjo. Nors atrodo, kad tuo momentu galvoji, jog esi viską supratęs, bet, jei galva serga, – tai tas supratimas nulinis. Sąžiningi pasaulio psichologai, psichiatrai jau seniai alkoholikus nukreipia į AA draugijas. Kadangi yra davę Hipokrato priesaiką, medikai imasi juos gydyti, nors ir žino, kad jokie vaistai čia nepadės. Psichiatrai gali pradėti kapstyti ir ieškoti kaltų: mama gėrė, tėvas gėrė, sovietmetis, nepriteklius, bet yra šalių, kur nebuvo sovietmečio, kur nebuvo nepritekliaus, bet alkoholizmu sergama. Alkoholizmas – baisi liga, daug žmonių ja sirgdami nusižudo, nes psichika eina iš proto ir, gilėjant toms būsenoms, į alkoholizmo liūną vis giliau klimpstama“, – atviravo Marius, sakydamas, kad viskas, ką jis turi – tai atidėtas mirties nuosprendis, su sąlyga, kad bus palaikoma atitinkama dvasinė būsena. Todėl kiekvieną rytą 21-erius metus negeriantis klaipėdietis savo gyvenimą patiki aukščiausiajai jėgai, kad ji lydėtų visą dieną, kad vestų ir padėtų, globotų užklupus sunkumui.
„Tame nėra kančios – tai tampa gyvenimo būdu. Malda ir kreipimasis į aukštesnę jėgą tampa mano piliule, aš atiduodu Dievui save ir viską į jo globą, nors viskas jam ir taip priklauso“, – atvėręs savo sveikimo istorijos duris kalbėjo Marius, priminęs, kad vienintelė sąlyga tapti AA draugijos nariu yra noras mesti gerti.
Blaivybės neįmanoma nei nusipirkti, nei pasiskolinti
Bet kuris, norintis mesti gerti žmogus, atėjęs į draugiją tampa jos nariu. Ne tik Kretingoje, Klaipėdoje, Vilniuje ar Radviliškyje – bet kur Niujorke, Melburne, Tokijuje vyksta tokie susirinkimai. Čia nėra nei stojamojo, nei nario mokesčio, nėra nei sąrašų, nei kontaktinių duomenų. Draugija išsilaiko iš savanoriškų savo pačių įnašų, kurie skirti susimokėti už patalpas, kad draugijos nariai turėtų, kur susirinkti, ir kad atėjęs naujokas galėtų pajusti viltį. Pagrindinis AA draugijos tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę.
Pasak Mariaus, AA grupių pasaulyje šimtai tūkstančių, draugijos narių milijonai, AA draugija pasklidusi 181 pasaulio šalyje ir turi vienintelį tikslą – padėti sergančiam alkoholizmu.
„Mes turime tik vieną vienintelį tikslą – padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo“, – Marius akcentavo, kad Lietuvoje, įvairiuose miestuose bei miesteliuose, per savaitę tokių susirinkimų įvyksta per šešis šimtus.
„Galbūt kasdieniniame savo gyvenime turėčiau svarbesnių reikalų, įdomesnių veiklų, bet skleidžiama žinia apie sveikimą, apie galimybę pasveikti kenčiančiam nuo alkoholizmo man yra pagrindų pagrindas, dėl kurio esu šioje draugijoje“, – pokalbiui baigiantis prabilo Paulius – dar gana jaunas vyras, kuris pridūrė, kad padėdamas kitiems siekti blaivybės visų pirma blaiviu išlikti padeda pats sau. Jam paantrino ir Marius, sakydamas, kad, jei alkoholikas galvos tik apie save, tai tik laiko klausimas, kada jis vėl pradės gerti.
Anoniminių alkoholikų draugijos nariai supranta, kad blaivybės negalima nei nusipirkti, nei pasiskolinti, tačiau jeigu rimtai jos sieki – ją galima pasiekti ir išlaikyti drauge su kitais, padedant gyventi blaivų gyvenimą visiems, kurie jo siekia.
„Daugelis mūsų tik nenoromis prisipažino esantys tikri alkoholikai. Nė vienam žmogui nepatinka žinoti, kad jo kūnas ir protas yra kitokie nei visų. (...) mūsų girtuoklysčių bendras bruožas – tai daugkartinės bergždžios pastangos įrodyti, jog galime gerti taip, kaip kiti žmonės. Kiekvieną nenormaliai geriantįjį yra apsėdusi mintis: kaip nors, kada nors jis gers žinodamas saiką ir mėgausis tuo. Ši iliuzija yra stulbinamai gaji. Daugelis neišsiskyrė su ja iki pat beprotybės ar mirties slenksčio“, – iš knygos „Anoniminiai alkoholikai“.
KO NEDARO AA
• Neverbuoja narių ir neperša pirminės motyvacijos, kad alkoholikams reikia sveikti.
• Neturi narių charakteristikų ir ligos istorijų.
• Nestebi ir nesiekia kontroliuoti savo narių.
• Nenustato psichologinių diagnozių ar prognozių.
• Neturi ligoninių, neskiria vaistų, medicininio ar psichiatrinio gydymo.
• Nesuteikia gyvenamojo ploto, maitinimo, aprangos, darbo, pinigų ir kitų panašių paslaugų.
• Nesprendžia šeimos ar profesinių reikalų.
• Neužsiima tyrimais ir jų nefinansuoja.
• Nepriklauso socialinėms tarnyboms (nors daug narių ir tarnybos biurų su jomis bendradarbiauja).
• Nerengia religinių apeigų.
• Nesivelia į ginčus apie alkoholį ir kitus dalykus.
• Nepriima pinigų už savo paslaugas ar aukų iš ne AA šaltinių.
• Nerašo rekomendacinių laiškų dėl lygtinio paleidimo, charakteristikų advokatams, teismams, mokykloms, verslo ar socialinėms įstaigoms, kitoms organizacijoms ar institucijoms.