J. Navalinskė įsitikinusi, kad kiekvienam tėvui jo vaiko piešiniai patys gražiausi ir verti būti išsaugoti. Tačiau ką daryti, kai nepastebimai prisikaupia didžiausios krūvos? Juk nei archyvuosi, nei išmesi lengva ranka. Tokia dilema iškilo ir J. Navalinskei.
Būdama 4–6 m. jos dukra Ugnė labai domėjosi dinozaurais. Mama prisimena, kad mergaitė apie juos galėdavo pasakoti nesustodama, mokėjo jų angliškus ir lotyniškus pavadinimus, skyrė, kurie mėsėdžiai ir žolėdžiai, rinko žaislų kolekcijas, skaitė knygas, o taip pat ir piešė – žinoma, vien dinozaurus. Piešinių krūvos vis kaupėsi ir didėjo – žūtbūt reikėjo sumanyti, kur ir kaip juos visus išlaikyti atminimui.
Ir taip po dar vieno nuostabaus nupiešto dinozauro J. Navalinskei kilo imtis, kad norėtų šį piešinį įamžinti. Vien įsirėminti neužteko – moteris sumanė pagal jį sukurti pakabuką. Nuo to viskas ir užsisuko: susirado juvelyrę ir ši pagal mergaitės piešinį pagamino pirmąjį sidabrinį pakabuką.
Sėkmingai realizavus idėją J. Navalinskei nedavė ramybės mintis, kad šis klausimas jautrus ir kitoms mamoms. Taip ir prasidėjo „Ohho create“ kelionė gaminant sidabrinius ir auksinius pakabukus, interviu papasakojo J. Navalinskė.
– Koks gi buvo tas pats pirmasis jūsų dukros piešinys ir kuo ypatingas, kad nutarėte iškalti jį tauriajame metale? Ar daug tokių pakabukų turite pati?
– Pats pirmasis piešinys, pagal kurį ir pasigaminau sau pakabuką, buvo raudonasis dinozauras. Turiu šį piešinį ir įsirėminusi namie. Nuo jo viskas ir prasidėjo. Tiesa, tokį patį pakabuką paprašiau dar kartą pagaminti ir mano mamai, dukros močiutei. Tad abi turime vienodus. Šį pakabuką mėgstu nešioti, kai einu į svarbius susitikimus, man jis tarsi talismanas. Dar gaminausi paukščiuką, nes na labai jau mielas piešinys buvo, nesusiturėjau.
Vienu metu gana nemažai užsakymų gaudavome ir sidabrinių arba auksinių plokštelių. Tai gana dažna dovana vyrams ar berniukams, kuriose išgraviruoti asmeniniai duomenys, tokie kaip gimimo data, laikas, miestas, svoris ir kt. Tokią plokštelę turiu pagaminusi ir savo dukrai, kad nepasimestų jos duomenys. Nors saugau ir ant rankytės buvusį raštelį, bet plokštelėje yra visa informacija.
– Gal pastebėjote, ką dažniausiai vaikai piešia, kokio amžiaus vaikų piešinius tėvai dažniausiai šitaip įamžina ir ar jiems lengva išsirinkti tą vienintelį piešinį iš daugybės kitų?
– Būna labai įvairių situacijų. Kokių ir iš kokio paviršiaus tik nesame perkėlę ir gaminę! Pavyzdžiui, vienas vaikas atostogaudami Nidoje ant akmenuko buvo nupiešęs kormoraną – mama panoro įamžinti šį piešinį. Kita istorija – vieno darželio Gandriukų grupės auklėtojai tėvai užsakė gandro pakabuką. Esame gaminę ir pagal vaikų darželiuose lipdytas mozaikas. O kiek vadinamųjų „galvažmogių“ piešinių gavę – nesuskaičiuočiau. Atrodo, tai tik apskritimas ir keli brūkšniai, bet tokie pirmieji vaikų piešiniai tėvams labai svarbūs.
Būna, kad prašome atsiųsti kelis vaiko piešinius ir pažiūrime, kuris gražiausiai žiūrėtųsi kaip pakabukas. Kokių variantų tik nėra buvę! Tiesa, viena klientė norėjo, kad pagamintume pakabutį pagal šuns nuotrauką, bet šio darbo jau nesiėmėme.
– Pakabukus gaminate ne tik pagal vaikų piešinius – užsakomi ir pakabukai pagal kūdikių pėdutes ar delniukus. Kokiomis progomis tėvai darosi šiuos pakabukus?
– Dabar tikrai užsakoma labai daug pėdučių ir delniukų pakabukų, nes jau prasidėjęs krikštynų sezonas ir tai yra mėgstama simbolinė dovana. Vis populiaresni tampa ir viename pakabuke esantys dviejų vaikučių pėdučių atspaudai. Esame gavę užsakymą pagaminti dviejų vaikučių atspaudus, o po kurio laiko moteriai susilaukus dar vieno kūdikėlio ji atsiuntė ir jo pėdutę – mes pridėjome ir trečią.
– Papasakokite, kaip vyksta visas procesas? Kiek laiko trunka?
– Pirmiausia turiu pasakyti, kad mes neturime fizinės parduotuvės, nuo pat pradžių dirbame internetu. Klientas atsiunčia nuotrauką, tuomet savo darbo jau imasi juvelyrė.
Sunkiausia užduotis klientui – atsiųsti tinkamą nuotrauką. Būna, kad pavyksta ir iš pirmo karto, o būna, kad tik iš penkto. Su piešiniais lengviau, o su pėdutėmis ir delniukais tikrai nėra lengva. Tuomet juvelyrė pjausto, jei reikia – graviruoja, Prabavimo rūmuose pakabukas prabuojamas, dedamas vardoženklis su mūsų prekės ženklu.
Paprastai pagaminimo terminą nurodome iki dviejų savaičių, bet būna ir taip, kad parašo antradienį, jog tokį pakabutį norėtų dovanoti penktadienį ar šeštadienį, o tuomet jau sukamės.
– Koks jūsų pačios indėlis čia?
– Aš esu tas tarpininkė tarp kliento ir juvelyrės. Kai tik sugalvojau, kad noriu daryti tokį dalyką, iškart žinojau, kad pati mokytis juvelykos ir gaminti papuošalų neisiu. Tam yra profesionalai, o juvelyrė, su kuria bendradarbiauju nuo pirmos dienos, tokia ir yra.
– Ar bandant padaryti tokį prisiminimą iškyla kokių nors sunkumų?
– Sunkiausia – tinkama fotografija, ypač vaikučių pėdučių ir delniukų. Mums reikalinga „tiesi“ nuotrauka, tačiau tai ne visada pavyksta. Kartais būsimos krikšto mamos ar tėčiai kūdikį fotografuoja slapčia, nuotraukos būna susiliejusios arba „kreivos“. Tačiau nėra nieko neįmanomo, stengiamės, kiek galime.
Tiesa, kartais pasitaiko ir tokių užsakymų, kokių nesiimame. Pavyzdžiui, atsiunčia kokio papuošalo nuotrauką iš „Aliexpress“ ar iš kitur internete rastą pavyzdį, kokių nors žymių vardų papuošalų nuotraukas ir nori, kad pagamintume tokį pat. Tai tokių nedarome.
Kai kurie klientai galvoja, kad mes turime prisidarę „paruoštukų“, tarkime, vienodų pėdučių pakabukų ir jais prekiaujame. Tai tikrai ne, kiekvienas mūsų darbas yra atskiro kliento individualus užsakymas.