– Kaip gimė idėja rašyti būtent tokią knygą?
– Prieš du metus mes su šeima išvažiavome gyventi į Švediją. Kurį laiką buvome tarsi izoliuoti išoriškai, bet vidiniame pasaulyje minčių netrūko. Pradėjau lyginti, kaip yra Švedijoje ir kaip Lietuvoje, kas aš esu ir kaip mes gyvename. Kai vaikai išėjo į darželius, atsirado daugiau laiko, ir idėja apie knygą gimė natūraliai. Norėjosi kažkaip tas mintis realizuoti, sudėti į vieną vietą. Galvojau, jei išeis, tai išeis, jei ne – sudėsiu sau į tinklaraštį.
– Kuo skiriasi 90-ųjų karta Švedijoje ir Lietuvoje?
– Švedijoje ir apskritai Vakaruose kur kas anksčiau atsirado tie požymiai, apie kuriuos mes tik dabar pradedame kalbėtis Lietuvoje. Apie tai, kad savo tėvystę gali pats susikurti, kad tame yra daug kūrybos, kad neprivalai auginti vaikų taip, kaip tave augino tėvai. Atsirado daugiau žinių apie mokslo tyrimus, naujas teorijas. Visa tai čia, Švedijoje, prasidėjo 10-20 metų anksčiau nei Lietuvoje. Ta karta, kuri gali būti šiek tiek panaši į mūsiškę, jau užauginusi savo vaikus.
– Berašant knygą, kas jums pačiai buvo atradimai apie tėvystę?
– Kadangi skaičiau įvairiausių tyrimų, istorijų, kaip Vakaruose vystosi tėvystė, mano atradimas buvo tas, kad nesame unikalūs. Nors turime savo unikalų posovietinį kontekstą, galime pasižiūrėti į Vakarus ir pasisemti pavyzdžių, pamatyti, kokie iššūkiai mūsų dar laukia ateityje. Taip pat tai, kad apskritai Vakaruose tėvystė tampa visiškas pasirinkimo dalykas. Žmonės vis vėliau nusprendžia susilaukti vaikų ir tai keičia pačią tėvystę. Be to, atsiranda vis didesnė visuomenės dalis, kuri apskritai nusprendžia neturėti vaikų. Lietuvoje ši banga dar tik ateina.
– Lietuvoje gal toks noras pastebimas daugiau iš vyresnės kartos. Aš manau, kad jai sunku, nes ji augo nedidelių pasirinkimų laike ir erdvėje, kai buvo ganėtinai aiškus gyvenimo modelis, nuo kurio retas drįsdavo nukrypti toliau. Baigi mokyklą, pasirenki profesiją, susirandi antrąją pusę, susilauki vaikų ir savo darbo profilio per daug nekeiti, gyvenimas yra gana stabilus ir aiškus. Jiems kartais sunku suprasti, kaip gyvename mes. Mano pačios tėvams buvo gaila manęs, kad neturiu aiškios darbo vietos, nežinau, kur būsiu po 10 metų, kad mano karjera tokia neapibrėžta. Juos tai gąsdina, o mums toks lankstumas ilgainiui tampa savaime suprantamu. Neturi daug taisyklių, neturi aiškaus gyvenimo plano, bet turi laisvę ir, žinoma, atsakomybę.
– Bet to priešiškumo yra ir tarp šiuolaikinių mamų. Daugelis nori pamokyti, kaip reikia vaikus maitinti, rengti, migdyti. Kaip manote, iš kur tai kyla?
– Man atrodo, tai daugiau toks psichologinis efektas. Kai susilauki vaiko, esi tokioje įtampoje, pats ne iki galo žinai, kurie tavo sprendimai teisingi, kurie – ne. Galiausiai, kai įsivaizduoji, kad randi atsakymus, kurie veikia tau, nori patikėti, kad tie universalūs būdai, „teisingi atsakymai“ egzistuoja. Į juos labai įsikimbi ir pritrūksta atvirumo. Bet reikia suprasti, kad tavo tėvystės patirtis nėra universali, kiekvienas susiduria su skirtingais iššūkiais. Tai gal laikui bėgant ateina tas supratimas, kad mano patirtis yra tik mano patirtis. Aišku, yra daug žmonių, kurie iš to taip ir neišauga.
– Ar Švedijoje kreipiamas dėmesys į mamą, į tai, kaip ji jaučiasi po gimdymo?
– Aš asmeniškai to nepatyriau, nes atvažiavome čia jau su vaikais. Bet galiu stebėti iš šono, kaip mamos buriasi. Yra bandymų vienoje erdvėje gyvenančias mamas, kurios neseniai susilaukė vaikų, suvesti į tam tikrus būrelius, kad jos galėtų pasidalinti savo patirtimi, kad palaikytų kompaniją vienos kitoms. Jos susitinka, sportuoja kartu. Bet gal ir Lietuvoje tai jau vyksta?
– O kaip yra dėl tėčių? Teko girdėti tokią nuomonę, kad 90-ųjų berniukai turėjo tokį tėčio pavyzdį: jis grįžta iš darbo, pasiima laikraštį, žiūri televizorių ir laukia vakarienės. Dabar iš tėčių reikalaujama kur kas daugiau. Ar tai jiems kelia stresą?
– Iš tiesų 90-ųjų karta užaugo pakankamai laukinėmis sąlygomis, nes jų tėvai turėjo rūpintis tokiais baziniais dalykais, kaip išgyventi, kaip užsidirbti, kaip susiorientuoti šiame pasaulyje. Mes neturėjome tokio pavyzdžio, kuris ateina iš Vakarų. Švedijoje siekiama, kad vyrai kiek įmanoma lygiau dalintųsi vaiko priežiūros atostogomis su moterimis. Ir tai realiai vyksta. Nėra moterų vienvaldystės vaikų auginime. Pamatysi tiek moterų, tiek vyrų su vaikiškais vežimėliais, aišku, vis dar ne pusė, bet bent 1 iš 3. Žinoma, tėvystės modelių yra įvairių. Kiekviena šeima pasirenka savąjį. Tačiau kai moteris nori daryti karjerą, neišvengiamai reikia pasidalinti ir namų ūkio darbus. Lygus pasidalinimas dažnoje šeimoje stringa, nes sovietmečiu buvo itin dažnas modelis, kad moteris ir dirba už namų ribų, ir namie visa buitimi, vaikais rūpinasi praktiškai viena. Taip išeina, kad dirbi dviem etatais, nes „vyriški“ buities darbai toli gražu neatima tiek laiko ir jėgų kasdien, kaip tie, istoriškai „moteriški“ darbai. Toks modelis nėra teisingas, bet iš inercijos daugelis jį kartoja.
– Lietuvoje anksčiau buvo įprasta, kad mama sėdi su vaiku tris metus. Dabar dauguma – du, mažesnė dalis vienerius metus. Kaip yra Švedijoje? Kada mamos grįžta į darbą ir ar irgi vyrauja tokia nuomonė, kad kuo ilgiau būsi su vaiku, tuo bus jo emocinė raida stabilesnė?
– Iš tiesų Švedijoje yra didelis kultūrinis skirtumas dėl šio klausimo. Lietuvoje yra manoma, kad du metai yra vos ne mažiausiai, kiek tu turi išbūti su vaiku namuose, ir tik tada jau galima jį pradėti pratinti prie darželio. Švedijoje, jei vaikui yra jau daugiau nei metai, į tave gali net kreivokai pažiūrėti, kodėl tavo vaikas vis dar neina į darželį. Nesupranta, kam toks perteklinis „sėdėjimas“ namuose. Valstybė čia deda didžiules pastangas, kad mamos kuo anksčiau grįžtų į darbo rinką. Nemaža dalis šeimų dalinasi vaiko priežiūrą taip, kad pirmus šešis mėnesius būtų mama, antrus šešis – tėtis, kad mama jau galėtų po truputį integruotis į darbo rinką. Vaikai išeina į darželį įvairiai, bet kiek pati mačiau, tai vos vos vaikščiojantys. Metai jau yra brandus amžius. Be to, Švedijoje, jei mama ar vienas iš tėvų nėra dirbantis, negali gauti visos dienos darželyje. Tikrai nebus taip, kad mamai arba tėčiui būnant namuose, vaikas eitų į darželį visą dieną.
– Ar kalbama Švedijoje apie mamų kaltės jausmą, kai jos išleidžia vaikučius į darželį?
– Ne. Lietuvoje esu girdėjusi teorijų, kad 3 metai yra tas laikotarpis, kai vaikas tampa pasiruošęs išeiti į darželį, kai kur sakoma, kad net 5 metai. Tai Švedijoje būtų nesuvokiama. Kokia kaltė? Tiesiog taip sutvarkytas gyvenimas. Kita vertus, iš moterų lietuvių, kurios čia gyvena, esu girdėjusi, kad jos jaučia atvirkštinį spaudimą: jei nori su vaiku namuose pasilikti ilgiau, sulaukia klausimų iš švedų: o kodėl? Kas negerai?
– Grįžtant prie knygos, kokių ypatumų turi tie 90-ųjų vaikai, tapę tėvais?
– Mes užaugome sudėtingu laiku, gana griežtomis sąlygomis, nes mūsų tėvai išgyveno didelį stresą, nesaugumą, jų pasaulis apsivertė aukštyn kojomis ir jiems reikėjo kažkaip prisitaikyti. Mes augome su pakankamai didele laisve, bet iš tėvų patyrėme daug griežtumo, konkretumo, galbūt niekas per daug nesigilino į mūsų emocijas. Mokykloje, kieme augome labai neempatiškoje aplinkoje. O dabar atsidūrėme tokioje situacijoje, kur patys iš savęs tikimės, kad tapsime vakarietiškais tėvais: atpažįstančiais emocijas, mokančiais empatiškai bendrauti su vaikais, o tai yra sudėtinga patiems vaikystėje to nepatyrus. Tai yra vienas iš didžiausių iššūkių – susikurti vakarietišką tėvystę, neturint jos patirties savo pačių vaikystėje.
– Ar turite kokių patarimų, kaip tą padaryti?
– Patiems ugdytis empatiją, nors tai yra labai didelis darbas. Negalvoti, kad empatijos reikia tik su vaikais – ji būtina ir santykiui su savimi, ir su aplinka. Gal mūsų vaikai, kai užaugs, ir nebus iki galo patenkinti, kaip buvo auklėjami, bet tai tik parodo, kad mes stengėmės, net jei darėme klaidų.
– Kalbant dar apie pačią knygą – kokio pobūdžio ji yra? Ar ten skaitytojas ras patarimų, ar istorijų, įžvalgų?
– Tai yra knyga apie procesą, kurį vadinu „tapsmas tėvais“. Tu į jį įkrenti ir kapstaisi. Gana didelė šiuolaikinių tėvų dalis yra perfekcionistai, kuriems atrodo, kad viską įmanoma daryti „kaip reikia“, pagal taisykles. Bet ilgainiui vaikai tave „nulaužia“, pasiduodi procesui, supranti, kad tai yra kūryba, improvizacija, o vaikų auginti tobulai nei įmanoma, nei reikia.