– Ką reiškia turėti žinomą dukrą?
– Iš pradžių ji nebūna žinoma, o paskui pripranti prie tos minties. Žingsnis po žingsnio prisitaikai.
– Kaip iš pradžių reagavote į tokį Karolinos pasirinkimą tapti modeliu?
– Niekada neturėjau tokių minčių, kad ji bus modelis. Kai gavo pasiūlymą išbandyti šią sritį, jai buvo vos 13 metų. Daugelis net nesuvokia, kas tuomet vyksta mamos galvoje. Nes vieną akimirką tu dar pini jai kasas, o kitą – matai ją žingsniuojančią ant podiumo kaip suaugusį žmogų. Tai sunkus iššūkis, nes susijęs su vaiku – su tuo, kas yra svarbiausia. Bet Karolinos noras išbandyti modelio karjerą buvo didžiulis, o aš, kaip mama, turėjau pagalvoti, kaip jai padėti susidoroti su laukiančiais pokyčiais. Juk ji atėjo į suaugusiųjų pasaulį būdama dar vaikas.
– Iš pradžių jūs keliaudavote kartu su ja, tiesa?
– Buvau ne viena mama, kuri keliaudavo kartu. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad merginos iki 16 metų negali keliauti vienos. Tai būtų per daug sunku, ypač psichologiškai. Į atrankas ateina apie 200 modelių. O tokių atrankų per dieną būna ne viena. Kad tave pastebėtų, reikia išmokti, kaip elgtis. Kaip aš sakau, įsivaizduokite, per dieną eitumėte į 8 interviu dėl darbo ir visą mėnesį vis gautumėte neigiamus atsakymus. Ar turėtumėte ūpo ką nors daryti?
– Kai jūs šalia, matyt, ir pagundų mažiau?
– Paauglystėje pagundos tyko visur: Milane, Vilniuje ar Kaune. Gal didesniame mieste dėmesio daugiau. Bet jei keliauji su atsakingomis agentūromis, jos viską labai griežtai kontroliuoja, kartais gal net per daug. Merginoms uždrausta išeiti vakare, kur nors išvykti savaitgaliais. Man tai atrodo nenormalu, juk jaunam žmogui norisi naujų potyrių, ištyrinėti aplinką. Kadangi aš būdavau kartu, mus išleisdavo. Aplankydavome artimiausius miestus, nueidavome į muziejus.
– Matyt, tos kelionės, praleistas laikas kartu, sustiprino ir ryšį tarp jųdviejų?
– Mes ir iki tol turėjome ryšį. Daug keliaudavome. Gal dėl to Karolina turėjo tiek drąsos. Pamenu, kai jai buvo 9-eri, apsilankėme Paryžiuje. Ji pasakė: „Mama, tu padarei didelę klaidą, atvežei mane į tokį miestą, nuo šiol žinau, kad tik tokiame mieste aš noriu gyventi“. Ji jautėsi ten kaip žuvis vandenyje. Aš neįsimindavau visko tiek, kiek ji. Jos orientacija puiki. Nesvarbu kur atsidurtų, ji nepasimesdavo. Visada turėdavo lyderio savybes. Nesvarbu kokioje žmonių grupėje būdavome, ji imdavo vadovauti, prisiimdavo atsakomybę. Iškart supratau, kad bus keliautoja, tik dar nežinojau, kokia forma.
– Nuo mažens buvo savarankiška?
– Labai. Ji pati išmoko važinėti dviračiu, riedučiais. Kol neišmokdavo, nepareidavo namo.
– Kiek žinau, jūs ir pati turite modelio bei aktorės patirties, tiesa?
– Taip. Pamenu, kai turėjome švęsti Karolinos 18-ąjį gimtadienį, manęs paklausė, o kaip aš švenčiau savąjį. Aš puikiai suvokiau, kad jis buvo, bet niekaip negalėjo prisiminti. Paskui prisiminiau, kad tai buvo 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai. Man tie įvykiai buvo tiek svarbūs, kad užsifiksavo jie, o ne gimtadienis. Tada buvo kitoks laikmetis. Buvo blokada, suirutė, pučas Maskvoje ir nerimas, kad vėl reikės gyventi Tarybų Sąjungoje. Atsimenu, kaip būdama 15-16 metų, įkvėpta Sąjūdžio, vaikščiojau į mitingus su tautiniais drabužiais. Tų pasikeitimų fone, Raimundas Banionis su savo žmona buvo įkūrę savo kino studiją. Įstojau pas juos, mokiausi, visada norėjau filmuotis. Mes buvome daugiau kaip reklamos aktoriai, nes kitiems – vyresnės kartos aktoriams – atrodė, kad filmuotis reklamose nelabai dera, o mes buvome jauni ir entuziastingi. Nemažai nusifilmavau, turėjau ir fotosesijų žurnaluose. Buvau gavusi pasiūlymų iš užsienio agentūrų išvykti. Bet tuomet nesupratome, kas tai yra, kur kviečia, kodėl. Tik dabar, pakeliavusi su Karolina, matau, kad tie pasiūlymai buvo iš rimtų agentūrų. Bet tada niekas man negalėjo nei padėti, nei patarti.
– Kiek jums buvo metų, kai sukūrėte šeimą?
– 23-eji, tuo metu tai buvo normalus amžius. Dabar gal būtų per anksti. (Šypsosi.)
– Kuo vaikystėje norėjo tapti Karolina?
– Ji visada turėjo polinkį menams, gražiai grojo pianinu. Pamenu, ryte pirma, ką darydavo, eidavo pagroti. Vakare grodavo. Baigė muzikos mokyklą. Patikdavo piešti. Aktorystė, šokiai. Pamenu visus jos vaidinimus. Jei reikėdavo kokią linksmą varlę vaidinti, ji nematydavo jokių problemų. Jai nereikėjo visada būti princese. Jei reikėjo vaidinti lapę, vaidino lapę. Ji buvo kupina energijos ir aš jos niekada netramdžiau.
– Pati esate žurnalistė. Ar daug patarimų davėte Karolinai, kaip dalinti interviu, kaip bendrauti su žurnalistais?
– Taip. Bet ji jau kai ką mokėjo ir pati, nes matydavo mane dirbančią. Kadangi anksti vaikus pradėjau auginti viena, jie matydavo visą mano darbo virtuvę. Be to, Karolina visada buvo bendraujanti. Reikėjo išmokyti tik tokių paprastų dalykų, kad turi apgalvoti, ką pasakys, vengti neigiamų minčių. Mes visada pasitardavome. Jei norėdavo, kad paskaityčiau interviu, niekada neatsisakydavau.
– O dabar dar skaitote interviu?
– Ne. Dabar jau skaitau, kai būna išleistas. To nebereikia. Yra svarbu padėti, patarti, išmokinti ir tada paleisti.
– Paleisti, matyt, irgi sunku...
– Taip. Man ją reikėjo paleisti į visą pasaulį. Kartais visą parą laukdavau žinių iš jos, ar viskas gerai. Nerimo netrūko. Bet jis būdavo net ir jai esant Lietuvoje. Mamos tą žino.
– Kokių savo savybių matote joje?
– Tam tikros lyderio savybės. Bet neblogąja prasme. Ji turi gebėjimą prisiimti atsakomybę už kitus. Visada nori pasirūpinti kitais. Nenori nieko pasmerkti. Jei ji ar sūnus mato, kad kitam reikia maisto, niekada nepraeis pro šalį. Visada išties pagalbos ranką.
– O to naglumo ir lipimo per galvas nereikia mados pasaulyje?
– Reikia, bet tas naglumas naglumui nelygus. Viena yra, kai tu lipi kitiems per galvas, visai, kas kita, kai tu sugebi parodyti savo gerąsias savybes. Mados pasaulyje reikia drąsos. O ji tą turi. Per atrankas merginoms yra skirta minutė, kad paliktų įspūdį. Ji sugeba tą minutę išnaudoti tinkamai. Ji turi drąsos atsistoti į priekį, gali padėti savo nuotraukų bukletą ant pačio viršaus. Bet ji nesipeša. Ji tiesiog moka save pristatyti.
– Pamenu, Karolina pasakojo įvykį, kai einant į vieną pirmųjų atrankų jūs neleidote jai avėti aukštakulnių...
– Taip, buvo toks atvejis. Jai tuo metu buvo 13 metų. Ją atsirinko ir atsiuntė reikalavimus į atranką: įsidėti maudymosi kostiumėlį, aukštakulnius... O ji juk nemoka su jais vaikščioti. Aš jai sakau: „Tu geriau eik su tais batukais, su kuriais moki vaikščioti, nes jei tu tiksi ir patiksi, tave paims nepriklausomai nuo batų“. Paklausė manęs ir nuėjo su bateliai be kulniukų. Tuomet ją pakvietė 8 modelių agentūros.
– Didesnių ginčų nebūdavo?
– Būdavo ginčai iš nerimo. Kartais nori, kad būtų kaip geriau, o vaikai galvoja, kad gal mama nežino, nesupranta. Kaip ir dėl tų batelių. Galiausiai aš ją pati išmokinau vaikščioti su aukštakulniais. Ir iki šiol ją daugelis atpažįsta iš eisenos. Gali būti pakeistas grimas, šukuosena, bet kai išeina Karolina, ją atpažįsta iš eisenos. Ji įspūdingai praeina.
– Einate į jos šou?
– Taip. Visada einu ja pasidžiaugti. Be to, įdomu pamatyti ir kitas merginas, su kuriomis ji pradėjo modelio karjerą.
– Grįžtant prie ginčų, 13 metų yra tas sunkusis paauglystės laikotarpis. Ar jis praėjo ramiai?
– Jis buvo kiek vėliau, bet praėjo gana ramiai, įvertinant tai, kad ji labai anksti tapo suaugusi ir savarankiška. Aš mačiau, kaip ji per tuos dvejus metu pasikeitė. 15-os metų jos išvaizda buvo kaip savo amžiaus, o mąstymas – daug vyresnio žmogaus. Kartais tas kišo koją, kai, tarkime, tiek pasaulio apkeliavusi, dangoraižyje gyvenusi ir limuzinais važinėjusi, grįždavo į mokyklos suolą. Turėjome su mokykla laiku atsiskaityti, stengiausi, kiek įmanoma, jai padėti su mokslais. Didesnių ginčų nepamenu, gal tik vieną, kai jau tikrai supykau dėl vėlaus grįžimo namo, nes aš nerimavau, o jai atrodė, kad be reikalo. Paskui irgi išėjau panaktinėti. Po to viena kitą supratome.
– Gal pamenate kokias nors įdomesnes atrankas?
– Daug jų buvo. Pamenu pačias pirmąsias Milane, kai kartu su Karolina atvažiavo dar trys lietuvaitės. Kai eidavome, reikėdavo filmuoti vyrų reakcijas. Jos praeidavo per gatvę, ir vairuotojai pamiršdavo važiuoti. Jos buvo įspūdingos merginos. Pamenu, kai ateidavome su Karolina į atrankas, kur laukdavo jau patirtį turinčios merginos, visas dėmesys nukrypdavo į ją, ir nebūtinai geras. Ją priimdavo kaip stiprią konkurentę. Kartą Niujorke nuėjome į vieną atranką, kur savo eilės laukė daug žinomų merginų iš garsių agentūrų su stipriais „book‘ais“, o Karolina turėjo vos vieną segtuvą. Vos pažvelgusios jos suprato, kad šiandien ne jų diena. Ir taip ir buvo. Karoliną pasirinko. Bet ji nefiksavo tų piktų žvilgsnių. O aš mačiau.
– Dar vienas pavojus modeliams – maistas.
– Karolina dėl to niekada neturėjo didelių bėdų. Pradžioje ji buvo pernelyg liekna, paskui formos keitėsi, bet jai nėra sudėtinga jas reguliuoti. Ji normaliai valgo tai, kas jai tinka ir patinka. Nereikia valgyti per daug ir per mažai. Kai valgai per mažai, prasideda energijos trūkumas, slenka plaukai, atsiranda veido odos problemų. O čia tu visada turi būti graži, energinga, linksma. Visa tai jai yra duota. Ji tik turi mokėti save saugoti, o tą ji dabar moka.
– Daugelis tėvų turi įsitikinimą – baik mokslus, įgyk diplomą, o tada jau daryk ką nori. Kaip jūs į tai žiūrite?
– Man, kaip mamai, būtų labai apmaudu, jei ji kada neįgytų to diplomo. Nes ji yra labai protinga. Bet ko gali išmokti. Karolina gali savo gabumais daug pasiekti. Todėl labai nesibaiminu, nes žinau, kad mokslus ji pabaigs ir jai tai nebus labai sudėtinga. Labai linkėčiau jai tą padaryti. Bet dabar yra ne tas momentas. Ir nereikia savęs perspausti. Užteks gyvenime to laiko. Jei norės, įgys ne vieną diplomą. Kai man sako: ką ji veiks, kai baigsis grožis. Aš dėl to esu rami. Karolina ras ką veikti.