„Vaikas yra atvira knyga, jis pats pasako, kaip ir ką tau reikia daryti, ir kada tai daryti. Tereikia mokėti įsiklausyti bei atsižvelgti“, – sako jis.
– Kazimierai, kokia buvo jūsų vaikystė?
– Mano pirmieji atsiminimai, kai pasikalbu su kitais žmonėmis, yra gana vėlyvi. Kiti žmonės atsimena save nuo 4-erių, 5-erių metų, o aš save pamenu nuo kokių 6-erių, gal 7-erių. Nuo to priešmokyklinio laikotarpio. Bet manau, kad mano vaikystė buvo džiaugsminga. Gyvenau laimingoje šeimoje, buvome trys vaikai, visi berniukai, susituokę tėvai. Vyko gyvenimas su draugais kieme, krepšinio, futbolo žaidimas, po truputį atradinėjau muziką.
Manau, kad savo vaikystėje buvau laimingas, nes turėjau viską, ko reikia. O tai yra šiluma ir meilė iš artimųjų.
– Trys berniukai – ar tai reiškė daug praskeltų galvų?
– Paauglystėje, kai tėvai mane eilinį sykį vežė į Santariškes, gydytojai, pamatę mūsų šeimyną, pasakė: „Na, Likšos, tai kas šį kartą?“ (juokiasi). Atpažino iš veidų, buvome ten dažni lankytojai.
Pasipešdavome su broliais, visko būdavo. O aš nuo vaikystės buvau toks pakankamai aktyvus, taigi, tų traumų netrūkdavo. Ir dviračiais važinėdamas krisdavau, ir krepšinį žaisdamas įgavau bėdą visam gyvenimui – stuburo išvaržą. Pamenu, kai vandens atrakcionų parke leidomės nuo čiuožyklų, taip trenkiausi koja, kad ši net lūžo.
Artimesnis ryšys su broliais atsirado gal, kai buvau maždaug 14-os, jie už mane 4-5-eriais metais vyresni. Kai buvau mažiukas, vyresnių brolių jausdavausi atstumtas.
– Kur jūs užaugote?
– Vilniuje, Pilaitės rajone. Pirmuosius metus gyvenome Liepkalnyje, vieno kambario bendrabutyje, o vėliau tėvai sulaukė pasiūlymo gyventi Pilaitėje ir gavo butą. Jie iki šiol ten gyvena ir ten praėjo mano vaikystė.
– Ar dabar nuvykęs pastebite, kaip viskas ten pasikeitę?
– Deja, bet ten, kur gyvena tėvai, aš pastebiu atvirkščiai: kaip niekas nepasikeitę (juokiasi). Viskas yra taip pat, o kartais net tuos pačius veidus pamatai, su kuriais vaikystėje, paauglystėje prasilenkdavai gatvėje, ir kurie vis dar ten pat.
O Pilaitė apskritai tapo mikrorajonu, kur daugiausia žmonių, daugiausia jaunų šeimų, ji klesti. Ten atsiranda daug parduotuvių, moderniausios mokyklos. Ji tapo centriuku. Kai ten augau aš, žmonės juokdavosi, kad Pilaitė yra kaimas, nes labai toli nuo centro.
– Ar vaikystėje, paauglystėje turėjote tą vaizdinį, žinojimą, kad užaugęs turėsite vaikų?
– Manau, kad turėjau. Ne tai, kad sėdėjau būdamas mažas ir planavau, bet buvo kažkoks natūralus supratimas. Nuo mažumės buvau toks mąslus jaunuolis. Pamenu, pasileisdavau tėčio kasečių grotuvą, grodavo įvairiausia muzika nuo „The Beatles“ iki Kenny G ir roko muzikantų, atsisėsdavau svetainėje ant palangės, ir kadangi gyvenome 9 aukšte, iš ten matėsi pakankamai neblogas mikrorajono vaizdas, o aš tiesiog žiūrėdavau ir mąstydavau. Ir vienas iš tų dalykų, apie kuriuos mąstydavau, buvo tokia tarsi tėvų santykių analizė, galvodavau, ką aš daryčiau kitaip, kaip aš norėčiau kad mano vaikams būtų. Tai nebuvo klausimas, ar turėsiu vaikų – aš galvodavau, koks būsiu tėtis, kai turėsiu vaikų.
– Koks norėjote būti tėtis? Ko norėjote nedaryti ir ką, priešingai, daryti?
– Dabar, kai beveik 3 metus esu tėtis, man regis, man pavyksta būti tokiu tėčiu, kokiu norėjau būti tada. Norėjau būti vaiko dabartyje, su vaiku, su juo bendrauti, kalbėtis, nebijoti nepatogių temų, atvirų jausmų, leisti vaikui būti tokiu, koks jis yra. Turėjau ir turiu jausmą, kad tai yra svarbiausia, ir atrodo, kad man pavyksta tai daryti. Bendrauti ir nebijoti. Mes kartais bijome – yra tabu, nepatogios temos, kurias iš baimės geriau apeiname. Gal šito man šiek tiek ir trūko mano paties vaikystėje, paauglystėje. Žinoma, aš nežinau, koks mano paties sūnus bus paauglys – dar visko gali būti. Bet kol kas ryšys yra beprotiškas.
– Ar pamenate, kaip sužinojote, kad būsite tėtis?
– Puikiai atsimenu.
Man labai džiugu, kad mes, kaip visuomenė, jau nutolome nuo to gyvenimo būdo, kur tik susipažįsti – ir jau darai šeimą. Mano paties seneliai susipažino, nuėjo gal į vieną pasimatymą, o po savaitės ar dviejų įvyko pasipiršimas, dar per mėnesį – vestuvės. Ir aišku, jie laimingai nugyveno savo gyvenimą, bet man tai atrodo labai pavojinga – iki galo nepažinoti žmogaus, su kuriuo lyg ir norėtum kartu žygiuoti visą gyvenimą. Taigi, aš džiaugiuosi, kad žmonės į šeimą eina sąmoningiau. Nori ilgiau kartu pabūti, pažinti vienas kitą, pasitikrinti, ar įmanoma vesti bendrą buitį.
Mes su žmona viską darėme labai palaipsniui ir labai natūraliai. Jau buvome 10 metų drauge ir vaikas buvo labai paprastas sprendimas. Tiesiog atėjo metas turėti vaikų.
Kai ji man pasakė, kad būsiu tėtis… Žinote, mes prisižiūrime holivudinių filmų, kur vyksta fejerverkai, trykšta jausmai. O man tai buvo tvirtas, geras, natūralus jausmas: okei. Gerai. Taip, aš to ir norėjau, to mes ir siekėme, taip dabar ir bus. Aišku, kad tai buvo ta pirmoji akimirka, vėliau gyvenime atsirado ir galvojimo, kaip čia bus, kaip viskas pasikeis. Bet pati žinia atėjo labai natūraliai, sąmoningai, neperspaustai.
– Ar buvo kiek nors baimių?
– Aišku, kad taip, bet jos nebuvo kažkokios dominuojančios. Tiesiog svarsčiau, ar aš tikrai būsiu geras tėtis, ar rasiu ryšį su vaiku, ar jis manęs neatstums, ar mokėsiu prie jo prieiti ir su juo bendrauti, ar turėsiu pakankamai kantrybės. Tos baimės buvo apie save, iš savęs paties, ne apie patį procesą ar sūnaus atsiradimą.
Laimei, turiu žmoną, kuri labai domisi, iki šiol išskaito daug informacijos apie vaikų raidą, santykius, iš jos sulaukiau daug žinių ir informacijos. O vaikas, kai jau gimsta, yra atvira knyga, jis pats pasako, kaip ir ką tau reikia daryti, ir kada tai daryti. Tereikia mokėti įsiklausyti bei atsižvelgti. Vėliau kiekvienas mėnesis atneša naujovių, naują raidos etapą ir tau reikia mokėti prie to prisitaikyti, reikia iš naujo mokytis. Tai yra esminis momentas: suvokti, kad niekada nebūsi pasiruošęs 100 procentų, niekada nesusiplanuosi tobulu tikslumu, niekada nežinosi visų atsakymų. Tiesiog iš naujo mokysiesi, iš naujo suprasi daug dalykų apie vaikus, apie savo psichologiją ir viskas tikrai bus gerai, jei tu tik norėsi išmokti.
– Pastebėjau, kad vyrai tarsi bijo nėščių moterų. Lyg nežino, kaip elgtis. Ar iš vyro perspektyvų tame yra tiesos? Ar nėštume yra paslapties, kurios vyrai neįmena ir to prisibijo?
– Manau, kad kiekvienam skirtingai. Man visada buvo baisu ne pati nėščia moteris, o nėščia moteris įvairiausiose situacijose. Pavyzdžiui, einanti gatve, kuria lekia mašinos, dviračiai, paspirtukai, kur žmonės užsisvajoję žiopso, kur kelias slidus – kur gali kažkas atsitikti. Kyla didžiulis noras saugoti.
Savo žmonai sakiau, kad autobusu nėštumo metu tu tikrai nevažinėsi – kviesiu tau taksi, vežiosiu, viską darysiu, bet tu ten nelipk (juokiasi).
Mano žmona laukėsi pandeminiu laikotarpiu, taigi, jei galima taip pasakyti, nėštėjome abudu namuose. Buvo smagu stebėti pokyčius, kismą, kurį atneša skirtingi laikotarpiai. Pavyzdžiui, tie keisti potraukiai maistui: kai ji suvalgo ledų, o tada staiga užsimano marinuotų agurkėlių (juokiasi). Bet tai nebuvo baisu.
Moterys ir vyrai man ir taip yra gana skirtingos būtybės ir nepasakyčiau, kad tai kažkaip ypatingai išryškėja būtent tik nėštumo laikotarpiu. Gal kažkiek sustiprėja emocionalumas ar kiti dalykai, bet viskas labai priklauso nuo to, kiek pora vienas kitą pažįsta, supranta ir kiek nori suprasti. Kai sugebi žmogų priimti tokį, koks jis yra, o ne bandai jį pakeisti, pamokyti, ir tai galioja ne tik nėštumui, tada viskas būna gerai.
Tai esminis momentas: priimti žmogų. Mes su žmona jau buvome perėję ir šilta, ir šalta, ir priėmę sprendimą turėti vaikų jau tvirtai jautėme, kad viskas bus gerai. Tas tvirtumas apsaugo nuo daugelio baimių ir nerimo.
– Ar dalyvavote gimdyme?
– Dalyvavau kiek galėjau, bet pandeminė situacija labai ribojo tokias galimybes. Man turėjo atlikti kovido testą, gimdymas užtruko ilgiau nei galvota, o aš privalėjau kuriam laikui išvykti įvykdyti kitų įsipareigojimų. Taigi, grįžęs tiesiog sėdėjau laukiamajame, kitur eiti nebegalėjau, ir tada man atnešė sūnų.
– Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas?
– Net nemoku nupasakoti to jausmo. Buvo 17:56 ir aš išgirdau riksmą. Žinojau, kad tai ne bet koks riksmas – tai mano sūnaus riksmas. Buvome paskutiniai tą dieną laukiantys savo ateinančio vaiko.
Ta akimirka buvo siurreali. Sustojau ir negalėjau tuo patikėti. Atėjo seselė su vaiku ir dar papokštavo: „Tai kas laukia sūnaus?“ (juokiasi). Ji įdėjo man vaiką į rankas ir tada mes turėjome tą pusvalandį dviese. Sūnus tiesiog gulėjo ir snaudė man ant rankų, o aš negalėjau nuo jo atitraukti akių. Analizavau jo veidą taip, kaip jokio kito gyvenime nesu analizavęs. Žiūrėjau į kiekvieną odos kampelį, kaip atrodo akys, kaip atrodo nosis, antakiai, lūpos – viskas. Tai buvo neįtikėtinas jausmas.
Pandeminės situacijos metu jei negauni privačios palatos, tėtis likti negali. Taigi, pirmąjį pusvalandį pabuvus man teko palikti ligoninės patalpas. Bet kitą rytą sulaukiau žinių, kad palatą gavome, aš grįžau ir prasidėjo tikroji realybė.
– Skaičiau tokią tavo frazę: „Sūnus mane išgelbėjo“. Nuo ko?
– Gal tai vienas tų atvejų, kai pakankamai paprasta frazė pabandyta sutirštinti. Nebuvo taip, kad gyvenau depresijoje, norėjau save žaloti – tokios dramos nebuvo. Tačiau tuo metu buvau tokiame savo kūrybos taške, kai galvojau, kad viskas yra pasibaigę. Kad save per ilgai apgaudinėju būdamas muzikantu.
Kai sūnus gimė, gyvenome Palangoje. Ir per tą laiką mano gyvenime profesiškai įvyko reikalingi pokyčiai. Išleidau dainą, iš kurios aš jau nieko nebesitikėjau. Maniau – kaip bus, taip bus. O tai buvo daina, kuri mano kūrybiniame kelyje kol kas sulaukė didžiausio įvertinimo, didžiausio palaikymo, padidino žmonių kiekį koncertų salėse. Prasidėjo naujas kūrybinis etapas, pilnas meilės, optimizmo, šviesos. O tą šviesą, tą meilę atnešė ne kas kitas, kaip mano sūnus. Jo atėjimas mane atvedė į tašką, kuriame, rašydamas dainų žodžius, pradėjau galvoti, ką noriu pasakyti jam, savo vaikui. Ką aš noriu jam palikti. Nebūtinai kiekviena parašyta daina yra apie jį, bet jo buvimas, jo akys, balsas mane įkvepia būti geresniu. Jis man parodė, kad mūsų meilės rezervai yra didesni nei galvojame. Mūsų kantrybės rezervai didesni nei galvojome. Tai šia prasme jis mane išgelbėjo. Kartais reikia apsisukti ir pamatyti kitą pusę. Tai jis mane apsuko.
– Ar nuostatos, kurios kažkada turėjote, kartu su sūnumi kinta? Ar jis keičia jūsų požiūrius? O gal jūs išliekate tokiu pačiu Kazimieru, kuris kažkada ir buvo?
– Jei kalbėsime apie mane kaip žmogų, išlieku toks pat. Kaip aš žiūriu į pasaulį, kokia mano gyvenimo filosofija, kas man gyvenime svarbiausia – tie dalykai išliko, su žmona mes esame tie patys žmonės, kokie susipažino. Nuo tada, kai sūnui buvo 3-eji, nesustojame keliauti, tampomės jį po visą pasaulį. Mūsų gyvenimas per daug nepakito, priešingai – stengiamės į savo gyvenimą įtraukti ir sūnų.
O jei kalbėsime apie vaikų ugdymą, apie tai, kaip, įsivaizdavau, turi būti, tie dalykai keičiasi. Pavyzdžiui, dvejų su viršumi metų vaikas darželyje elgiasi labai tvarkingai, o tada tu jį pasiimi namo ir pasideda kažkokie emociniai išsprogimai, vadinamieji tantrumai. Jis gali griūti, rėkti, būti nepatenkintas. Anksčiau gal būčiau galvojęs, kad su tokiu vaiku reikia būti labai griežtam, neleisti ožiuotis, bet dabar žinau, kad tokia situacija rodo, jog vaikas prie tavęs jaučiasi saugus. Darželyje jam gal gėda būti vienokiu ar kitokiu, yra labai daug žmonių, reikia prisitaikyti, nėra tėvų, kurie nuo visko išgelbės. Susikaupia daug emocijų. Ir jei vaikas prie tavęs sugeba jas atskleisti, vadinasi, prie tavęs jis jaučiasi komfortabiliai, jis gali būti atviras, jam tai saugi terpė. Mano, kaip tėvo, darbas yra tai priimti, neparodyti, kad esu piktas. Jei tada, kai vaikas rodo emocijas, mes leidžiame suprasti, kad tai negerai, vaikas mokosi jas užspausti. O tai veda į dar didesnes problemas vėliau. Reikia kantrybės vaikui rodyti, kad tu jį supranti, kad palaikai, apkabinti jį ir kartu nurimti tame procese.
Tai štai tokie supratimai keičiasi su žiniomis ir patirtimi.
– Ar sunku suprasti ir priimti, kad vis tiek kaip tėvas darysi klaidas?
– Manau, kad vaiko ugdymo temos yra labai universalios ir pritaikomos beveik bet kur gyvenime. Pavyzdžiui, siekiant savo tikslų – ar tu nori būti rašytojas, ar verslininkas. Turi suprasti, kad neįmanoma visai nesuklysti. Klaidos visada bus. Bet viskas, ką apie tai turi žinoti, tai kad reikia jas pripažinti. Nebūti užsispyrusiu ir pripažinti sau, kada tą klaidą padarei. Jei pripažįsti, ją gali išanalizuoti ir nebekartoti ateityje. Taip yra ir su vaiko auginimu.
Mes visi – emocinės būtybės, mūsų emocijos dažnai ima viršų, tai dar priklauso ir nuo nuotaikų, nuovargio, tos dienos įvykių. Nenuostabu, kad vieną ar kitą akimirką padarysi ar pasakysi kažką, ko nereikėtų. Bet pavieniai atvejai – nieko nereiškia, jie yra žmogiški. Jei kartais padarai klaidų, net jei retkarčiais jas pakartoji, jos nieko apie tave nepasako, svarbiausia, kad tai netaptų įpročiu. Kad sugebėtum sau pripažinti: suklydau.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad jums svarbiausia priimti vaiką, neklijuoti jam lūkesčių. Ar niekada nekirba noras jį apvilkti savo svajonių rūbu?
– Jei atvirai, tai nekyla. Kiekvieną kartą, kai jį stebiu, man jis atrodo nuostabu. Jam dar tik tuoj sueis 3-eji, tai gal dar nėra kažkokių labai aiškių bruožų, bet aš galiu matyti, kad jis labai aiškiai jaučia muziką, labai aiškiai jaučia ritmą, žiauriai mėgsta šokti, tai daro labai ekspresyviai. Atsisėdęs jis valandą gali paišyti ir jo kambaryje mes esame iškabinę sūnaus darbūs, kurie labai gražūs, labai įdomūs. Dabar etapas, kai mes stebime, kas jam įdomu, ką jis jaučia, kas jam suteikia laimę. Žiūrėsim, kas atsitiks ateityje. Bet aš norėčiau sūnui būti gyvenimo gidu, kuris yra šalia, ir gali papasakoti dalykus, kurie jam įdomūs. O jei to nežinosiu, gali pasakyti: „Gerai, įsigilinkime į tai kartu ir pažiūrėkime, kur tai nuves“. Noriu padėti jam atrasti, kuo jis norėtų būti, kuo jam būųt gera būti.
Viena geriausių frazių, kurias esu girdėjęs, yra Andriaus Mamontovo – jis sakė, kad kartais, kad išsiaiškintum, kas esi, reikia išsiaiškinti, kas nesi. Man norisi, kad sūnus tiesiog samčiais semtų gyvenimą, pažintų pasaulį ir rastų, kas jam svarbu.