– Neslėpsiu – bet bent jau iš pirmo žvilgsnio esate ta, kurią drąsiai galima pavadinti gerąja ta žodžio prasme „supermama“: keturi vaikai, namai, mėgstamas užsiėmimas, mylimas vyras... Ar jums niekada nebūna dienų „lyg tyčia“?
– Mes gi žinome, kad blizgūs žurnalų viršeliai piešia gražias pasakas, mistifikuodami asmenis, apie kuriuos kalba, taip kurdami nesamus herojus, o realybė tuo tarpu išlieka realybe. Kaip ir absoliučiai kiekvienas žmogus, turiu 24 valandas per parą, turiu savo džiaugsmų ir ne mažiau rūpesčių, dienų, kai viskas klostosi kaip sviestu patepta, ir visiškai priešingų, kai įprastas dienos režimas griūva. Nuolat tenka dėliotis prioritetus, yra dalykų, kurių nepadaryti tiesiog negali, yra ir tokių, kurie, kad ir kaip man rūpi, nuolat velkasi sąrašo gale, nepriklausomai nuo to, buvo jie suplanuoti iš anksto ar ne. Jei vidury konferencijos paskambina vaikas susižeidęs koją, tenka viską mesti ir lėkti į traumatologinį; jei atsiranda nenumatytų iššūkių darbe, tenka perdėlioti reikalus su vaikais – su tuo, manau, susiduriame kiekvienas. Kol vaikai dar neužaugo, pirmenybę teikiu jiems, tačiau manau, kad tėčio ir mamos profesinė veikla yra labai naudinga tiek vaikams, tiek tėvams. Vaikai visko mokosi iš mūsų mus stebėdami, o tėvams veikla padeda įgyvendinti savo svajones, susikurti draugų ratą ir nepaskęsti kasdienėje buityje. Surasti sveiką balansą ne visada lengva.
Turiu įtarimų, ne vienam mano diena gali pasirodyti „lyg tyčia“. Palaipsniui augant atsakomybėms išmokstame toleruoti vis daugiau nežinomųjų, prisitaikome prie tempo.
Dėl šeimos pasitraukiau iš aktyvaus verslo, kuriam, siekiant karjeros, reikėjo skirti daugiau laiko, nei tinkama auginant vaikus. Mitas, jog karjera nekenkia šeimai. Jei skiri laiko vienai gyvenimo sričiai, jo automatiškai lieka mažiau kitai. Tačiau neabejoju, kad tėvai savo pavyzdžiu rodo vaikams, kaip veikia gyvenimas. Stebėdami tėvų veiklą, vaikai plečia akiratį, mokosi. Prie vaikų ir su vaikais ir aptariame klausimus, su kuriais susiduriame kasdienybėje, kalbamės, kokius sprendimus tenka priimti, kuo remiantis taip darome, kuo džiaugiamės ir kokias pamokas išmokstame. Vaikai iš paskos mums kuria jau savo svajonių verslo planus, organizuoja renginius, tapo paveikslus ir pan. Turime daugybę temų, kuriomis bendraujame su vaikais. Taip pat aptariame ir jų kasdienes veiklas.
– Su kokiais mitais susiduriate dažniausiai apie daugiavaikes šeimas? Ar jūsų draugų rate tokių daug, ar esate viena iš nedaugelio?
– Nežinau, kokie yra tie mitai? Nepriklausomai nuo to, kiek turime vaikų – už juos atsakome, ir tai yra ilgalaikiai įsipareigojimai. Tuo jie skiriasi nuo visų kitų santykių, kuriuos turime. Draugų, kolegų keliai gali išsiskirti, nutrūkti ir vėl atsinaujinti, su labai gerais draugais galime nebendrauti metais, o susitikus vėl jaustis lyg to laiko tarpo nebuvo, tačiau su vaikais yra kitaip. Kol vaikai neužaugę, tėvai priklauso nuo 24 valandų budėjimo režimo. Na, o daugiau vaikų – daugiau ilgalaikių įsipareigojimų. Daugiavaikėse šeimose gyvena daugiau žmonių, o tai yra daugiau triukšmo, daugiau kyla klausimų, kuriuos reikia spręsti. Tai reiškia mažiau laiko sau (dažnai radikaliai mažai). Kai per gripo epidemiją vienas po kito šeimos nariai serga mėnesį, nes jų tiesiog daug, mikliai persirikiuoja prioritetai, nes labai aiškiai supranti, kad sveikata yra svarbiausia. Kai matai, kad vaikas stipriai nerimauja dėl kokių įvykių mokykloje ar dėl santykių su artimaisiais – supranti, kokia svarbi yra širdies ramybė, nes visa kita – siekiai, projektai, kad ir kokie svarbūs, džiaugsmo neteiks. Manau, kad mamos kiekvienam šeimos nariui turi atvirą minčių kanalą, kuriuo stebi, kaip kuris gyvena, kokio, kiek ir kada dėmesio jam reikia, kada laikas įsikišti, o kiek leisti spręsti pačiam. Kai turi daugiau vaikų, tų kanalų yra daugiau, o dėmesio kiekvienam iš jų gali skirti mažiau (vis dėl tų 24 valandų per parą). Čia labai svarbus tas balansas. Perteklinis dėmesys ar dėmesio trūkumas yra priešingi tos pačios lazdos galai. Tačiau kiekvienam žmogui tai individualu.
– Ar visada svajojote turėti didelę šeimą?
– Niekada apie tai negalvojau, tačiau visada žinojau, kad turėti vaikų noriu. Esu dėkinga likimui už kiekvieną iš jų – jie yra mano likimo dovanos, pamokos ir prasmė.
– Sakoma, kad vieną vaiką auginti yra sunkiau nei tris ar keturis. Ar tiesa? Kokie vis tik didžiausi iššūkiai, kai yra keturi vaikai?
– Taip, sako, kad vieną auginti sunkiau nei du. Čia yra tiesos, nes smagu, kai vaikai žaidžia tarpusavyje, tuo metu laiko gali skirti kitiems darbams. Kai vaikas ne vienas šeimoje, jis namuose mokosi bendrauti su bendraamžiais, šiek tiek vyresniais ar jaunesniais vaikais. Trečias vaikas keičia dinamiką vien jau todėl, kad atsiranda vaikų persvara šeimoje. Su tuo vaikų kiekiu yra panašiai, kaip žongliruojant kamuoliukais. Dviem žongliruoti paprasčiau, nes kiekvienai rankai tenka po kamuoliuką. Įjungus trečią – padidėja kompleksiškumas. Keturi vaikai yra sudėtingiau nei trys lygiai vienu vaiku. Čia nesusiprastina dalykai, kiekvienam reikalingas individualus dėmesys. Gali visus vienu kartu nuvežti į mokyklą, tačiau į akis pažiūrėti reikia kiekvienam atskirai.
– Kokios taisyklės vyrauja jūsų namuose, kurių nevalia laužyti?
– Turime tokių taisyklių, keletą paminėsiu: svarbiausia – išlikti sąžiningam ir nuoširdžiam; kiekvienas turi jiems priskirtų darbų namuose, už kuriuos atsako; turime visada žinoti, kur vaikai yra, kada grįš (tai tampa aktualu, kai vaikai vyresni), bet ir mes informuojame vaikus apie savo dienotvarkę; 9 valandą vakaro „tėvų darbo laikas“, kaip mes sakome, baigiasi, vaikai ruošiasi miegoti, 10 valandą gesiname šviesas (jei tai ne „diena lyg tyčia“).
– Gal pamenate, kokį vertingiausią patarimą esate girdėjusi apie vaikų auklėjimą?
– Patarimų esu prisiklausiusi ir prisiskaičiusi visokiausių. Daugybė jų yra apibendrinantys receptai, galintys būti net žalingi. Pavyzdžiui – vaikui nusiraminti reikia jį uždaryti vieną kambaryje ir laikyti ten tiek minučių, kiek jam yra metų. Arba – vaikų nereikia nešioti, nes jie pripras. Spokas kažkada mokė mamas maitinti kūdikius griežtai pagal grafiką... Ir šiuolaikinės pedagogikos nuostatos su laiku gali pasirodyti klaidingos. Manau, kad svarbiausia – mylėti vaikus ir būti jų pusėje, klausytis vidinio balso, nepamiršti, kad ir tėvai ir vaikai yra gyvi žmonės, ne dievai, kad gali klysti; nepamiršti, kad tėvų siekis yra užauginti asmenybę jautrią, drąsią ir pasitikinčią savimi tokiai visuomenei, kokioje norėtume patys gyventi ir kokioje linkime gyventi savo vaikams. Kai tikslas aiškus, kai pažįstame savo vaikus, neprarandame ryšio su jais ir su savo žmogiškumu, tuomet ir auklėjimo priemonės tampa aiškesnės.
Man labai patiko mintis, kad tėvai yra tie žmonės, kurie paėmę vaiką už rankos padrąsina jį įsitraukti į gyvenimo žaidimą, lygiai taip, kaip padeda jiems išmokti vaikščioti, kol reikia – palaiko, o kai reikia – paleidžia. Panašiai galime padėti ir patys sau, kai esame jau užaugę: įsivaizduoti save dar vaiką, už kurį pats tampi atsakingas. Tegu jis šypsosi ir būna laimingas, patarti jam, palaikyti ir padrąsinti. Tuomet ir savo vaikams geriau padėsime.
– Kuris vaikų amžiaus etapas buvo/yra sunkiausias?
– Sunkiausia yra nežinia. Suprasti, kaip ir kada teisingai pasielgti. Tai susiję su visais amžiaus tarpsniais. Kai nesupranti, ką tau sako kūdikis; kaip susitvarkyti su ožiukais; kai sprendi, ar leisti nelankyti būrelio, o tavo pačios mama tau leido ir tu po to gailėjaisi; kaip išaiškinti, kad problema, su kuria susidūrė tavo vaikas, jam po 10 metų bus tokia nereikšminga... Kaip vaikams augant sukalibruoti griežtumo ir draugiškumo kiekius. Fiziškai sunkiausia, kai vaikai maži, psichologiškai – jiems savarankiškėjant. Nelygu kiekvienas vaikas. Tame ir yra tėvų atsakomybės našta. Jokios lentelės negali to įvertinti.
– Kiek pamenu, buvote susižavėjusi žaliavalgyste. Kaip su mityba yra šiandien jūsų namuose?
– Ir dabar manau, kad subalansuota vegetariška mityba yra gerai, kuo daugiau sveikai užauginto žalio maisto, tuo sveikesni būtume. Taip pat manau, kad mums reikalingas ir šiltas maistas. Neabejoju, kad ateis laikas, kada valgyti mėsą bus blogo tono ženklas. Tačiau tam reikia laiko. Šiandien Lietuvoje sudėtinga taip maitintis ir auginti vaikus, nes dominuojanti pasaulėžiūra to nepalaiko.
– Kaip kovojate su mažųjų noru pasmaližiauti?
– Saldumynus mėgstame visi, svarbu saikas. Vaikai žino, kaip ir kokie saldumynai veikia žmogaus organizmą ir kokias sveikesnes alternatyvas geriau rinktis. Perkame vaisius, visuomet turime šaldytų uogų. Saldainius perkame itin retai, saldūs gėrimai mūsų namuose absoliuti retenybė. Daug ką daro įpročiai. Nesu draudimų šalininkė. Tiesiog dažniau aiškinu, kas sveika, o kas ne. Draudimai mažina žmogaus sąmoningumą. Juk sveikas kūnas – pačių vaikų interesas. Paaugę jie jau patys sugeba tai suprasti.
– Auginate du berniukus ir dvi mergaites. Ar tiesa, kad su berniukais susitarti sunkiau?
– Puikiai sutariu su savo sūnumis. Berniukai, manau, yra tiesesni, mažiau komplikuoti nei mergaitės. Tačiau tiesa yra ta, kad kiekvienas atsineša savo charakterį gimdamas. Tai, ką pastebėdavau pirmais gyvenimo metais, tos pačios savybės išliko ir gerokai paaugus. Nuo lyties tai nepriklauso.
– Kuo jus pačią praturtino motinystė?
– Motinystė yra visiškai atskiras kosmosas, kurį pažįsti augindama vaikus. Pirmiausia, tai situacija, kuomet nuolat, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, be atostogų, neapibrėžtą laiką esi atsakingas ir atsidavęs kitam žmogui, be išlygų. Tuomet supranti, kad visada gali rasti jėgų – tai valios ir apsisprendimo klausimas. Motinystė – meilės, kantrumo, ištvermės ir savęs pratęsimo mokykla, gal ir paradoksalu, iš dalies atsisakant savęs. Susaistydama ji kartu ir išlaisvina nuo mažiau svarbių dalykų sureikšminimo. Tai – įvairiabriaunė patirtis.
– Daug keliaujate, kokius požiūrio į vaikus skirtumus pastebite Lietuvoje ir svetur?
– Lietuvoje dar mokomės pažinti vaiko raidos dėsningumus. Smagu, kai suaugęs ne tik jaučia atsakomybę už vaiką, tačiau ir žino, kaip pasiekti ryšį su vaiku. Represinės auklėjimo priemonės vis dar būdingos posovietinėms valstybėms. Dar turime išmokti gerbti vienu metu ir vaikus, ir pačius save.
– Gal turite patarimą, kaip susilaukus vaikų, nepaskęsti buityje ir nepamiršti savęs?
– Galbūt nepamiršti, kad ne žmogus tarnauja buičiai, o buitis žmogui?
– Kalbant apie patarimus, dažnai mamas jie labiau supriešina, o ne padeda... Kaip manote, kodėl taip yra? Kaip pati reaguojate į kitų patarimus dėl vaikų auklėjimo, auginimo?
– Manau, kad patarimus dalinti yra labai nedėkingas ir rizikingas reikalas. Jau vien todėl, kad žmonės yra labai sudėtingos sistemos, veikiančios ne mažiaus sudėtingomis aplinkybėmis. Gera žinia yra ta, kad ne patarėjai priima sprendimus, todėl į patarimus stengiuosi reaguoti ramiai, su smalsumu ir kritiniu mąstymu, kadangi mėgstu padiskutuoti, kito požiūrį priimu kaip žvilgsnį į situaciją iš šalies, kaip progą aptarti aktualų klausimą ir galimybę praplėsti savo pačios suvokimą. Manau, kad būtent diskusijų svarbiomis temomis šiandien labai trūksta. Diskusija yra kur kas vaisingiau nei vertinančios nuomonės ar primesti patarimai.