M. Vidugirį kalbino Gintarė Rožėnė.
Būti tėčiu – būti juo kiekvieną dieną
Artėjant Tėvo dienai mažesni vaikai ruošia savo rankų darbelius, didesni tikriausiai konstruoja ką nors rimčiau, o suaugę vaikai savo tėvus, tikėtina, sveikins nupirkę vieną iš daugelio suvenyrų, papuoštą užrašu „geriausias tėtis“ ar kita išradinga dovana. Tačiau kokia iš tiesų yra Tėčio dienos reikšmė? Ar pagerbti, mylėti ir prisiminti savo tėčius turime tik šią vieną dieną per metus?
Taip jau visuomenėje yra įprasta (ir mes esame prie to pripratę), kad vieną dieną per metus turime paminėti žmones, kurie mums svarbūs. Prieš mėnesį gėles nešėme mamoms, o dabar sukame galvas, kaip pasveikinti savo tėčius. Deja, matyt, pasaulis taip greitai lekia pro šoną, kad pamirštame tai, kas svarbiausia – visomis kitomis metų dienomis ir mamos, ir tėčiai yra lygiai tokie patys... mamos ir tėčiai.
„Nejaugi mes, tėčiai, tik tiek ir nusipelnėme – būti prisiminti ir pamylėti vieną kartą per metus? – retoriškai klausia M. Vidugiris. – Aš manau, kad Tėčio dieną, reikėtų švęsti kiekvieną dieną, nes vaikai mums yra patys svarbiausi, didžiausi, gražiausi ir – esminiai gyvenimo projektai. Nuo to, koks esu tėtis, kiek aš įdedu savęs į buvimą tėčiu, tokie tie projektai ir atrodys užaugę, taip būsiu prisidėjęs prie jų gerovės. Manau, kad tėtis turėtų kiekvieną dieną švęsti savo, kaip tėčio, dieną ir neieškoti, kada jau vaikai jo pastangas pastebės, kaip įvertins, pagerbs, pamylės, pasidžiaugs, atjaus.
Iš tiesų juk yra atvirkščiai – tėčio užduotis, visų pirma, yra atsakomybė būti pačiu gražiausiu pasaulio pavyzdžiu savo vaikams. Todėl ir švęsdamas Tėčio dieną, vyras turėtų dovanas dovanoti savo vaikams, taip sau primindamas, kas jis yra, kokia jo užduotis, už ką jis yra atsakingas ir kam jis gali skirti daugiausia meilės“, – sako M. Vidugiris.
Anot jo, taip pat neturi būti pamirštos ir mamos – kiekviena diena yra mamos diena, ypač tada, kai mama ar tėtis atsimena, kas jie tokie, ir įdeda pastangų, kad vaikai užaugtų ne sėkmingais, o laimingais žmonėmis.
Vaikų dovanos – brangiausios
Buvimas tėčiu yra gebėjimas atpažinti, ar žmogus gali kasdien tapti dar geresniu žmogumi. Ar jis gali leisti sau skirti laiko savo vaikams? Tačiau ne šiaip laiko – asmeninio laiko – vaikams, kai visi darbai ir rūpesčiai yra tiesiog padedami į šalį, o tėtis susikoncentruoja tik į savo atžalas.
„Man buvimas tėčiu yra tas laikas, kai aš skiriu laiką savo vaikams, kad suprasčiau, kas jie yra, kuo jie gyvena, kas jiems svarbu, apie ką jie svajoja, kas yra jų draugai, kas jiems sekasi, kas jiems liūdna, kas juos užknisa – visa tai kaip tėtis aš privalau žinoti. Buvimas tėčiu, tai – kai vaikams gyvenime bus sunku, bus blogai, kad ir kokio jie amžiaus bebūtų, jie, visų pirma, turėtų drąsos ir jėgų ateiti pas mane paprašyti pagalbos, pasakyti, kas jiems yra sunku, ir nejaustų baimės tai darydami. Kai taip nutiks, tuomet galėsiu sau pasakyti, kad esu tėtis“, – pasakoja M. Vidugiris.
Pasak jo, tėčiu taip pat padeda pasijusti ir tokios akimirkos, kai jį apkabina dukros ir pasako „aš tave myliu“, kai sūnus iš „Lego“ detalių sukonstruoja automobilį ar dar ką nors ir sako „tėti, čia tau“. „Kosmosas, kaip visa tai gražu! Tada labai gerai jaučiuosi, apima pilnatvė“, – sako M. Vidugiris ir priduria kiekvienam tėčiui patariantis bent Tėčio dieną iš savo dienotvarkės išbraukti visus suplanuotus darbus, hobius ar kitas veiklas ir visą šį laiką skirti savo vaikams.
Pavyzdžiui, eiti į kiną, važiuoti į kelionę, eiti į mišką, galų gale – laužą užsikurti. Suplanuoti bet kokią veiklą, kurios metu ir tėtis, ir vaikai padėję šalin telefonus, kompiuterinius žaidimus, atidėję televizoriaus žiūrėjimą veiktų ką nors drauge.
„Tuomet vaikai iš tikrųjų jausis, kad – o, geras! Kitąmet ir vėl ateis Tėčio diena ir aš žinau, kad jis sugalvos kažką įdomaus, nustebins, mes vėl kartu leisime laiką. Tai būtų pati prasmingiausia diena ir tėčiams, ir jų vaikams“, – teigia M. Vidugiris.
Tėtis – itin svarbus berniuko gyvenime
Labai svarbu dar prieš tampant tėvais suvokti, kad vaikai – visam gyvenimui, jų nepastumsi, nepasirinksi ir pagal save neprisitaikysi. Jiems gimus viskas jų tėvų gyvenime pasikeičia. „Aš matau, kas atsitinka su vyrais, kurie tampa tėčiais. Atsimenu istoriją, kai vienas jaunas žmogus sakė, kad žino, kaip susiplanuoti laiką, mokėjo tai ir pats labai gerai tai daryti, ir kitus mokė. O kai jam gimė pirmagimis, susitikom po kelių mėnesių ir jis sako – žinai, atsiimu, tikrai nieko nesuprantu apie laiko planavimą, tai neveikia realiame gyvenime, kai atsiranda mažų vaikų“, – juokiasi M. Vidugiris.
Jis vyrams pataria susilaukus naujagimio ieškoti ir kitų tėčių, kurie turi vaikų, bendravimo kartu, nes turint vaikų supanašėja ir dominančios temos. Taip pat tampa daug paprasčiau kalbėtis apie iššūkius, su kuriais susiduri su tais, kurie turi vaikų, negu su tais, kurie jų neturi.
Romantizavimas, idealizavimas, kaip bus smagu rūpintis vaikais, dingsta per pirmus kelis mėnesius po to, kai žmogus supranta, kur atsidūrė. T. y. kokia dabar bus jo atsakomybė ir kad tas naujai atsiradęs žmogutis iš gyvenimo neišeis, jo „nepriduosi atgal“, kažkam nepaskolinsi. Buvimas tėčiu – tai yra viso gyvenimo projektas.