– Netrukus švęsite antrąjį ketvertuko gimtadienį, kokią šventę planuojate?
– Antrąjį mažylių gimtadienį planuojame švęsti namuose artimiausių žmonių apsuptyje. Norime paprastos bei širdžiai mielos šventės.
– Kaip sekasi mažyliams sutarti tarpusavyje?
– Sutariame visai neblogai. Būna ramesnių dienų, būna ir tokių, kai mūsų namo stogas pasikyloja nuo įvairių pykčių bei nepasidalinimų. Būna tikrai visko kaip ir pas visus. Mažyliai dar nemoka kontroliuoti savo jausmų ir emocijų. Šiuo metu stengiamės išgyventi šį raidos etapą visi kartu. Pasipešiojame, pasikandžiojame, pasimušame, bet tada mokomės suprasti, kas tai yra skausmas ir kodėl taip negalima daryti. Svarbiausia vaikams yra aiškinti, nenuleisti rankų ir kantrybės, juk svarbiausia – rezultatas. Mes, suaugę žmonės, turime būti pavyzdžiais. Ir man didžiausias apdovanojimas, kai jie vienas kito atsiprašo apsikabindami, paglostydami ir pabučiuodami vienas kitą. Tarp jų tikrai yra ypatingas ryšys. Nojus ir Tajus yra identiški dvyniai, jie turi vienodus pomėgius, žaidimus, kartais net jų elgesys būna vienodas. O Patricija su Rėjumi taip pat turi daugiau panašumų bei bendrų pomėgių.
– Kuo jie skiriasi vienas nuo kito (charakterio ypatumai, pomėgiai)?
– Mūsų mažyliai visi labai skirtingi. Rėjus didžiausias mūsų aktyvistas ir išdykėlis. Jis pas mus nuo pirmų žingsnių nevaikščioja, o lekia. Labai sumanus, stengiasi rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Nors ir yra smarkesnio ir stipresnio charakterio, bet jis – pats meiliausias ir daugiausiai švelnumo iš savo mamos reikalaujantis vaikas. Labai mėgsta važinėti balansiniu dviratuku, šokti bei žaisti Lego Duplo kaladėlėmis. Patricija yra mūsų šeimos princesė. Vienintelė mūsų dukrytė. Labai žaisminga ir linksma, bet tuo pačiu turinti savo tvirtą aš. O kur visi tie mergaitiški kaprizai. Puikiai moka apsiginti nuo brolių, tad dažniau juos skriaudžia ji nei jie. Labai mėgsta valgyti ir šokti. Vis dar yra pati aukščiausia iš viso ketvertuko, o ir savo svoriu taip pat pirmauja. Nojus – tikras mūsų svajoklis. Labai ramus, nelabai mokantis apsiginti, todėl labai dažnai nukenčia nuo sesės ir brolių. Bijantis visokių naujovių. Labai mėgsta knygeles bei balansinį dviratuką. Tajukas – mūsų mažylis pravarde šypsenėlė. Per šiuos metus labai keitėsi jo charakteris. Dabar kasdien kovojame ir mokomės su jo gobšumu ir nemokėjimu dalintis. Labai mėgsta šokti kartu su sesute bei žaisti su kamuoliais.
– Kaip šiandien atrodo jūsų buitis?
– Jei trumpai tai – lėkime ir bėgime. O jei detaliau tai mažyliai keliasi tarp 7-8 val. ryto. Tada visi laukiame mūsų tėčio, kuris ateina su pusryčiais. Apie 10-11 val. valgome rimtus pusryčius ir vėl žaidžiame. Tarp 12-13 val. einame miegoti pietų miego. Miegame ne ilgiau 2 val. Apie 15 val. valgome pietus. Vėl žaidžiame namuose arba kieme. 18 val. vakarienė, 19 val. - vakariniai prausimosi ritualai, o 20 val. bandome jau eiti miegoti. Apie 21.00 val. prasideda laikas, skirtas sau. Labai džiaugiuosi, kad mano vaikai nėra išrankūs maistui ir praktiškai viską valgo. Mėgstamiausias dalykas yra rauginti kopūstai bei agurkai. Dienos eigoje užkandžiams valgome uogas, vaisius, daržoves, trapukus bei traškias lazdeles. Stengiamės neduoti įvairių produktų, kuriuose yra kukurūzų, saldiklių, skonio stipriklių ir t.t. Nors duodu vaikams išragauti viską, bet griežtai reguliuoju jų mitybą, nes nuo to priklauso jų sveikata ir mano ramybė. Taip pat labai svarbus yra režimas ir ta pati dienos tvarka. Nes dažniausiai kažką pakeitus, griūna visas mūsų kortų namelis.
– Ar yra kas padeda?
– Vis bandau ir stengiuosi išmokti kažkaip su jais susitvarkyti viena. Bet visą dieną su jais išbūti yra labai sunku. Man pagrindinis kriterijus šiai dienai vis dar yra vaikų saugumas. O man vienai jį suteikti yra praktiškai neįmanoma. Džiaugiuosi, kad labai padeda mano tėvai, geriausia draugė, anyta ir mažylių sesės. Nuoširdus ir labai didelis ačiū visiems.
– Kaip pasiskirstote pareigomis su vyru?
– Aš esu mama, o jis – tėtis. Aš esu atsakinga už vaikų priežiūrą ir auklėjimą, o jis – už mūsų šeimos finansinius reikalus. Šiai dienai negalime sau leisti kartu 24 val. per parą būti tik su vaikais. Turime ir kitokių šeimyninių įsipareigojimų, todėl kažkas turi dirbti. Man labai patinka būti su vaikais. Jie yra mano didžiausias džiaugsmas ir turtas, todėl tikrai nesijaudinu, kad mūsų tėtis mažiau nei aš praleidžia laiko su mūsų mažyliais. Svarbiausia, kad mūsų vaikai yra laimingi.
– Kas kelia didžiausių iššūkių?
– Kaip jau ir minėjau, sudėtingiausia yra vaikučių saugumas. Juos visada reikia stebėti, nes bet kada jie gali vienas kitą pastumti ar užgauti. Nors jau tikrai yra lengviau nei pirmais metais, bet vis dar nesame tokie protingi. Todėl tikrai būna visko. Taip pat labai sunku kur nors išvažiuoti. Baisu kur nors jų nepamesti. Nes būna ir tokių atvejų, kai lekiam į visas keturias puses, tad tenka žaibiškai reaguoti ir staigiai visus gaudyti. Kaip jau supratote, vienai išvažiuoti su 4 vaikais – misija neįmanoma. Gal kada nors, bet kol kas tikrai ne.
– Bene sudėtingiausia būna miego klausimas. Ar jau buvo naktis, kai išmiegojote nepabudusi/nepažadinta?
– Taip, sutinku su jumis. Man miego trūkumas buvo pats sudėtingiausias etapas. Patricija, Nojus ir Tajus naktį valgyti nebesikėlė jau nuo metų ir 3 mėnesių, o Rėjus dar gerus tris mėnesius mane pakankindavo. Bet šiandien jau tikrai išsimiegu. Svajonių nakties vis dar nebuvo, nes vis dar per miegus pametame čiulptukus arba mylimus žaisliukus.
– O kaip dėl maisto? Ar išrankūs mažyliai?
– Pavalgyti mes labai mėgstame ir dėl to problemų niekada neturėjome. Mažyliai valgo viską. Kaip jau minėjau, labiausiai mėgstame raugintus agurkėlius ir kopūstus. Nežinau, nuo ko priklauso jų valgumas, bet visada sau sakydavau, kad 4 skirtingų patiekalų tikrai nedarysiu, nes tam tikrai neturėsiu laiko.
– Gal vaikai jau vaikšto į darželį, o jūs grįžote prie darbų?
– Kadangi minčių buvo visokių, visgi nusprendėme, kad mažyliai lankyti darželį pradės tik nuo kito rudens. Noriu, kad mūsų vaikai dar paaugtų ir labiau sustiprėtų jų imunitetas. Tai buvo du pagrindiniai kriterijai, kurie nulėmė mūsų su vyru apsisprendimą. Šiai dienai aš neįsivaizduoju, kaip juos visus reikėtų ten nuvežti. Juk tikrai bus tokių dienų, kai tą padaryti turėsiu aš viena. Tad tikiuosi, kad kitais metais mes tapsime dar protingesni ir tada mums su vyru fiziškai bus daug lengviau. Juk reiks juos ryte visus žaibiškai suruošti, pavalgydinti ir dar nuvežti. Mes vis dar neatsisakėme čiulptukų, nemokame sėdėti ant puoduko, bet viskam yra laikas. Mes neskubame, bandome, bet neskubame. Esu iš tų mamų, kurios neina iš proto, o laukia, kol ateis suvokimas ir tas laikas, kai jau tikrai pavyks. Planuoju į darbus grįžti, kai mažyliams sukaks 3 metai. Tai buvo labai ilgai svarstoma, bet susidėliojus visus minusus, pliusus ir prioritetus – nusprendžiau, kad šiais metais į darbą dar negrįšiu.
– O kaip dėl būrelių, ugdymo veiklų, ar jau matosi pirmieji polinkiai į kurią nors pusę ir gal jau vaikai lanko ką nors?
– Kadangi šiuo metu visas pasaulis turi problemų su Covid-19, stengiamės riboti išvykas, todėl su mažyliais būname namuose. Stengiamės namų sąlygomis išbandyti ką nors naujo. Bet kol kas drąsiai galiu teigti, kad mūsų Patricija tikrai lankys šokius. Jai labai patinka šokti, ji puikiai jaučia ritmą, ji tiesiog nušvinta kai per Youtube pamato šokančius vaikus. O dėl Rėjaus, Nojaus ir Tajaus dar nežinau. Manau apsispręsime per kitus metus.
– Kiek trunka, kol kur nors susiruošiate išvykti visa šeima?
– Kiekvienai išvykai ruošiuosi iš anksto. Nes tenka viską nuo A iki Z apgalvoti, kad ko nors nepamirštume. Pirmais metais buvo daug sudėtingiau. Nes buvo šiokia tokia nežinomybė ir baimė. Dabar kai mažyliai jau paaugę ir viską valgo, pasidarė lengviau. Bet vis tiek tenka vežtis labai daug daiktų, nes nežinai ko gali pritrūkti. Esu iš tų mamų, kuri turi būti pasiruošusi viskam.
– Ar pavyko paatostogauti vasarą?
– Atostogauti nebuvome niekur. Planų buvo tikrai daug. Dalis jų buvo įgyvendinta, o dalis – ne. Labai liūdna, kad ketvertukas vis dar nepamatė Baltijos jūros. Sudalyvavome ne viename renginyje, buvome Anykščiuose, Kaune ir Pakruojyje. Aplankėme ne vieną istorinę vietą. Kelis kartus buvome nuvažiavę į draugų bei giminaičių sodybas. Visur labai smagiai praleisdavome laiką. Mažyliams kiekvieną tokia išvyka – tikra atrakcija, suteikianti labai daug džiaugsmo. O man, kaip mamai, norisi jiems viską parodyti, bet po kiekvienos tokios išvykos man tenka kokias dvi dienas atsigauti namuose, nes jaučiuosi visiškai išsekusi ir pavargusi. Bet, matydama kokie jie būna laimingi, aš noriu kažkur važiuoti ir vėl. Man drąsiau yra važiuoti ten, kur yra mažiau žmonių, nes tada lengviau juos visus sužiūrėti.
– Dabar ypač dažnai pasigirsta neigiamų gimdymo patirčių. Kokie jūsų prisiminimai apie tai?
– Žinote, kalbant apie neigiamas kitų mamų patirtis, galiu pasakyti tik tiek, kad šiais laikais mamos turi reikalauti čia ir dabar, netylėti ir laukti, kol kažkas galbūt pasikeis. Patyrus neigiamas patirtis – kalbėti ir viešinti tam, kad tokių dalykų būtų kuo mažiau. Yra tokių dalykų, apie kuriuos aš kažkada nutylėjau ir tikrai gailiuosi, kad nieko nepasakiau ir nepadariau. Kai man buvo 10 nėštumo savaitė, turėjau problemų, todėl išsigandusi kreipiausi į Panevėžio ligoninės priimamąjį, kur apžiūros metu, gydytojui nepamačius problemos buvau tiesiogine žodžio prasme išmesta lauk, nes tuo metu nekraujavau. Man buvo tikras šokas, kad esant mano diagnozei aš net nebuvau apžiūrėta echoskopu, man buvo pasiūlyta pirmiausiai grįžti atgal į registratūrą ir ten už jį susimokėti, o tada vėl grįžti, nors tuo metu turėjau visas socialines garantijas. Labai gailiuosi, kad nieko nesiėmiau tuo momentu.
O pats mano gimdymas praėjo puikiai. Prisiminimai tik patys geriausi. Gimdymo kaip ir nebijojau, bet labiau jaudinausi, kad tik viskas būtų gerai su mano mažyliais. Esu labai dėkinga Kauno klinikų akušerijos skyriaus darbuotojams bei visiems kas dalyvavo mūsų stebuklų atėjime į šį pasaulį. Operacijos metu dalyvavo net 21 medikas.
– Įvertinus dvejus metus, kurie iš jų buvo sunkesni?
– Kadangi tai pirmi mano vaikai, tai pirmais metais dažnai labai kreipdavau dėmesį į kitų mamų „pagąsdinimus". Šiandien aš turiu savo protą bei intuiciją. Vis laukdavau, kada vis labiau pasunkės, nes dažnai girdėdavau – tuoj palaukit, kai jie pradės šliaužioti!!! Oi, kaip jums riesta bus, kai jie pradės ropoti ir lakstyti į visas puses!!! O man tuo metu didžiausia svajonė buvo – išsimiegoti visą naktį. Nes visi naktiniai kėlimaisi ir maitinimai atimdavo daugiausiai jėgų. Vaikai auga ir šiandien tikrai yra daug lengviau nei pirmais metais.
– Kokio naujo etapo laukiate?
– Labai laukiu, kada mažyliai visiškai pradės kalbėti. Dabar mokame kažkiek žodžių, bandome atkartoti, bet dar reikės įdėti labai daug pastangų ir laiko. Tad tikrai dažnai pasvajoju, kaip visi kartu bendrausime.