„Delfi Šeima“ pristato ištrauką iš šios knygos apie garsią karžygę Emiliją Pliaterytę.
Emilija (1806-1831) buvo kilusi iš garsios grafų Pliaterių giminės. Tad jos diena ir prabėgdavo kaip tikros grafaitės. Rytais skaičiuodavo, po pietų mokydavosi kalbų (jų mokėjo net septynias!), vakarais leisdavo laiką kieme mokydamasi fechtuoti, jodinėti ir šaudyti. Su asmeniniais savo mokytojais Emilija dvare praleido ne vieną rudenį ir žiemą. Labiausiai už viską Emilija laukdavo šeštadienių ir susitikimų su bičiuliu. Vieną tokių šeštadienių ji kabino medų šaukštais, tepė ant duonos riekės keliais aukštais ir jau viena koja stovėjo kieme. Labai skubėjo, nes geriausias bičiulis nemėgo dviejų dalykų – griaustinio ir vėluojančios Emilijos. Todėl net nespėjusi nusilaižyti medaus saldumo pirštų jau stovėjo kieme ir trypė iš nekantrumo. Išeina ir mato, kaip bičiulis slapta moja prie alyvų krūmo. O jo rankoje lagaminas, kurį vos ne vos nulaikydamas jau neria į krūmų tankumynus.
Nuo tos dienos visi Emilijos šeštadienio rytai prasidėdavo Linksnos dvaro papėdėje, pramintoje slapta vietele. Tik ten buvo galima atidaryti ir uždaryti sunkiai pakeliamą lagaminą, kurio turinys Emilijai atskleidė, kas yra drąsa. Jame tilpo visa bičiulio senelio senų kardų kolekcija, išmokiusi juodu būti karžygiais. Su savuoju bičiuliu Emilija buvo pasirašiusi pažadą, kurio nevalia buvo pažeisti. Ji pasižadėjo, kad jeigu kada nors karan eis, šis lagaminas bus jai įkvėpimas savus namus ginti! Pažadą Emilija sulankstė ir įdėjo į slapčiausią bičiulio lagamino kišenę. Kad tik niekuomet nepamestų. Ir toliau mokėsi kasdien jodinėti, fechtuotis, taikliai šaudyti.
Kai Emilija jau buvo vyresnė, šalį užklupo neramumai. Prisiminusi duotą pažadą ji čiupo kardą, surinko didžiulį būrį taikliųjų šaulių (jų buvo net du šimtai šešiasdešimt), šešiasdešimt greitųjų raitelių, dalgiais apsiginklavusių valstiečių ir Dusetų bažnyčioje iškėlė vėliavą. Tą kartą ji pasakė kalbą, kuria paskelbė sukilimo pradžią, ir su visa savo kariauna patraukė į miškus. Kęsdami badą, troškulį jie keliavo naktimis, dažnai nė nesustodami numigti. Daug kas netikėjo, kad Emilijai pavyks būti gera sukilimo vade, bet ji neklausydavo tų kalbų. O kai kiti išvarginti kovų nutardavo trauktis, Emilija ryžtingai pasirinkdavo likti.
Būdavo dienų, kai ir Emilija jausdavo milžinišką sunkumą bei skausmą dėl karo žaizdų, bet tuomet ji užsimerkdavo ir prisimindavo savo vaikystės pažadą karan eiti: „Kad kada nors karan eisiu, tai bus man įkvėpimas savus namus ginti!“ Emilija buvo įšventinta į tikrus riterius ir tapo sukilėlių karinių jėgų kapitone. Jos atminimas ilgai išliko gyvas už Lietuvą kovojusių karžygių atminty.
Emilija Pliaterytė yra lietuviškoji Žana d’Ark, sukilėlių karinių pajėgų kapitonė!
1830 metais Emilija buvo įšventinta į riterius, ją apjuosė karišku diržu su kardu. Ji nusikirpo savo gražius plaukus, pasisiuvo kareiviškus drabužius ir su pulkeliu bendraminčių išjojo rengti sukilimo.
1830–1831 metais sukilimas įvyko prieš Rusijos carinę valdžią. Bajorai sukilėliai norėjo atkurti bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę, o valstiečiai tikėjosi baudžiavos panaikinimo. Deja, sukilimas buvo pralaimėtas.
Ar žinai, kas buvo ATR?
Abiejų Tautų Respublika (ATR) – bendra Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė, gyvavusi 1569–1795 metais.
Daugiau įkvepiančių istorijų apie Lietuvos moteris ieškokite knygoje „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms”. Informacija apie knygą – ČIA.