Interviu parengė Ieva Modgabytė, remdamasi savo bakalauro darbu, kuriame buvo nagrinėjamos neeuropiečių migrantų ir pabėgėlių patirtys Lietuvoje ir tai, kaip įvairūs medijų naratyvai ir visuomenės požiūriai veikė jų integraciją. Šis žurnalistinis darbas taip pat yra ir bendra.lt publikacijų ciklo dalis, kur kalba, kultūra, socialiniai ryšiai ir medijų vaidmuo atsiskleidė kaip dažniausiai pasikartojančios temos, kurios įvairiais būdais veikė neeuropiečių migrantų ir pabėgėlių tapatybės bei priklausymo Lietuvai jausmą.
Siras Mohanadas rėžia atvirai – Lietuvoje susidūrė su rasizmu, nors dauguma žmonių jam čia atrodo draugiški. Vis dėlto pabėgėlių integracijos procesui vyras turi priekaištų ir vis atsisuka į Vokietijos pavyzdį – esą iš šios šalies turėtume nemažai ko pasimokyti.
– Mohanadai, į Lietuvą atvykote dar 2021 metais. Nusikelkime į pačią pradžią – kas jums buvo sudėtingiausia kuriantis mūsų šalyje?
– Baisu yra tai, ką teko patirti Kybartuose (Kybartų užsieniečių registracijos centras – aut.). Ten tikras kalėjimas. Praleidau ten septynis mėnesius. Sąlygos buvo kraupios. Galiausiai gavome prieglobstį. Pagyvenau ir Rukloje, paskui atvykau į Vilnių, ėmiau dirbti batų gamykloje, deja, trumpai išdirbau – po pusantro mėnesio buvau atleistas.
Pačioje pradžioje dar turėjau sunkumų dėl „šeimos susijungimo“ procedūros, norėdamas atsivežti šeimą čia, į Lietuvą. Bandėme ieškoti išeičių su Raudonojo Kryžiaus advokatu. Deja, veltui. Mums buvo paaiškinta, kad „šeimos susijungimas“ galimas tik pirmuosius tris mėnesius po to, kai gaunamas leidimas gyventi šalyje, taip pat ir prieglobsčio suteikimo atveju. Reikia laiko pasidaryti asmens tapatybės kortelę, atsidaryti banko sąskaitą. Turbūt suprantama, kad neturime pakankamai laiko „šeimos sujungimo“ procedūrai ir apskritai po pirmųjų trijų mėnesių mes negalime atsivežti šeimos, nes turime atitikti „šeimos sujungimo“ sąlygas ir Šengeno vizos reikalavimus. Prašoma mūsų banko sąskaitos, pinigų joje, gyvenamosios vietos, o butą išsinuomoti, kai esi iš Sirijos, nesi, tarkime, ukrainietis, yra sudėtinga. Nors kai kurie mūsų draugai šviesiaplaukiai, mėlynomis akimis, jie vis tiek negali išsinuomoti buto. Net sutinkant mokėti 650–700 eurų nuomojantys būstus atsisako išnuomoti juos mums. Galiausiai pavyksta kažką gauti, tačiau už tikrai didelius pinigus. Dabar gyvenu Vilniaus miesto širdyje – moku apie 700 eurų plius mokesčiai. Man atrodo, per daug. Juk Lietuvoje atlyginimas dažnai yra 750 eurų, o aš už tiek nuomojuosi būstą be mokesčių. Žiemą jie didesni – per mėnesį būstui išleidžiu apie 1 000 eurų. Sunku gauti ir darbą, kuriame mokėtų daugiau, nes reikalaujama lietuvių kalbos arba gamyklose – rusų, angliškai jose nekalbama. Dažnai mums, pabėgėliams, siūloma dirbti restoranuose arba valymo darbus, bet Sirijoje aš dirbau mokytoju, todėl tokių darbų nenoriu. Aš pats dabar dirbu kurjeriu – jaučiuosi pats sau viršininkas. Kadangi užsidirbu, pagaliau atsivežiau ir savo šeimą.
– Užsiminėte, kad dabar pats planuojate savo darbus – tad kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Kasdien pradedu darbą 8 valandą. Padirbu iki 14 valandos, tuomet keletą valandų ilsiuosi. Pailsėjęs dar grįžtu prie darbų iki 21–22 valandos. Žmonės supranta mane ir angliškai, tačiau man patinka pasakyti kažką lietuviškai, pavyzdžiui, „labas“, „skanaus“. Matau, kad žmonėms tai patinka.
– Apsiribojate keliais žodžiais ar su lietuviais pabendraujate daugiau? Kokie mūsų šalies žmonės jums atrodo?
– Žmonės čia tikrai draugiški ir paprasti. Bet pasitaiko ir retų rasizmo apraiškų. Kaip jau minėjau, bandydami išsinuomoti būstą susidūrėme su rasizmu. Išsinuomoti būstą užsieniečiui – beveik neįmanoma misija.
– Ar bandote pasakyti, kad būsto negalite išsinuomoti būtent dėl tautybės?
– Taip. Bet su rasizmu susidūriau ne tik ieškodamas, kur gyventi, bet ir darbe.
– Kokia tai buvo situacija?
– Buvau atleistas iš batų gamyklos, kurioje dirbau. Po pusantro mėnesio. Nors integracijos proceso metu įmonės gauna paramą, kuri sudaro didžiąją dalį mūsų atlyginimo, staiga tampi nereikalingas, kai ta parama verslams baigiasi. Paskui susiradau kurjerio darbą, jame nėra jokio rasizmo.
– Patyrėte išties daug iššūkių. Ar galime paliesti asmeninę temą – ar šiame kelyje sulaukėte emocinės specialistų paramos?
– Tarptautinė humanitarinės pagalbos nevyriausybinė organizacija „Gydytojai be sienų“ stengėsi mums padėti, bet jiems ne visuomet buvo leidžiama su mumis susitikti. Jie padėdavo mums įsitraukti į veiklą, kad pamirštume, kur esame, pamirštume tas klaikias sąlygas. Man jos priminė Siriją. Iš jos pabėgau, nes jaučiausi kaip kalėjime.
Kybartuose matydavome tik aukštas sienas, nematėme saulės. Psichinė sveikata buvo išties bloga.
Dabar viskas kitaip. Žinoma, iš ten išvykęs jaučiuosi geriau, nes turiu gyvenamąją vietą, turiu teises, turiu čia šeimą. Aš čia gyvenu, dirbu. Nors dirbti kasdien tenka daugiau nei 10 valandų, tai geriau, nei nieko. Geriau, nei likti Libane, nes ten aš buvau vienas, o mano šeima tuo metu gyveno Egipte, mes buvome atskirti, toli vieni nuo kitų. O dabar esame visi kartu čia.
– Ar per šį laiką, kai gyvenate Lietuvoje, pavyko pramokti lietuvių kalbos?
– Patikėkite, mes neturime laiko mokytis lietuvių kalbos. Tam nesudaromos galimybės. Septynis mėnesius mokėmės kalbos, tačiau tai nėra tikrasis mokymasis, tai tik to imitavimas. Pavyzdžiui, Vokietijoje, kai mokotės kalbos, nedirbate, o Lietuvoje taip neleidžiama. Turėtume eiti į pamokas, kad išmoktume kalbos, ir gauti pinigų, už kuriuos pragyventume tuo metu. Tai yra pirmoji sąlyga, būtina mokantis kalbos. Be to, apmaudu, kad Lietuvoje nėra kaip Vokietijoje, kad ilgai gyvendamas, išmokęs kalbą, gali gauti pilietybę. Žinau sirų, irakiečių, kurie jūsų šalyje daugiau kaip dešimtmetį, bet net gerai kalbėdami lietuviškai negavo pilietybės. Tiesa, pažįstu keletą sirų, kurie turi pilietybę, – jie gyvena jau 20 metų Lietuvoje.
Vis dėlto, nors lietuvių kalba sudėtinga, svarbu išmokti kalbą šalies, kurioje gyveni. Tikiuosi, tai padaryti.
– Minite Vokietijos pavyzdį – dažnai jums tenka ten būti? Ko dar, jūsų nuomone, verta būtų pasimokyti iš šio pavyzdžio?
– Praėjusį mėnesį lankiausi Vokietijoje. Pasijutau tarsi būčiau Sirijoje. Mat ten yra visa visuomenė. Ten gyvena apie milijonas sirų. Kai tik įlipu į traukinį, susiduriu su ten esančiais Sirijos žmonėmis. Susidūriau su policininkais sirais. Ten matome sirų restoranus, sirų žmones. Jaučiuosi taip, lyg vaikščiodamas po Damaską arba Alepą. Tikrai, jaučiasi, kad esu kaip Sirijoje. Tą jausmą galite pajusti Vokietijoje. Vilnius palyginti yra kaimas.
– O kaip šiandien jaučiatės Lietuvoje? Ar per šį laiką susiradote Lietuvoje draugų?
– Man be galo patinka Vilniaus senamiestis – jis man primena Damaską. Per šį laiką susiradau bičiulių. Dauguma jų – pabėgėliai, sirai. Bendrauju ir su lietuviais. Nebuvo sunku užmegzti su jais ryšį. Mes pripratome čia gyventi. Gyvename ne pirmus metus. To pakanka, kad priprastume. Vis dėlto daug bendrauti ir pažindintis paprasčiausiai neturiu laiko, nes vien tam, kad sumokėčiau nuomą, turiu dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti... Per mėnesį dažniausiai ilsiuosi tik tris dienas.
– Vis paminite gimtinę – jaučiate stiprų tėvynės ilgesį?
– Taip, be abejo. Žinote, mes – pabėgėliai, todėl visuomet ilgėsimės tėvynės. Ilgėsimės savo vaikystės, gyvenimo, kurį turėjome tėvynėje. Stengiuosi įveikti šiuos jausmus, ypač kai kalbuosi su tėvais. Tikiuosi ir prašau Dievo, kad vieną dieną galėtume ten sugrįžti. Pasikeitus situacijai, žinoma.
– O ar artimiausią ateitį regite Lietuvoje? O gal kitoje Europos šalyje, pavyzdžiui, Vokietijoje?
– Kur aš galėčiau išvažiuoti? Niekur. Žinoma, po penkerių metų gyvenimo Vokietijoje ten galėčiau gauti pilietybę. Bet pirmiausia turiu nugyventi penkerius metus čia, Lietuvoje, – kol kas tokiam laikotarpiui turiu leidimą gyventi jūsų šalyje. Tuomet norėčiau vykti ten – galėčiau pagal sutartį persikelti gyventi į Vokietiją. Tačiau vėlgi ir ten turėčiau mokytis kalbos „nuo nulio“. Vokiškai aš nešneku.