L. Mazalienė sutiko papasakoti dar šviežius savo kelionės įspūdžius ir pasidalino vertingais patarimais taip pat svajojantiems aplankyti Kalėdų Senelį.
– Kuris iš jūsų sugalvojo šįkart keliauti į Šiaurę? Ar tai buvo sena svajonė, ar ekspromtu kilusi mintis?
– Iš tiesų, nors auginam tris vaikus, kelionė į Laplandiją niekuomet nebuvo mūsų prioritetų sąraše. Galbūt dėl to, kad aš pati labai bijau šalčio ir atostogos man visada turėdavo būti ten, kur šilta. Ir dabar, kai tik sužinojom, kad turistų vėl laukia Tailandas, mes vos per plauką nenusipirkome bilietų į šią šalį. Tačiau pagalvojom, kad vykti ten vis dar pavojinga, gąsdino ir nauja viruso atmaina. Taip su Šarūnu pradėjome kalbėti, kad dabar kaip tik palankus metas įgyvendinti seną mūsų svajonę – aplankyti kokias nors kalėdines muges.
Pirmiausia pradėjome žiūrinėti bilietų į Vokietiją, juk ten jos pačios gražiausios. Tačiau kiek sužinojome iš Vokietijoje gyvenančių draugų, Berlyne šiemet mugės nelabai ypatingos, o Miunchene, kur labiausiai ir norėjome skristi, kaip tik viską uždraudė. Ir tuomet kažkaip šovė mintis apie Laplandiją. Pamanėme, kad kur kitur, jei ne ten mums bus puiki proga prisiminti tą vaikystės magiją ir parodyti tikrąjį Kalėdų Senelį savo vaikams. Ilgiau nebedvejojom, nutarėm, kad skrendam.
– Atrodo, sunkiai įmanoma, bet visus reikalingus daiktus sugebėjote sutalpinti į savo kuprines. Papasakok, kaip ruošėtės šiai šaltai kelionei?
– Taip, iš tiesų, nors keliaujam su mažais vaikais, stengiamės neapsikrauti daiktais. Kai prieš dvejus metus visi kartu dviem savaitėms skridom į Tailandą, irgi keliavom tik su rankiniu bagažu. Tąkart viskas pavyko kuo puikiausiai, taigi ir šįkart dėl to nestresavome.
Prisipažinsiu – man buvo didžiulis iššūkis pasirūpinti visų apranga, kuri leistų jaustis patogiai. Iki pat paskutinės akimirkos bijojau, ar tikrai viskuo pasirūpinau, skaičiau daug užsienio tinklaraštininkų straipsnių su patarimais, kaip reikia sluoksniuoti, kokie rūbai turi būti arčiau kūno ir pan. Taigi mums reikėjo labai daug susipirkti: šildyklių rankoms ir kojoms, flisinių viršutinių ir merino vilnos apatinių rūbų, vilnos kostiumėlių, vaikams pirkome specialias kepures su snapeliais nuo vėjo, kad tik ta kelionė būtų patogi.
Nors mes nepapuolėm į didžiausius šalčius, kai ten temperatūra nukrenta ir iki -35, bet jutiminė temperatūra buvo pasiekusi -25. Nosis pašalėm, bet šiaip jautėmės gerai, tad manau, kad susiruošti pavyko puikiai. Pritrūko tik vieno dalyko, ką galėjome pasiimti, – tai termoso, kad būtume galėję su savimi nešiotis karštos arbatos.
– Žiūrint į jus, atrodo, nieko nėra neįmanoma. Keliaujate su trimis mažais vaikais, o bagažą sugebate sutalpinti į kuprines. Kaip jums viskas taip pavyksta?
– Aš manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Tikriausiai mums su Šarūnu pasisekė, kad taip abu sutampame, nes mes į daugelį dalykų žiūrime paprastai, neapsisunkindami.
Per visus metus, kiek esame kartu keliavę, yra buvę daugybė kuriozų. Šarūnas mane moko į tas nepatogias situacijas pažvelgti kitomis akimis, o kartais net ir pasijuokti iš savęs. Žinoma, man ne visada taip pavyksta, juk yra trys vaikai ir tu supranti, kad neši atsakomybę ne tik už save. Bet tikrai tas linksmesnis požiūris labiau padeda negu burbėjimas ir vienas kito kaltinimas.
Tai gal tai ir yra ta mūsų sėkmės priežastis – kad mes situaciją priimame tokią, kokia ji yra, ir tiesiog bandome iš jos pasiimti viską, kas yra geriausia.
– Ši jūsų kelionė truko vos keturias dienas. Ar pavyko per tiek laiko pamatyti viską, ko norėjote, ir kas paliko didžiausią įspūdį?
– Keturių dienų mums tikrai pakako ir viskam pamatyti, ir patirti, ir papramogauti bei paskanauti.
Vaikams, ypač mūsų mažiausiajam, didžiulį įspūdį paliko važiavimas naktiniu traukiniu. Juo iš Kauno atskridę į Helsinkį leidomės per naktį į Rovaniemį. Čia turėjome savo kajutes, lovas, kitus patogumus, o už lango buvo matyti pralekiantys pasakiški vaizdai. Jau Lietuvoje žiema labai graži, o ten išvis viskas taip pasakiška. Sakyčiau, kelionė traukiniu buvo viena smagiausių pramogų.
Na, ir žinoma, didysis susitikimas su Kalėdų Seneliu. Tai buvo nepakartojama! Juk vaikai kasmet jo laukia, rašo laiškus, o dabar turėjo galimybę pamatyti gyvai. Man pačiai tas susitikimas buvo labai jaudinantis, nubraukiau ir ašarą. Tie, kas turi vaikų, kartu išgyvena savo vaikų vaikystę ir kartais net dar stipriau.
– Kaip atrodo pats susitikimas su Kalėdų Seneliu? Ar jis spėja kiekvienam svečiui padalinti užtektinai dėmesio?
– Svečiuose pas Kalėdų Senelį mus labai nustebino tai, kad ten nesijautė jokio skubėjimo. Tikrai nebuvo taip, kad atėjom, nusifotografavom ir greit išėjom. Kalėdų Senelis mus visus pakalbino, net lietuviškai pasisveikino, paklausė, ar turim Lietuvoje sniego, pasidžiaugė mūsų vaikais, pasakė palinkėjimą ir įteikė vaikams dovanėlę, kurią prieš tai buvome užsakę iš elfų. Pokalbis su juo buvo toks šiltas, kiekvienas pasijautėm svarbus ir lauktas.
Tiesa, Rovaniemio miestelyje gyvena du Kalėdų Seneliai. Vienas, tas tikrasis, gyvena Kalėdų Senelio kaimelyje, į kurį gali patekti visi, kas nori. Tu gali nueiti, pabendrauti su Kalėdų Seneliu ir net nusifotografuoti – tai nieko nekainuoja. Viskas priklauso nuo to, ar norėsi turėti tą prisiminimą, ar ne, mat jei nori atspaustos nuotraukos – už ją teks pakloti 35 Eur. Mes pasiėmėme visas nuotraukas, kiek buvo padaryta, ir dar gavome vaizdo medžiagos internetinę nuorodą, už tai sumokėję 75 Eur.
Kitas Kalėdų Senelis gyvena Santos parke. Į jį įėjimas kainuoja: suaugusiesiems – po 46 Eur, vaikams – po 36 Eur. Ten daugybė pramogų: elfų mokykla, žaisliukų gaminimo ir sausainių dekoravimas dirbtuvės, Kalėdų Senelio rogės, magiškas traukinukas ir pan. Su ten gyvenančiu Kalėdų Seneliu, kitaip nei su mūsų aplankytu Kalėdų kaimelyje, tu jau gali fotografuotis ir filmuoti su savo telefonu, kiek tik širdis geidžia.
Mes buvom abiejose vietose, tik jau nerodėme vaikams antrojo Kalėdų Senelio. Santos parke visos pramogos vaikus tiesiog apžavėjo, tačiau man čia viskas atrodė pernelyg komerciška. Čia nepajutau tos magijos, kaip Kalėdų Senelio kaimelyje.
– Kokias pramogas dar išbandėte? Būta ir nesėkmingo nutikimo?
– Taip, prieš susitikimą su Kalėdų Seneliu turėjome elnių ir haskių safarį. Per jį ir nutiko maža nelaimė – ant manęs užšoko elnias. Pirmiausia jis užšoko ant vyresnėlės Deimilės, o paskui ir ant manęs, kai aš, saugodama dukrą, užguliau ją visu kūnu. Užšokęs jis praskėlė man galvą, tad teko vykti į ligoninę, kad medikai sutvarkytų žaizdą. Toks prisiminimas nėra malonus, tad norisi pamiršti, kad tai negadintų visos kelionės įspūdžių.
Apskritai, nors kelionė su elniais traukiamomis rogėmis per mišką atrodo tokia magiška, bet aš sakyčiau, kad visgi neverta. Visai kas kita safaris su haskiais. Mūsų seneliui net davė pačiam vadelioti roges – sakė, potyris nenusakomas. Jei su jais skriete skrieji, tai su elniais judi labai lėtai, todėl dar ir sušali.
Vaikams dar labai patiko sniego motociklai. Jais ten leidžiama važiuoti nuo ketverių. Kitas nuostabus dalykas – Kalėdų paštas, čia atėjęs tu gali išsirinkti gražiausią atviruką ir išsiųsti jį savo artimiesiems. Sakyčiau, tokia paprasta, bet labai prasminga pramoga. Mums su mergaitėmis tai paliko didžiulį įspūdį.
– Sakoma, kad nuvykti pas Kalėdų Senelį nėra labai pigu. Ar galėtum dar pavardyti, kiek kas atsiėjo?
– Viskas priklauso nuo lūkesčių. Mes į šią kelionę leidomės suprasdami, kad ten tikrai nebus pigu, todėl dėl kainų labai ir neaikčiojome. Skrydžiai iš Kauno į Helsinkį buvo labai pigūs – po 5 Eur žmogui. O štai traukinio kajutė kainavo 350 Eur, mes turėjome dvi kajutes, tai jau susidarė nemenka suma. Kelionė naktiniu traukiniu, nors ir buvo nepamirštama, tačiau kartu ir varginanti, tad grįžti atgal nusprendėme skrendant su persėdimu ir patogia nakvyne viešbutyje. Skrydis iš Rovaniemio į Helsinkį mums atsiėjo apie 500 Eur.
Viešbučių kainos ten įvairios. Nakvynės viename viešbutyje mums kainavo 200 Eur, o kitame, kuris turi stiklinį kupolą, kad iš lovos galėtum stebėti Šiaurės pašvaistę, mūsų šeimynai kainavo apie 1000 Eur. Labai gaila, kad mums nepasisekė ir pašvaistės išvysti neteko. Beje, kuo arčiau Kalėdų, tuo tos kainos didėja.
Kalbant apie maistą, tai irgi priklauso nuo kiekvieno poreikių. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad mūsų septynių asmenų šeimyna vakarieniaudama viename geriausių Rovaniemio restoranų sumokėjo apie 200 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad normalias porcijas valgė ir vaikai, kad ragavome ir desertų, užsisakėme vyno, tai ta suma mums nepasirodė labai didelė. Iš tiesų buvome labai prigąsdinti, kad kainos čia šokiruojančiai didelės, bet nepasakyčiau, kad pajautėme didelį kontrastą.