– Papasakokite trumpai savo šeimos istoriją.
– Niekas mums visų smulkmenų nepasakoja, bet, kiek teko girdėti, tėveliai susipažino beveik prieš dešimt metų, kažkur Vilniaus centre rūsyje, kur labai trankiai groja muzika ir būna daug visokių šviesų bei dūmų. Tėčiui mamytė iškart krito į akį, nes kaip tokia graži gali nekristi, o pabendravęs suprato, kad ne tik grožiu ji apdovanota. Kiek teko girdėti, mamai kaip ir tada taip ir dabar labai patinka tėčio charizma ir rūpestingumas, be to, su juo niekada nebūna mums nuobodu. Apie pasipiršimą esam girdėję ne kartą – tėtis mamai 2014 metais padarė siurprizą ir prie Baltojo tilto įsodino į oro balioną, kuriame, praskridus gražųjį Vilniaus senamiestį, priklaupė ant kelio ir paklausė svarbiausio klausimo. Po jo, 2017 liepos 24 dieną atsiradome mes – dvynukai Luka ir Benas.
– Kada pradėjote galvoti apie vaikus ir kokie iššūkiai čia jūsų laukė?
– Tėtis mūsų norėjo ir anksčiau, bet gerai, kad neskubėjo, nes tokiems išdykėliams kaip mes reikia subręsti kaip šeimai drauge. Tikrieji iššūkiai laukia dabar, o ne mus planuojant.
– Susilaukus pirmojo vaiko, kokie mitai pasitvirtino, o kokie sugriuvo?
– Didžiausias sugriautas mitas buvo tas, kad tėveliai užsisakė vieną vaikelį, bet kaip Dievo dovaną gavo dar vieną dovanų. Visos teorijos ir skaitytos knygos ar straipsniai jiems tiesiog išgaravo, nes reikėjo mokytis, kaip mus abu auginti ir rūpintis vienu kartu.
– Kaip vaikai pakeitė tarpusavio santykius?
– Mes nelabai žinome, kokie santykiai buvo prieš mus, tik tiek kiek teko girdėti būnant Mamytės pilve. Dažniausiai daug juokdavosi, dainuodavo, judėdavo ir panašiai. Mums gimus padaugėjo ir laimės, ir streso, kol tėtis išmoko galvytę laikyti ar pakeisti sauskelnes, tačiau su viskuo jie susitvarko puikiai, nes augam kaip ant mielių.
– Kokie esate kaip mama ir tėtis?
– Mūsų mamytė pati geriausia iš šauniausia, ji stengiasi visada būti geros nuotaikos, padaryti mums valgyti (kartais net penkis skirtingus patiekalus, nes mes, kaip visi vaikai, labai išrankūs maistui) ir mumis pasirūpina. Mama taip pat išmokina tėtį atlikti dalykus, kuriuos moka tik ji, pavyzdžiui užrišti kasytę ar surasti miegučio arbatą kažkur virtuvėje. Tėtis labai stengiasi padėti mamai kasdieniuose rūpesčiuose ir pasirūpina visais mokesčių ir parduotuvių reikalais.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate, augindami vaikus?
– Mes vis dar keliamės naktimis ir nelabai leidžiame tėveliams išsimiegoti. Ruošiantis į darželį nelabai norime rengtis ir sugalvojame žaisti gaudynių, kai mums nori uždėti batukus. Dažnai vienas su kitu pasiginčijame ir būna, kad susistumdome. Bet visa tai menkniekiai, nes labai mylim vienas kitą ir savo tėvelius.
– Įsimintiniausia istorija, kuri nutiko jūsų šeimai?
– Mes sunkiai atsimename, kas buvo, kai buvome visai leliukai, bet šią žiemą pamenam, kad buvo labai daug sniego, taigi mama su tėčiu ir mumis nuvažiavo į mišką pasigrožėti žiema. Važinėjome Nemenčinės rajone aplink ežerą sniego vėžiomis, jau buvo vakaras, po truputį pradėjo temti ir, kuo toliau i mišką, tuo sniego daugėjo, o apsisukti nebuvo kur. Tėtis pabandė apsukti mašiną viename posūkyje, bet, kaip įbridom į pusnį, taip ir likome sėdėti. Mums tai kas, mes šildai gale kėdutėse sėdim, žiūrim kaip tėtis su mama išlipa ir vėl įlipa į mašiną, ima telefoną ir vėl padeda. Tik žiūrim kažkoks dėdė sportininkas bėga pro šalį ir sustojo padėti tėčiui pastumti mašiną, tik tada supratome, kad galėjome ten likti ilgiau, jei ne gerasis sportininkas.
– Kaip dažnai keliaujate su visa šeima?
– Keliaujame mes dažnai, tačiau ne labai toli. Mūsų kelionės dažniausiai būna pas močiutę ir senelį į Šalčininkų rajoną arba pas kitą močiutę ir senelį į Palangą. Mums viskas lengva, bet tėvams sudėtinga mūsų visus išmėtytus daiktus surinkti ir ko nors nepamiršti.
– Didžiausias nuotykis, nutikęs kelionėje.
– Įsimintiniausias nuotykis mums visiems buvo, kai paskutinį kartą balandžio gale buvome prie jūros Palangoje. Tėveliai leido mums paliesti jūrą savo rankutėmis. Tada mums taip patiko pirmasis susipažinimas su jūra, kad nenorėjome atsisveikinti su ja ir beveik iki pusės abu įbridome į vandenį. Gerai, kad buvo šiltas pavasaris ir neperšalome, o tik užsigrūdinome ir jau nekantraudami laukiame kito susitikimo su šiltesne jūra. Beje, tąkart išmokome ištarti „jula“ ir ilgai tai tėveliams kartojome.
– Kodėl jūs esate verčiausi tapti metų šeima?
– Mamyte su tėveliu dažnai kartoja, kad tik stipriausius gyvenimas apdovanoja tokia laime vienu metu turėti mus abu. Tėveliai verti laimėti dėl stiprybės, kantrybės ir pozityvumo. Mūsų namuose niekada netrūksta skambaus juoko, šokių, apkabinimų ir niurkymų iki išprotėjimo. Dabar esame stiprūs ir vieningi kaip niekada anksčiau.