Turbūt visi pastebi, kaip aplinkui daugėja „kitokių“ vaikų... Kitokių, nei mes įpratę matyti mokyklose, visuomenėje. Visi norime, kad vaikai klausytų iš pirmo karto, kad klasėje sėdėtų nekrutėdami, keltų ranką, kai nori paklausti, kad vienintelė, kuri kalba per pamoką, būtų mokytoja... Deja, viskas keičiasi, ir net tie vaikai, kurie skaitosi šiais laikais „dar normalūs“ vis sunkiau išsėdi, vis sunkiau neišrėkia teisingo atsakymo nepakėlę rankos... O ką jau kalbėti apie vaikus, kuriems nustatyti spec. poreikiai.
Noriu kreiptis į visus, kad kažkiek susimastytume VISI, apsidairytume aplink, atrastume savyje daugiau nuoširdumo ir suvokimo. Esame šeima, auginanti vaiką, kuris turi elgesio problemų... Ar kada susimastėt, ką išgyvena tėvai augindami „kitokius“ vaikus ? Turbūt ne, nes tai neliečia jūsų, nors liečia... jei toks vaikas mokosi jūsų vaiko klasėje. Nuolat girdi priekaištus iš mokyklos, nuolat jauti netiesioginį spaudimą keisti mokyklą, ar net pasiimti vaiką mokytis namuose, nes mokykla jam per didelė... pakeisti mokyklą sutiktų daug tėvų, auginančių tokius vaikus, pakeistų į tokią, kur juos suprastų ir palaikytų, kur jų vaikas būtų priimtas bendruomenės o ne būtų atstumiamas ir tyčiojamasi. Bet... didmiestyje nėra didelio pasirinkimo, kalbant apie valstybines, jos visos didelės, o į privačias, jei jos ir mažesnės – gaila, bet nelabai ir nori priimti... o kam ? Juk tai verslas... tuoj pradės skųstis kiti tėvai, o tai rizika kad „normalūs“ išeis taip išsinešdami dalį pelno. Mes, tėvai, nekalti kad nebėra spec. mokyklų, mes nekalti, kad vaikams skiriamos nekvalifikuotos padėjėjos, kurioms nelabai pavyksta padėti tokiems vaikams. (Padėjėjai dirbti su spec. poreikių vaiku užtenka vidurinio išsilavinimo, ir jos atlyginimas yra pusė minimumo). Padėjėja tokiam vaikui turėtų būti stipriai motyvuota, kad galėtų padėti, nes reikia labai daug kantrybės ir darbo, kad būtų pasiekti kažkokie rezultatai... deja, tai nei specialiai ruošti tam žmonės, nei jų atlyginimas adekvatus... Ir padėjėjų trūkumas yra labai didelis, o ir nenuostabu kodėl. Tai tikrai sunkus darbas, o alga – net alga negalima pavadinti... – čia yra didelė problema švietimo sistemos.
Šeimos, auginančios ypatingus (ar kitokius vaikus – kam koks pavadinimas labiau patinka), patiria galybę streso.
Kai vaikas išeina į mokyklą, pradedu jausti baimę, nerimą, įtampą, kad ir vėl paskambins iš mokyklos, kad ir vėl skųsis... ar blogiausia – lieps pasiimti vaiką tuoj pat, nes visi mokyklos specialistai nesusikalba su juo... Girdit? Mažiausiai 4 specialistai, 4 suaugusieji nesusikalba su 1 vaiku... Džiaugiuosi, kad gan retai tai būna, kad reiktų mesti visus darbus ir lėkti, bet kai būna... atvažiuoji pasiimti vaiko, tiksliau, atleki, nes nurodymus gavai – tuoj pat, o jis jau nurimęs ir dalyvauja pamokoje... Tada nebesupranti kodėl reikėjo lėkti, tada vaikas nesupranta, kodėl tu pasiimi. Juk kai bendradarbiui būna labai blogai, jis nervinasis, kad jam neišeina, gal ir pasiunčia kokį kolegą, ar trenkia durimis ir išeina iš kabineto – niekas jam nepasako, viskas eik namo. Kodėl į suaugusiųjų nesivaldymą žiūrima tolerantiškiau nei vaiko? Jei tokiam vaikui nepavyksta susivaldyti, jis supyksta, kad jam neišeina kažkas, jis stipriai trenkia durimis ir išeina – PASTABA – tranko duris. PASTABA – pasiuntė mokytoją. Taip, sutinku, taip neturi būti, bet juk jis tik vaikas, jis tik mokosi valdyti emocijas, mokosi elgtis visuomenėje ir taip, galbūt jis ne toks kaip visi, bet jam reikia didesnės pagalbos ir didesnio visų palaikymo bei supratimo. Jaučiu tokią įtampą, kol vaikas mokykloje, kad dažnai net krūpčioju nuo skambučio, arba net dažnai girdisi kad skambina, nes visada esu įtampoje... jau nekalbu apie tai, kai būna nuo streso net pradeda pykinti įėjus į mokyklą, einant į visokias „vaiko gerovės komisijas“. Jei kam neteko būti ten, tai atrodo maždaug taip – sėdi mokyklos administracija, mokytojai ir viso 6-8 žmonės ir „krauna ant vaiko šaltais veidais“ – taip jie traktuoja tuos susitikimus kaip kad siekimą gero tam vaikui, bet jei bent įjungtumėt daugiau atjautos ir supratimo, noro, nuoširdaus noro padėti – viskas būtų kitaip.
Dažnai girdžiu kitų tėvų nepasitenkinimą „mes rašysim skundus, kad tą vaiką išmestų“ ar „kodėl mano vaikas turi bijoti“. Taip, suprantu jus, bet nei jūs, nei mes neturime kito pasirinkimo. Tik kaip išmokti gyventi kartu. Dažniausia tėvai mokina savo vaikus, nedraugauti su kitokiu, neik prie jo, nelįsk, nekalbink, nežiūrėk – bet taip padaro dar blogiau, nes vaikas, patiria didžiulį atstūmimą. Tokie vaikai išskirtinai nori draugauti, nori būti bendruomenės dalimi, nori būti priimti... Kadangi atstumia didžioji dauguma bendruomenės, tokie vaikai susiranda kitą spec. poreikių vaiką, tačiau mokykla pradeda „bijoti TOS draugystės“ ir visaip stengiasi išskirti, neleisdami draugauti. Tai su kuo tada galima jiems draugauti? Keistas dalykas, tėvai auginantys standartinius vaikus – mokina savo vaikus nedraugauti, ignoruoti ar trenkti atgal... o tėvai, auginantys ypatingus vaikus, niekada nemokina vaikų trenkti atgal, jie daugiau mokina vaikus atjautos, tačiau patys to nesulaukia iš aplinkos... Viena mama manęs paprašė, kad pakalbėčiau su savo vaiku, kad jis neitų prie jos vaiko, nes jos vaikas nenori draugauti su manuoju... Nepykit, negaliu to padaryti, negaliu mokinti savo vaiko atstumti žmones ar juos kažkaip pagal kažką išskirti.
Kiekvienoje klasėje yra bent po vieną tokį vaiką, ir jei visa klasės bendruomenė žiūrėtų pozityviai – jie net neįsivaizduoja kokį pokytį jie galėtų atnešti. Ar susimastėt kada, kad jūsų vaikas niekada nekviečia „TO“ vaiko į savo gimtadienį... ir turbūt niekada neina į „TO“ vaiko gimtadienį... o KODĖL? Ar norėtumėt kad jūsų vaikas neturėtų draugų, ar niekas neateitų į jo gimtadienį... iš visos klasės??? Taip, vaikai turi teisę rinktis, su kuo draugauti, su kuo – ne, bet mes, suaugusieji, galim parodyti pavyzdžiu, galim pasikviest TĄ vaiką į svečius, jei baisu vieną, tuomet su šeima... garantuoju TAS vaikas su jūsų vaiku tikrai pradėtų gražiau elgtis – nes gautų tai, ko jam labiausia trūksta, tai draugystę. Ar žinote, kodėl dažnai tokie vaikai nevažiuoja į ekskursijas – nes mokykla taip pateikia, arba tu lydi savo vaiką, arba jis nevažiuoja. O jei neturi galimybės atsiprašyti iš darbo, turi skriausti savo vaiką – sakydama, kad gaila, bet tu nevažiuosi... bet ar kada pamąstėt apie tai, kaip tai yra žiauru, ką tokioje situacijoje jaustų jūsų vaikas?
Dabar visos mokyklos neva vykdo visokias akcijas „Stop patyčioms“ – tačiau aš, eidama su vaiku mokykloje, matau, kaip vaikai rodo pirštais į mano vaiką ir iš jo juokiasi, kai kurie net pavaizduoja jį... Kai vaikas parėjęs pasakoja, kaip jo nuolat nepriima į bendras veiklas, kaip juokiasi, kai jam kažkas nepavyksta, ir neminėsiu kokiais žodžiais vadina... Nelabai net kam ir pasiskųsi, nes gauni atsakymą, kad na jis turi išmokti nekreipti dėmesio. Kaip? Ar visi suaugusieji galėtų nekreipti dėmesio, jei nuolat būtų atstumiami, pravardžiuojami ir provokuojami? O kai standartiniai vaikai nuolat atstumia, ir dar iš smagumo paprovokuoja kitokį, kad jis supyktų... ir jis neatlaikęs įtampos ima keiktis ar ir muštis.. lieka kas kaltas... turbūt visiems aišku... o ir pabandyk įrodyti, kad tavo vaikas nekaltas, nes jį išprovokavo... dažniausia visi apkaltina tą, kuris gi ir šiaip yra sunkiau susitvardantis.... Pamenu, darželyje auklėtoja pasakojo, kad vaikai apipaišė stalą, o tą dieną TO vaiko nebuvo, tačiau paklausus vaikų, kas apipaišė visi sakė kad gi TAS vaikas.
Auginant tokį vaiką, man visad kyla klausimas, palyginimas. Kodėl tiek suaugusieji tiek vaikai, jei mato laukinį kačiuką, kuris tiesiant ranką link jo šnypščia, kodėl jie nepuola jo vaikyti... o stengiasi prisijaukinti, stengiasi įrodyti, kad nenori jo nuskriausti, o atvirkščiai suteikti jam dėmesį ir švelnumą ar net bėga pas tėvus papasakoti, kad ten toks mažas išsigandęs kačiukas, kad reikia jam kažkaip padėti. O kodėl su vaiku elgiamės kitaip? Taip jis žmogus, o ne kačiukas galbūt iš išvaizdos nėra toks patrauklus kaip kačiukas, bet jis yra silpnesnis nei jūsų vaikai. Greičiausiai dėl visos aplinkos jo savivertė labai žema, dažnai jis išgyvena didelį nerimą dėl to, kad yra kitoks, o kad kitoks – pasistengia parodyti bendruomenė savo elgesiu.
Pabaigai noriu pasakyti, kad švietimo sistema nespėja keistis su šios kartos vaikais, kad jiems reikia kitokių, įdomesnių ugdymo priemonių ir ne tik spec. poreikių vaikams, o visiems. Kad per silpna pagalba yra spec. poreikių vaikui, kad trūksta gerai paruoštų specialistų tam... bet viską mažais žingsneliais galim pakeisti mes, tėvai, mokydami savo vaikus tikrųjų gyvenimo vertybių ir rodydami pavyzdžiu, kaip priimti kitokius. Nenurašykit tų vaikų, kad „ai tėvai kalti, ai neauklėjo“ ar dar kas, patikėkit, tokie tėvai deda ypatingai dideles pastangas, kreipiasi į begalę specialistų, terapijų ir dar visokių netradicinių būdų, griebiasi bet kokio šiaudo – kad tik galėtų bent kiek padėti savo vaikui, o tuo pačiu ir visai bendruomenei.