Vėliau pergyvenome etapą, kai vyrams, norintiems dalyvauti gimdyme, buvo grasinama, jog šie niekada nebegalės į savo žmoną pažvelgti kaip į moterį.
Borisas Tarasovas ne tik dalyvavo gimdyme, bet ir dukart išėjo tėvystės atostogų. „Nuo prašymo duoti ranką ir padėti kažką padaryti iki „aš pati viską galiu“ yra labai trumpas laiko tarpas. Ir jį norisi praleisti su vaiku“, – sako jis.
– Ar atsimenate jausmą, pirmąkart sužinojus, kad būsite tėtis? Filmuose, o ko gero ir gyvenime, tas momentas labai mistifikuojamas, dažnai – idealizuojamas, moterys dažnai iš vyrų tikisi tam tikros reakcijos, bet ne visada ją gauna. Koks tą naujieną išgyvenote ir pajautėte jūs?
– Pirma reakcija – tikriausiai artima panikos priepuoliui. Sekė virtinė klausimų ir suvokimų: ar galiu, ar susitvarkysiu. Dažnai, pavyzdžiui, darbe, esu net per daug atsakingas, tad suvokimas, kad dabar be atsakomybės už save turiu dar vieną gyvybę, tikrai prideda atsakomybės naštos jausmo.
Sutinku, kad dažnai moteriai svarbi vyro reakcija. Ir nors pats buvau lengvo šoko būsenos, stengiausi parodyti žmonai visą įmanomą palaikymą.
– Kaip nusprendėte išeiti tėvystės atostogų?
– Aplinka, kurioje gyvenu, visokeriopai palaiko tai padaryti, ir net kažkiek motyvuoja, kad dalyvautum vaiko gyvenime, jei ne tiek pat, kaip motina, tai bent arti to.
Jau daug metų gyvenu Danijoje, tad mano istorija glaustai susijusi su čia egzistuojančiomis normomis. Viskas prasideda nuo to, kad sužinojus, jog žmona laukiasi, tiesioginis vadovas pradeda klausinėti, kada išeisi tėvystės atostogų.
Kitas žingsnis – dalyvavimas gimdyme. Nuo mokymosi kvėpuoti „arkliuku“ iki to momento, kai tik gimęs vaikas savo mažomis rankytėmis apkabina vieną tavo pirštą. Manau, kad čia ir gimsta tas prisirišimas, noras praleisti su vaiku kuo daugiau laiko.
Dabar esu antro vaiko tėvystės atostogose. Per pirmąsias visų pirma norėjosi padėti žmonai – abu rasdavome šimtą priežasčių nerimauti. Per šias tėvystės atostogas daugiau laimės ir tiesiog džiaugsmo. Daug kas kartojasi, nerimo mažiau, ateina suvokimas, kad vaikai užauga labai greitai. Nuo prašymo duoti ranką ir padėti kažką padaryti iki „aš pati viską galiu“ yra labai trumpas laiko tarpas. Ir jį norisi praleisti su vaiku.
– Ar toks sprendimas kažkiek kėlė nerimą? Ar buvo baimių, nežinomųjų?
– Su pirmuoju vaiku baimių tikrai buvo daug. Fantazija abiejų tėvų labai gera, generuoja dėl ko nerimauti, pradedant „ar kvėpuoja?“ šimtą kartų per dieną, baigiant „per mažai valgo“, „per daug valgo“ ir kitos nesąmonės.
Antras vaikas parodo, kad beveik viskas, dėl ko išgyvenai – tai tokie besikartojantys šablonai. Ir antrų atostogų eini jau daug lengviau, lauki tiesiog gero laiko. Žinoma, miego stokos ir kitų sunkumų niekas neatima.
– Ar jūsų aplinkoje atvejis, kai būtent vyras išeina tėvystės atostogų – dažnas? Kaip manote, kodėl Lietuvoje tai vis dar palyginti nepopuliaru?
– Išeinančių tėvystės atostogų nedaug.
Nemanau, kad galiu spręsti dėl visos Lietuvos, bet iš aplinkinių rato girdžiu kelias priežastis. Pirma, skiriasi vyro ir moters atlyginimai. Ir šeimos biudžetui naudingiau, kad uždirbantis mažiau liktų su vaiku. Tėvystės atostogų kompensacija priklauso nuo darbdavio ir tai reiškia, kad nėra bendrų normų, ko tikėtis išeinant. Vadovas Jonas padės ir dar motyvuos, o vadovas Petras pasakys „a tu vyras?“ ir pasiūlys gauti valstybės nustatytą minimumą.
Antra, tėvystės atostogos neproporcingai trumpos, palyginti su motinos. Ar verta keisti buitį dėl vieno mėnesio?
Išimtį sudaro atvejai, kai pinigai nėra įtaką darantis faktorius. Pavyzdžiui, vaiko neįgalumas ar kiti apsunkinantys veiksniai. Tada abu tėvai ima tiek atostogų, kiek gali gauti ar susitarti.
– Papasakokite apie savo dienas, esant tėvystės atostogose? Ar tikrai ten – atostogos?
– Mūsų atveju – taip. Tai kaip tik ir buvo atostogos ir pirmą, ir antrą kartą. Susiplanavome, kad dalį tėvystės atostogų keliausime. Praėjusį kartą tai buvo kelionė per Austriją, Vengriją, Slovakiją ir Čekiją. Šį kartą keliaujame per Ispaniją ir Portugaliją. Likusią dalį „atostogų“ būsime namie. Žmona galės daugiau laiko skirti savo startuoliui, o aš perimsiu daugiau vaiko priežiūros ir namų ruošos darbų.
– Ar randate laiko savo pomėgiams ir poilsiui? Kas – sunkiausia?
– Poilsiui – taip, bet miego trūksta, nes maži vaikai tiesiog nemiega visą naktį, tad pabundi kartu su jais. Dėl pomėgių geriau: matau, kad kaip ir suaugusiems, vaikams reikia laiko sau, tad galima rasti laiko paskaityti knygą, o išeiti pabėgioti galima ir su vaiku.
– Kaip jums sekasi būti tėčiu? Daug kas sako „kai būsi mama, suprasi“, ką supratote būdamas tėčiu? Ką išmokote?
– Vienas rimtesnių atradimų man – suvokimas, kaip vyksta elgsenos paveldėjimas. Vien kažkokio užsibrėžimo duoti savo vaikui kažkokį kitą gyvenimą, pasaulėžiūrą ar elgseną neužtenka. Anksčiau ar vėliau ateina suvokimas, kad iš tėvų perimi tam tikrą elgesį. Ir jei jis tau nepatinka, tau reikia ieškoti kitų modelių.
Pavyzdžiui, jei esi kilęs iš manipuliuojančios, asocialios aplinkos, tą elgseną paveldi ir turi užsibrėžtinai pats elgtis kitaip. Tai sunkus darbas visų pirma su savimi. Vaikas tiesiog pabrėžia ir paryškina tavo asmenybės spragas. Vaikas – kaip tuščia stiklinė ir tu labai greitai suvoki, kad nuo tavęs bent jau iš dalies priklauso, kuo ji bus užpildyta.
– Kaip matote savo, kaip tėčio, misiją? Ką jaučiatės turintis duoti savo vaikui?
– Suteikti galimybę vaikui būti tuo, kuo jis nori būti. Nenoriu jam perduoti to, kas gali trukdyti gyventi. Turiu suteikti tokį adekvatų minimumą gerovės ir saugumą. Visa kita vaikas pasirinks ir padarys pats.
– Priešingai negu palyginti daug tėčių, esate labai arti savo vaiko jam augant. Nuolat kažką padarant, išmokstant pirmą kartą. Tėčiai dažnai tai pražiopso, būdami užsiėmę kitkuo. Ar matote, suvokiate tai, kaip vertybę?
– Taip, galimybė būti su vaiku tikrai vertybė. Ji sunkiai su kažkuo palyginama.
Besidomėdamas auklėjimu sužinai tokius paprastus dalykus, kaip svyruojantis vaikų prisirišimo jausmas. Tam tikru laiku jie linkę glaustis, reikšti meilę, o vėliau ateina separacijos laikotarpis. Kuo anksčiau tą kaitą pastebi, tuo lengviau ją išgyventi vėl ir vėl su jos kulminacija paauglyste.
Sunkiausia pirmą kartą. Antram vaikui augant tiesiog daugiau laimės ir atsipalaidavimo, noro kiekvieną (laimingą) akimirką pajausti ir prisiminti. Mokslu pagrįsta ir mano patirtimi patvirtinta, kad viskas, kas būna blogo, sunkaus susiję su vaiku augimu, labai greit pamirštama.
Tiesiog nėra nieko nuostabesnio, kai po darbo grįžus vaikas atbėga pas tave ir stipriai stipriai apkabina – momentas, dėl kurio verta gyventi.