Jis sako, kad Lietuva – nuostabi šalis, tačiau interviu tikslas buvo pastebėti kultūrinius lietuvių ir italų skirtumus, todėl juos ir pastebi. Jei kada nors jį pakviestų pasikalbėti apie Lietuvos privalumus – jis tai irgi be sunkumų padarytų.
–Ar buvo sunku apsispręsti persikelti į Lietuvą?
– Apsispręsti sunku nebuvo, bet kiek sunki buvo pati pradžia. Pavyzdžiui, reikėjo priprasti prie klimato. Kalabrijoje, iš kur aš esu, gerokai šilčiau, Lietuvoje man iš tiesų buvo labai šalta. Kalabrijoje šalta skaitosi, kai yra 10 laipsnių. Kai atvykau čia, buvo -15.
Be to, kraustytis, kur nėra nei vieno tavo draugo, kur esi vienas kaip pirštas, tikrai nėra lengva. Bet jau seniai prie visko pripratau, susikūriau savo ratą – dabar nebėra jokių problemų.
–Kaip ieškojote draugų? Ar lietuviai sunkiai įsileido į draugų ratą?
– Lietuva pilna kontrastų. Man buvo nesunku bendrauti su merginomis, bet nelabai išėjo bendrauti su vyrais. Pavykdavo pasikalbėti, išeiti į miestą, bet draugystės nebūdavo stiprios, gilios. Vyrai iš pradžių nenorėjo su manimi draugauti – kol jie įsitikino, kad esu normalus žmogus, kol mane iš tiesų priėmė, užtruko laiko. Ir tos draugystės išliko! Su moterimis – atvirkščiai: viskas buvo lengva, jos rodydavo norą bendrauti, bet draugystės greitai užgesdavo.
–Man atrodo, kad Lietuvoje vyrams apskritai būdinga turėti mažiau draugų negu moterims. Drįsčiau teigti, kad jie retai išdrįsta apie save pasipasakoti, verčiau kalba apie paviršutinius dalykus: ką per dieną pamatė, kas laimėjo varžybas.
– Sutinku.
–Ar tai skiriasi nuo Italijos? Esu pastebėjusi, kad Italijoje – pilni miestai vyrų kompanijų, kurie, atrodo, per dienas tik pliurpia ir pliurpia, mėgaujasi vienas kito kompanija.
Taip ir yra. Mes, italai, mėgstame kalbėti, bendrauti. Žinoma, kad kai atvykau, daliai žmonių buvo tiesiog smalsu pabendrauti su italu: buvau naujiena, o naujokai paprastai būna įdomūs. Tačiau, kaip ir sakote, vyrai mielai pasikalbėdavo apie krepšinį, pasiūlydavo išgerti bokalą. Bet bokalas man neįdomus – aš noriu kalbėtis!
O be bokalo jiems iš pradžių nedrąsu, nejauku. Kartais būdavau tarsi žurnalistas, kuris imasi iniciatyvos, kalbina, palaiko pokalbį. Pamenu, po pirmo, antro bokalo – tie mano nauji bičiuliai išlaisvėdavo, tapdavo kalbesni ir atrodydavo, kad kitą kartą jau galėsim laisviau bendrauti. Bet ateina kitas kartas – ir vėl tas pats. Viskas iš naujo. Mano patirtis tokia, kad lietuviams atsipalaiduoti gana sunku.
Pamenu, kažkada bičiulis pakvietė į gimtadienį. Atėjau ir visi iš pradžių buvo be galo formalūs, oficialūs, kreipėsi „jūs“, uždavinėjo gana formalius klausimus. Su manimi kalbėjo mažai, tokiomis mandagybinėmis frazėmis: kiek laiko čia esate, kuo užsiimate. Vakarėliui įsisiūbavus, viskas pasikeitė. Žmonės ragindavo „davai davai“, prieidavo, klausdavo „kaip tu?“. Iš pradžių – „kaip jūs?“, po kelių bokalų – jau „kaip tu?“ ir jis jau mano draugas. Man patinka, aš to ir norėjau, bet kitame vakarėlyje, tarp tų pačių žmonių, vėl viskas iš pradžių: „Laba diena, kaip jums sekasi?“ Man tai buvo labai nesuprantama ir neaišku.
Italijoje žmogus iškart sakys, kad turi problemą, jei ji yra. Nelauks, kol tu paklausi. Jis gali tiesiog ateiti ir pasakyti: šiandien bloga diena, turiu tokią ir tokią problemą, nežinau, kaip ją spręsti. Mes iškart kalbamės.
Žmogus šneka, nes nori pasidalinti savo emocijomis. Tačiau yra dar vienas privalumas: atsiranda galimybė, kad ne tylint, o dalinantis, atsiras kažkas, kas tau iš tiesų gali padėti. Gal pasirodys, kad kitas žmogus irgi turi tokią problemą. Tada mes jau dviese. Tokie įpročiai žmogui neleidžia jaustis vienam.
Man atrodo, kad lietuviai nori turėti aukščiausio lygio privatumą. Italijoje – priešingai, mes neklausti pasipasakojame ir mažus nutikimus, ir apie sveikatos problemas. Lietuviai atsivers nebent kai jų paklausi. Bet ir tai nebūtinai.
Dar man pasirodė, kad Lietuvoje žmonės mėgsta kalbėti bendrybėmis. Jei paklausiu, ar turi mašiną, sakys „jo jo, vairuoju“. Jei paklausiu, kur dirba, sakys „kaip ir visi“. Žmonės nenori duoti informacijos, atsiverti. Italijoje tau pasakys tikslias savo pareigas ir kiek uždirba. Gal net namų adresą pasakys, parodys, kur gyvena.
Italijoje visi šneka. Ir šneka gal netgi per daug. Tačiau žmonės nori pasidalinti. Jie lengviau užmezga ryšį.
–Italai taip drąsiai kalba ir apie pinigus, kiek uždirba?
– Taip, tame nėra jokios problemos. Tačiau reikia suprasti kultūrinį skirtumą. Lietuviai savo klausimais dažnai yra labai tiesūs, o italai – ne. Italas nepradės nuo „kiek uždirbi?“ – greičiausiai jis sakys: „Ciao, Fausta, ką veiki Italijoje? Dirbi? O Italijoje lengva dirbti nuotoliniu? O dirbi kasdien? Ar apsimoka gyventi Italijoje?“
Taip eidamas per aplink, galiausiai paklaus: „Tai kiek uždirbi per mėnesį?“, bet iki to bus ilgas kelias. Jei būsi per tiesus, italams gali nepatikti. Tačiau jie mielai šnekėsis ilgai ir galimai atskleis daug savo asmeninio gyvenimo detalių.
Lietuviai šito dažnai nesupranta, kai nori dirbti su italais. Lietuviai kreipiasi labai tiesiai: noriu to ir to. Italai to nesupranta, jie nori kalbėtis, užmegzti ryšį. Turi parodyti, kad esi patikimas, kad esi savas, tada gausi reikiamą informaciją. Lietuviai pirmiausia kalbasi formaliai ir nebent paskui susidraugauja.
–Kai atvykote į Lietuvą – ar iškart žinojote, kad mokysite žmones italų kalbos?
– Savo ankstesniuose darbuose užsieniečiams turėdavau padėti su italų kalba. Kai atvykau į Lietuvą, pirmoji mano idėja buvo mokyti. Bet tuo metu nekalbėjau lietuviškai, dar nesupratau kultūros, ką daryti, ko nedaryti.
Mokytoju pradėjau dirbti iškart, nors turėjau ir kitų pasiūlymų. Mano šeima – tikra itališka šeima – nelabai suprato, kodėl čia atvažiavau, bet mane palaikė. Tačiau vis ragino susirasti, kaip jie manė, rimtesnį darbą.
–Koks sunkiausias momentas, lietuvius mokant italų kalbos?
Grįšime prie kultūrinių skirtumų, apie kuriuos jau kalbėjome. Lietuviai paprastai labai myli Italiją. Beje, italai, kurie apsilanko Lietuvoje, šią šalį irgi dažniausiai labai pamėgsta. Lietuviai dažnai nori važiuoti gyventi į Italiją – ilgesniam ar trumpesniam laikui. Ir, žinoma, nori kalbėti. O kalbėti tu gali net labai gerai, bet pirmiausia turi suprasti, kur važiuoji. Turi suprasti, kad su lietuvišku mentalitetu, neprisitaikant, Italijoje tau gyventi neišeis. Aš irgi negalėčiau gyventi Lietuvoje, jei galvočiau kaip tikras italas, elgčiausi kaip italas ir visai nenorėčiau prisitaikyti.
Italų kalbos gramatika yra sudėtinga. Kalba melodinga, žodžius išmokti lengva, bet gramatika – sunku. Be to, reikia suprasti, kaip naudoti žodį. Lietuviai labai mėgsta žodį „normaliai“. Itališkai toks žodis egzistuoja, bet taip niekas nekalba. Reikia suprasti, kaip kalbėti. Ne visi žmonės nori prisitaikyti, ne visi yra plataus požiūrio.
–Ką lietuviams sunkiausia priimti apie italus?
– Sakyčiau, sunkiausia išmokti kantrybės italų įpročiams.
Neretai lietuvės įsimyli italus ir su jais sukuria šeimas. Draugystės pradžia gali atrodyti kaip pasaka: italas skambins, sakys, kad myli – atrodys labai romantiška.
Tačiau vėliau gali pasirodyti, kad skambins jis triskart per dieną. Pirmą savaitę atrodys faina, o po mėnesio tai gali pasirodyti įkyru, gali atrodyti, kad tave bando kontroliuoti. Mes juk iš skirtingų kultūrų, tas pats elgesys pas mus gali reikšti skirtingus dalykus, kai prie jo nesi pratęs.
Tas pats juk būtų, jei lietuvis kasdien valgytų silkutę ir česnakus. Iš pradžių mylimasis ar mylimoji tikrai rastų kantrybės ir supratimo, bet jei taip pusę metų – sakytų, blemba, smirdi, gal jau nebevalgyk.
Mes neturime prarasti savo identiteto, bet turime likti atviri vieni kitų kultūrai ir įpročiams. O tas kasdienis balansavimas yra tikrai sunkus.
–Esate susituokęs ir patekote į tikrą lietuvišką šeimą. Kuo lietuviška šeima skiriasi nuo itališkos?
– Italijoje, mano manymu, visi myli bambini (vaikus). Net ir barzdoti vyrai mėgsta žaisti, kvailioti su vaikais. Tai gali matyti ir parke, parduotuvėje, bet kur. Jei stovi šeima su vaikais, o pro šalį eina diedukas, jis tikrai tą vaiką pakalbins, pasidžiaugs. Lietuvoje to nematau.
Dabar atrodo, kad apie Lietuvą kalbu labai blogai. Bet tai netiesa, Lietuva man labai patinka. Tiesiog bandau apžvelgti skirtumus.
Lietuvoje vaikai labai nepriklausomi, savarankiški. Italijoje vaikai žaidžia nutolę gal metrą nuo tėvų, tėvai bijo. O Lietuvoje – laksto daug toliau. Nenoriu pasakyti, kad tėvams nerūpi – rūpi, bet kitaip.
Pavyzdžiui, Italijoje, net kai mokykla nuo namų nutolusi 15 minučių, vaiką būtinai nuveža ir pasiima tėvai – net kai jis jau paaugęs, paauglys. Lietuvoje neretai matau tokio amžiaus vaikus vaikštančius savarankiškai.
Dar – mokiniai Italijoje turi vieną ir tą pačią klasę visiems dalykams. Jie joje lieka. Lietuvoje vaikai vaikšto per skirtingas klases, o per pertraukas netgi išeina iš mokyklos ir kažkur eina.
Italijoje parke, kur daugiau nei trys vaikai, yra bardakas. Visi rėkauja, laksto, atrodo, kad tų žmonių ten – kažin kiek. Lietuvoje – vaikų gali būti daug daugiau, bet aplink – tylu. Kartais kas nors nubraukia ašarą užsigavęs, o po minutės nutyla.
Man Lietuvoje atrodo labai tylu. Žmonės tyliai šneka, nenori trukdyti. Ir net vaikai tylūs, žaidžia tyloje.
O dar man atrodo, kad Italijoje vaikai laisviau žaidžia, stumdosi, apsikabina. Lietuvoje, man regis, vaikas nelabai gali paliesti kitą stipriau. Žinoma, nekalbu apie mušimąsi, bet man atrodo, kad mūsų supratimas apie fizinį kontaktą skiriasi.
Taip pat Lietuvoje, man atrodo, labai svarbūs rezultatai. Svarbu būti numeris vienas, nes kitaip – esi nevykęs. Bet juk tu gali būti ir antras, ir trečias! Tai irgi gerai! Italijoje mažiau perfekcionizmo.
–Atrodo, kad italai tiesiog labiau priima žmones tokius, kokie jie yra. O mes, lietuviai, turime daugiau sąlygų kitam.
– Manau, kad italai tiesiog geriau mato tarpinį variantą tarp dešimties ir nulio. Jei esi ne dešimt, nereiškia, kad esi nulis. Italijoje – mažiau konkurencijos.
–Paminėjote skirtumus apie vaikų gyvenimą. Kokių dar skirtumų iš šeimos perspektyvos esama?
– Italija nėra rojus ir Lietuva nėra rojus. Italai turi labai daug problemų: ir infliacija, ir mafija, ir korupcija. Problemų labai daug. Ir Lietuva savo problemas.
Stebėdamas matau kitokią sistemą ir kiekviena sistema atneša savo pliusus ir minusus.
Iki 25 metų gyvenau su šeima. Darbą susirasti buvo sunku. Bet jeigu italas neturi galimybės išsikraustyti, jis tą ir daro: ilgiau gyvena su tėvais. Tai, žinoma, labai riboja – vis tiek privalai taikytis prie tėvų. Tačiau taip išsivysto stipresnis ryšys su tėvais.
Lietuvoje visi anksti išsikrausto, tuokiasi anksčiau, bet statistiškai – gana daug ir greitai skiriasi. Italijoje žmonės ilgai gyvena su tėvais, šeimas sukuria labai vėlai, bet pagal skyrybų statistiką šalis paskutinė Europoje.
Italijoje žmonės artimi ne tik su savo tėvais ar broliais. Mes nuolat bendraujame su savo močiutėmis, seneliais, dėdėmis, pusbroliais. Susiskambiname toli gražu ne tik per Kalėdas.
Ką tai duoda? Ant to pastatyta visa sistema. Jeigu turiu problemą, man ją šie žmonės padės išspręsti. Tai juk tavo famiglia (šeima). Skamba lyg kokia mafija, bet šeima yra galingiausias vienetas.
Tačiau tam, kad būtų ryšys, o sistema juo grįsta, turi dirbti. Turi skambinti, susitikti, padėti jiems. Pirmiausiai yra tavo šeima, tada – giminaičiai, draugai ir bendradarbiai. Kuo daugiau kalbi, tuo daugiau turi.
Jei, kaip kalabrietis, važiuosiu į Romą, ir nepranešiu ten gyvenantiems draugams, jie ant manęs supyks. Klaus: „O kur tu gyveni? Juk žinai, kad galėjai apsistoti pas mane!” Lietuvoje taip nėra. Jei vilnietis nuvažiuoja į Klaipėdą, kur gyvena jo pusseserė, vis tiek gyvens viešbutyje. Lietuviai nenori trukdyti.
Iš vienos pusės – lietuviai labai savarankiški, jiems nereikia jokios pagalbos. Jie sugeba viską pasidaryti patys ir nuo nieko nepriklausyti, gyventi, kaip nori, kur nori. Iš kitos – man tai atrodo gana vieniša. Tiesiog viskas turi savo kainą. Itališkas ryšys yra labai fainas, bet jis neatsiranda šiaip, tai yra kasdienis darbas.
–Kaip dažnai šnekatės su savo mama?
– Kasdien.
– Manau, kad vidutiniam vyrui lietuviui gali būti ir per daug.
– Žinoma. Jei tu įpratęs vienas gyventi nuo 18-os, galimai esi labai nepriklausomas. Tai nereiškia, kad nemyli savo mamos – ko gero myli, bet man atrodo, kad lietuviai savo gyvenimą dažnai atsieja nuo savo tėvų gyvenimo. Žmonės nori turėti vien tik savo atskirą gyvenimą. Rūkau ar nerūkau, ką veikiu, kur gyvenu – ne tėvų reikalas.
Italijoje žmonės kiekvieną savaitgalį važiuoja valgyti pas savo šeimą. Sekmadieniais visi nori būti kartu, tai yra norma: vaikšto kartu, gamina kartu, valgo kartu.
Man pasirodė, kad lietuvės, jei italas vyras pernelyg dažnai kalbasi su mama, jaučia konkurenciją. Mums neįprasta, kad mama, net sukūrus naują šeimą – aukščiau.
Sutinku. Bet čia vėl reikia grįžti į itališką sistemą. Pagal ją – žmonai tiesiog neįmanoma būti geresne už mamą. Italės žino, kad taip yra, ir tai lengviau priima. Tačiau žinau, kad užsienyje tai skamba keistai. Italai net girdami žmonos maistą gali paminėti, kad mama gamina skaniau.
– O kaip italės moterys – ar jos irgi turi tokį ryšį su savo tėvais?
– Taip. Jei lietuvė nori nusipirkti batelius, ji tiesiog pati viena nueis į parduotuvę. Kai kuriais atvejais – pasiims draugę. Italė pasikvies mamą, o jei ne – eis su drauge. Pasitaiko, kad apsipirkti nueis viena, bet dažniau – su mama ar bent jau drauge.
Lygiai tas pats su kinu: lietuvė laisviausiai gali nueiti viena. Italijoje vienos moterys taip elgiasi retai. Tai net atrodo keista – ką, ji draugų neturi? Italijoje žmonės jeigu kažkur eina, įprastai nenori būti vieni. Jeigu pamatome žmogų, šeštadienio vakare vieną valgantį restorane, mums kyla klausimas: kodėl?
Grįžtant prie temos, moterys irgi turi stiprų ryšį su mamomis, tik apie jį mažiau šnekama.
–Ar yra dalykų, kurie Lietuvoje tau atrodo geresni?
– Aš apskritai ne vertinu, o lyginu. Nenoriu pasakyti, kad Italijoje yra geriau. O Lietuvoje man patinka daug kas. Lietuvoje galiu daryti tai, ką noriu daryti.
Noriu valgyti sriubą 13 valandą? Galiu. Noriu valgyti sriubą 18 valandą? Galiu. Noriu valgyti picą dieną? Galiu valgyti. Lietuvoje žmonės neturi limitų. Italijoje mes valgome griežtai numatytu laiku, perkame griežtai numatytu laiku.
Noriu valgyti į koncertą vienas? Galiu. Noriu valgyti vienas su kompiuteriu? Galiu. Galiu vakare gerti kapučiną, galiu jį netgi gerti kartu su pica. Niekas nekritikuos.
Italijoje už picą, užgeriamą kapučinu, niekas į nosį neduos, bet tikrai stebės ir stebėsis. Lietuvoje visi užsiėmę savo problemomis ir tam tikra prasme gali jaustis laisviau.
Noriu prisiminti dar vieną skirtumą, kuris man, italui, buvo labai keistas. Kai apsigyvenau Lietuvoje, man atsitiko nelaimė. Paskambinau draugams lietuviams, o jie man – ne, dirbu, negaliu. Niekaip negalėjau suprasti: „Na, taip, dirbi, bet aš turiu problemą.“ Italai tokiais atvejais paprastai meta darbus ir lekia padėti, taip įprasta. Tačiau tąkart man padėjo visiškai nepažįstamas žmogus. Tokie tie lietuviai, uždari, bet gali imti ir padėti visai svetimam.
O šiaip – kalbėti apie Italiją man labai sudėtinga. Tai didelė ir skirtinga šalis. Viskas, ką sakau, yra tik mano asmeninė patirtis – tiek Lietuvoje, tiek Italijoje. O šiaip – problemų Lietuvoje iki šios dienos aš neturėjau. Net jei kažkas manęs Lietuvoje nesuprasdavo, visi bandė ir norėjo suprasti. Lietuvoje niekada nepatyriau diskriminacijos. Tai gera šalis. Gyvenu čia, jei nepatiktų, negyvenčiau.
