Vishnu Muraleedharan save įvardija kaip rašytoją, dirbantį visą darbo dieną. Dar praėjusių metų pradžioje gimtojoje Indijoje jis išleido romaną „The Temple of Hope“, tapusią bestseleriu. Šią knygą, anot jo, šiuo metu galima įsigyti visame pasaulyje.
„Tariuosi ir dėl knygos vertimo į lietuvių kalbą – tikiuosi, kad netrukus planai taps realybe“, – šypteli jis.
Titty konsultuoja studentus iš Indijos, ketinančius studijuoti Lietuvos universitetuose. Taip pat ji – rašytoja, yra išleidusi knygą apie dvasingumą, dabar rašo grožinį romaną. Moteris taip pat yra vienos leidyklos Lietuvoje direktorė.
Titty ir Vishnu su Delfi sutiko pasidalinti savo istorija, kurią išgirdus tampa aišku, kad jiedviem išties pasisekė rasti savo vietą pasaulyje. Pora tikina norėjusi praplėsti savo žinias bei pasaulėžiūrą, o Europa juos labai traukė. Ieškodami Europos šalių, kuriose būtų galima įgyti kokybišką išsilavinimą už prieinamą kainą, jiedu teigia sužinoję apie Lietuvą.
„Pasirinkimų buvo apstu visoje Europoje, bet būtent iš Lietuvoje esančio Kauno technologijos universiteto (KTU) gavome pirmąjį kvietimą studijuoti viešosios politikos ir administravimo magistrantūroje. Mes buvome antroji studentų, atvykusių į Lietuvą iš svetur, grupė – tai įvyko 2013-ųjų rudenį“, – prisimena pora iš Indijos.
Studijų metu pašnekovai sako buvę aktyvūs studentai, dalyvavo įvairiose veiklose, vienam semestrui pagal mainų programą buvo išvykę į Suomiją. Tiesa, baigę magistro studijas jie trumpam paliko Lietuvą.
„Grįžome į Indiją, o vėliau trumpam apsistojome Dubajuje – dvejus metus dirbau draudimo sektoriuje. Nors Titty vyko su manimi, vis dėlto vėliau ji nusprendė tęsti doktorantūros studijas – 2016 m. gavo valstybės finansuojamą stipendiją politikos mokslų daktaro laipsniui įgyti. Vėliau ji paskatino ir mane siekti politikos mokslų doktorantūros – 2017 m. man vėl buvo pasiūlyta studijuoti KTU“, – apie greitą grįžimą į Lietuvą pasakoja Vishnu.
Lietuvoje nustebino vos keli dalykai
Pirmą kartą į Lietuvą atvykusi pora iškart susižavėjo šalimi. Tiesa, jie neslepia, kad keli niuansai iš pradžių iš tiesų nustebino.
„Vienas aspektų, kuris mus stebino, bet tuo pačiu ir žavėjo, buvo moterys, vairuojančios viešąjį transportą. Šiuo metu Indijoje, Keralos valstijoje jau yra moterų vairuotojų, vis dėlto 2013-iais mums tai buvo gana netikėtas reiškinys. Dar vienas žavus aspektas, kurį supratome čia studijuodami, susijęs su studentais ir jų savarankiškumu. Supratome, kad Lietuvos ir visos Europos studentai yra itin savarankiški – išlaiko save net studijuodami, patys pasirūpina pragyvenimo išlaidomis. Indijoje studentai dažniausiai yra priklausomi nuo savo tėvų – jie moka tiek už mokslą, tiek padengia kitas pragyvenimo išlaidas studijų metu. Vėliau jaunuoliai dažniausiai gyvena su tėvais tol, kol susiranda darbą arba sukuria šeimą“, – pasakoja Vishnu ir Titty.
Kitas aspektas, nustebinęs porą, susijęs su greitomis administracinėmis ir biurokratinėmis procedūromis Lietuvoje ir Europoje. Jiedu įvardijo svarbią procedūrą, kuri Indijoje užtrunka gerokai ilgiau nei Lietuvoje.
„Studijas baigėme 2015 m. sausį – praėjo vos dvi savaitės, kol gavome diplomą. Indijoje šis procesas užtrunka labai ilgai – diplomą studentai gauna praėjus daugiau nei metams po studijų baigimo. Akivaizdu, kad tokie lėti procesai trukdo tęsti mokslus ar siekti karjeros“, – pabrėžia pora.
Emigrantams iš Indijos Lietuvoje labai patinka ir gamta. Pora sako – Indijos pietuose esančioje Keralos valstijoje taip pat daug upių ir ežerų, tad tai, ką jie pastebi atvykę čia, yra labai artima.
„Taip pat nustebome, kad lietuviams patinka indiški filmai ir serialai – ne iš vieno teko išgirsti nostalgiškus prisiminimus. Kai užmezgėme ryšį ir su lietuviais, pamatėme, kad čionykščiai turi gana nemenką suvokimą apie gyvenimą Indijoje, žavisi jos kultūra, žmonėmis. Nors Indija ir Lietuva skiriasi socialiniais ir politiniais aspektais, mus žavi abiejų šalių kalbinis ryšys. Kadangi lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų pasaulyje, mus tikrai nustebino lietuvių ir indų sanskrito kalbų panašumas ne tik žodžių skambėjimu, bet ir prasmėmis. Buvome sužavėti išgirdę, kad lietuvių ir sanskrito kalbose yra daugiau nei 10 tūkst. panašių žodžių“, – tikina Vishnu ir Titty.
Sudėtingiausia buvo priprasti prie pasikeitusio maisto
Lietuvoje gyvenantys indai atkreipia dėmesį ir į kultūrinius skirtumus – kaip didžiausią jie įvardija santuokos ceremoniją ir vestuvių tradicijas.
„Indijoje, nesvarbu, ar tai būtų induistų, krikščionių ar musulmonų santuoka, dažniausiai dalyvauja nuo 500 iki 2000 ar net daugiau žmonių. Lietuvoje, pastebėjome, vestuvėse dalyvauja tik artimi giminaičiai, dažniausiai ceremonijoje būna ne daugiau kaip 30–50 svečių. Be to, palyginti su Indija, Lietuvoje santuokos yra labai paprastos, kuklios – Indijoje surengiama didinga ceremonija, kurioje vienas svarbiausių atributų yra auksas“, – teigia Titty ir Vishnu.
Pora iš Indijos kiek nustebina prasitarusi, kad vienas didžiausių iššūkių Lietuvoje jiems buvo maistas, ypač sudėtinga jiedviem buvo rasti kokybiškų prieskonių. Vis tik kai 2017-iais jie antrą kartą atvyko į Lietuvą, situacija buvo pasikeitusi – atsirado daugiau indų restoranų, prieskoniais prekiaujančių vietų.
„Nors su lietuvišku maistu viskas buvo gerai, vis dėlto prireikė laiko priprasti. Dabar turime kaimynus lietuvius, todėl stengiamės palaikyti kultūrinį ryšį – mes juos vaišiname indų tradiciniais patiekalais, jie mus – lietuviškais“, – šypteli Delfi pašnekovai.
Jiedu tikina jaučiantys didelį emocinį ryšį su Lietuva – ypač grįžus čia 2017-iais. Nei Titty, nei Vishny nesijaučia svetimi gyvendami Lietuvoje, vis tik tikina pasiilgstantys artimųjų, kurie likę tolimojoje Indijoje.
„Lietuva maža, bet graži šalis, čia gyvena nuostabūs žmonės. Tiesą pasakius, nesusidūrėme su jokiais sunkumais – manome, kad žmonių požiūris į mus yra teigiamas, lietuviai tolerantiški. Gal dėl to, kad ir patys gerbiame šalį, į kurią atvykome – jos kalbą, kultūrą, tradicijas, visuomenę. Tolerancija nėra vienpusis reiškinys – ji pasireiškia abiejų pusių pagarba“, – įsitikinę jie.
Titty ir Vishnu sako Lietuvoje besijaučiantys puikiai – jie abu išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, taip pat Konstitucijos egzaminą.