– Papasakokite trumpai savo šeimos istoriją: kaip susipažinote, kas vienas kitame patiko?
– Su vyru susipažinau mokykloje, per šimtadienio šventę. Aš buvau dvyliktokė, o jis – vienuoliktokas. Tą vakarą jis mane pakvietė vienam šokiui, paskui kitam šokiui pasiskolino jo geriausias draugas ir mūsų pažintis tuo baigėsi. Baigusi mokyklą išvažiavau studijuoti į Kauną. Baigiau KTU, esu įgijusi informatikos inžinerijos bakalauro laipsnį. Aismantas studijavo Vilniuje VGTU, baigė transporto inžinerijos bakalaurą. Mes vėl susitikome po penkerių metų per mano klasės susitikimą ir daugiau nebesiskyrėme, o šiemet jau minėjome dešimtmetį kaip esame kartu.
– Minėjote, kad puoselėjate šeimos verslą. Koks tai verslas?
– Gimus antrai dukrai, gimė ir šeimos verslas – „Made By Tetis“, kai norėjome antrąją dukrą pripratinti miegoti savo lovoje. Pradėjome galvoti, kaip čia ją sudominti ir kur ieškoti motyvacijos. Taip kilo mintis pagaminti lovą-namelį. Nufotografavau ir pasidžiaugiau socialinėje erdvėje, koks šaunus mano dukrų tėtis ir parašiau #madebytetis. Kaip dabar juokiuosi, lovytę tėtis tai pagamino, bet ar Vakarė išsikraustė iš mūsų lovos? Ne. Taip natūraliai pradėjau džiaugtis tėčio gaminiais. O artėjant antrajam Vakarės gimtadieniui labai norėjau gražaus papuošimo ant torto, o cukrinių masių tortai mums nepriimtini, tad taip išpjovėme ir pirmąjį papuošimą ant torto. Kiekvienas mūsų vaikas prisideda prie šeimos verslo, nes pirmiausia gaminame jiems, jie yra mūsų įkvepėjai ir testuotojai. Taip pradėjome gaminti pirmieji Lietuvoje balansines lentas. Šios balansinės lentos labai populiarios užsienyje, tad pirmąją pagaminome Austėjai. Smagu, kai dabar žmonės renkasi tvarius, skatinančius vaizduotę žaislus savo vaikams, bei žaidžia kartu.
– Taip pat padedate šeimoms, auginančioms vaikučius su negalia. Papasakokite plačiau apie šią veiklą? Kas paskatino to imtis?
– Pirmoji mūsų dukra gimė su Dauno sindromu. Mes dalinamės Austėjos pasiekimais, mokymosi rezultatais. Šeimos, auginančios vaikus su negalia, kreipiasi patarimų, kur kokios pagalbos ieškoti, nes mes tą kelią jau praėjome ir turime patirties. Esame tokia pati šeima kaip ir visos, gal tik gausesnė. Austėją auginame taip, kaip visus savo vaikus, tik daugiau skiriame dėmesio jos lavinimui.
– Kokie mitai sugriuvo apie vaikučius su Dauno sindromu?
– Vyrauja daug mitų apie vaikus su Dauno sindromu. Bet mes su tuo nesusiduriame. Kodėl? Todėl, kad Austėją auginame taip, kaip ir visus savo vaikus. Mes Austėjos niekada neslėpėme, bet ir nesireklamavome, kad turime vaiką su negalia. Austėja dabar lanko darželį, šokių pamokas, intensyviai ruošiasi mokyklai. Dar vienas mitas, kad šie vaikai nuolat serga, mūsų Austėja turbūt sveikesnė, nei daugelis kitų darželinukų, neskaitant to, kad jau du kartus teko operuoti širdutę.
Dauguma vaikų su Dauno sindromu turi nedidelį protinį atsilikimą, gali gyventi savarankišką gyvenimą ir dirbti bei užsidirbti. Daug kas galvoja, kad žmonės su Dauno sindromu nuolat laimingi, bet jie, kaip ir visi kiti, išgyvena įvairias emocijas.
– Iš viso auginate tris vaikučius. Visada norėjote gausios šeimos?
– Kol neturėjau trijų vaikų, atrodė, kad jau daug, bet dabar manau tai yra pats viduriukas. Dauguma šeimų taip ir augina du vaikučius, auginti tris ar keturias atžalas ryžtasi reta šeima. Mūsų mažasis yra pagrandukas, vyriausiajai septyneri, o viduriniajai – ketveri su puse. Tad toks vaikų auginimo modelis mums labai priimtinas.
– Kada pradėjote galvoti apie vaikus? Ir kokie iššūkiai čia jūsų laukė?
– Apie vaikus kalbėjome dar prieš santuoką. Susituokus išskridome medaus mėnesiui į Italiją ir grįžę parsivežėme ne tik įspūdžius, bet ir Austėją po širdimi. Visada žinojome, kad kai turėsime vaikų, auklėsime kartu, kad daug su jais kalbėsimės, nes taip buvo mūsų šeimose. Ar mūsų vizija pasikeitė jiems gimus? Tiesa pasakius, nelabai. Pirmo vaiko susilaukėme būdami 26 metų. Bemiegių naktų neturėjome nei su vienu vaiku, mūsų vaikai visi miegaliai. Visiems skaitėme ir skaitome pasakas, su visais bandome kalbėtis ir tartis. Niekada tėvystės nepiešėme vien rožinėmis spalvomis, tad gimus vaikams, mums nebuvo kažko tokio, kas būtų mus nuvylę ar buvę kitaip, nei galvojome.
– Kaip vaikai pakeitė tarpusavio santykius?
– Tiek, kad dabar dėmesiu dalinamės ne dviese, o penkiese.
– Apibūdinkite savo partnerį kaip tėtį?
– Aismantas, vaikų tėtis, pats geriausias tėtis savo vaikams. Manau kiekvienas tėtis savo vaikams pats geriausias. Sako moterys renkasi vyrus pagal savo tėčius, tad aš turėjau labai stiprų ryšį su savo tėčiu, ir tokį matau tarp savo vaikų ir jų tėčio.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate, augindami vaikus?
– Manau viskas priklauso nuo požiūrio, tad ilgai galvojau, koks čia tas iššūkis didžiausias. Kartais iššūkis gali būti susitarti, kad eitų į darželį, kartais pabūti su kiekvienu vaiku tiek, kiek jis nori. Jei tik tokie iššūkiai būtų, manau visi būtume laimingesni. Kartais reikia keisti požiūrį ir iššūkių nebus.
– Kaip dažnai keliaujate su visa šeima? Kur toliausiai buvote? Kas sunkiausia?
– Gimus pirmagimei, pamenu keliauti atrodė labai sudėtinga. Su kiekvienu vaiku vis mažėdavo daiktų skirtų kelionei, o turint tris, dabar tik kuprinė ant pečių. Šiuo metu daugiausiai apsiribojame kelionėmis po Lietuvą, stengiamės vykti visada pirmoje dienos pusėje, atsižvelgiame į vaikų poreikius, jų nuotaiką. Patogiausia keliauti su kūdikiais iki pusės metukų, su didesniais vaikais bandome sutarti taisykles, kaip viskas vyks. Keletą dienų prieš pasakojame, kur vyksime, ką pamatysime.