Ta proga jis pakvietė klausytojus į penktadienį sostinėje vyksiantį gimtadienio koncertą „Dovana” ir „Delfi dienoje” papasakojo apie tai, kuo gyvena jis ir jo šeima, bei prisiminė praeities gimtadienius ir draugą, bendramintį, šviesaus atminimo Hokšilą.
– Tikriausiai per 48-erius gyvenimo metus užgyvenote įvairiausių prisiminimų. Norisi paklausti, gal į galvą šauną koks nors ypatingas gimtadienio prisiminimas?
– Prisimenu keletą tokių, neslėpsiu. Vaikystėje ko gero gimtadieniai būdavo patys laukiamiausi.
Bet keisčiausias gimtadienio akcentas buvo gal 2007-aisiais, kai netyčia atsidūriau Karibų jūroje, mažoje mažoje salelėje, kurioje gyveno tik du senukai indėnai. Kai klausiau jų, kiek laiko ten gyvena, jie ir patys nežinojo. Mane tenai tiesiog nuplukdė su kanoja ir aš pasilikau tokioje labai labai mažai gyvenamoje saloje. Taigi, su tais dviem senukais, vyru ir žmona, aš kaip koks anūkas, o gal net proanūkis, nes jie atrodė tikrai labai senyvo amžiaus, sutikau savo tuomet 31-ąjį gimtadienį.
Tai buvo įspūdinga, egzotiška ir keista. Pamenu, tada filmavau tokius reportažus. Pasidėjau kamerą ir pats save pasveikinau su gimtadieniu. O kai tam senukui pasakiau, kad šiandien mano gimtadienis, šis tik pakraipė galvą: „Gerai”. Po to jis manęs klausė: „Kodėl tu pasakoji apie tą gimtadienį, koks skirtumas, kiek tau metų.” Aš, pavyzdžiui, sako, pats nežinau, kiek man metų, ir nuo to esu tik laimingesnis.
Aš irgi kartais taip pagalvoju, kad tas amžius, skaičiai, yra reliatyvus dalykas. Būna, sutinki jauną žmogų, o jis šneka taip, tarsi jau tikrai gyvenimo galas
Pavyzdžiui, su žmona keliavome po Tailandą ir užėjome į budistų vienuolio kiemą. Pradėjome atsiprašinėti, o jis: „Koks dar atleiskite, ateikite, prisėskite”. Jam buvo 75-eri, bet su juo bendravome kaip su bendraamžiu. Kalbėjomės apie lietuvišką krepšinį, arbatėlę gėrėme. Kartais seną žmogų pamatai, o jis atrodo jaunas.
Bet aišku, 48-eri – jei kas būtų paklausęs, tai daug ar mažai, grupės „L+” laikais, būčiau sakęs, kad labai daug. Dabar kartais atrodo, jog tai tik pradžia.
– Žmonės dažnai užsimena, kad priešgimtadieninis periodas – emociškai sunkus laikas. O jums? Jis – kitoks? Ar tiesiog eina, praeina, kaip ir visi?
– Tiesą sakant, bėga ir prabėga. Gal nes tų gimtadienių aš nesureikšminu. Šis gimtadienis bus vienas nedaugelio tų, kuris Lietuvoje, nes paprastai jie būna kelionėse. O kelionėse – koks ten liūdesys gali būti. Pernai, užpernai, dar prieš kelis metus, savo gimtadienius pasitikau nuostabioje saloje Fuerteventūroje. Man liūdesio nebūna, būna džiaugsmas.
O dabar apskritai nėra kada liūdėti, nes yra Saulė, Jokūbas su savo klausimais. Pas mus namuose viskas vyksta labai aktyviai, taigi, jokio liūdesio.
– Penktadienį sostinėje laukia jūsų gimtadienio koncertas su Gospelo choru. Ar taip pasirodė, ar jūs iš tiesų mėgstate chorus? Koncertuojate ir koncertavote ne su vienu.
– Patinka chorai, taip, neslėpsiu. Patinka ir orkestro skambesys, tiek simfoninio, tiek ir kamerinio, tik bigbendo. Su tokiais dideliais masteliais išbandytos įvairios scenos, prikoncertuota nemažai. Pastaruoju metu koncertuojame su choru „GospelJonai”, taip pat dažnai pasirodome su Danguolės Beinarytės choru „Jaunystė”. Tiesiog dabar toks etapas. Dabar ir albumą rašau, kuriame bus labai daug chorinių kūrinių.
– Tie skambesiai tokie labai euforiniai.
– Galima tai pajausti, taip, atsiranda tokios pakilios dvasios, ypač, kai dainuoja Gospelo choras. Jie turi tokį veržlumą, energiją, sakralumą, kuris savaime kelia savo tematika, savo mintimis. O su „GospelJonais” tikrai fantastika ir bendrauti, ir koncertuoti.
– Jūs apskritai esate padaręs įdomiausių muzikinių kolaboracijų. Kartais atrodo, kad kažkur išvažiuojate – ir, štai, gyvenimas tarsi iš dangaus nuleidžia kažkokį keistą dieduką, dar kažką. Kaip įvyksta toks keistos, netikėtos kolaboracijos?
– Galima žiūrėti iš tikėjimo kampo, kad viskas iš jo ir viskas jam (rodo ranka aukštyn – red. Past.). Jei žiūri iš tos pusės, galima apsiriboti ir tokiu atsakymu. Bet aš galvoju, kad dar svarbu ir energija, kurią tu nešiesi, su kuria tu gyveni – ji pritraukia panašią energiją ir tada viskas gaunasi.
Kartais gali pagalvoti – vaje vaje, sutikau gimtadienį su senukais. Bet aš tai atsimenu kaip vieną įspūdingiausių gimtadienių. Tai viskas priklauso nuo požiūrio kampo, kaip tu viduje nusiteikęs. Jei nusiteikęs pozityviai ir viską priimi kaip dovaną, kaip patirtį, tada tu esi laimingas. Bet jei vaikaisi euforijos, nori tik taip ir ne kitaip, prisikuri krūvą lūkesčių – tikrai nebūtinai būsi laimingas. Priimdamas taip, kaip yra, tikrai gali pasidaryti didžiulį džiaugsmą.
– Kas jūsų gyvenime yra ta įdomi muzikinė patirtis? Su kuo teko netikėtai, įsimintinai pagroti, pajaminti (jam session – improvizuotas grojimas – red. past.), pamuzikuoti?
– Mintys nepaleidžia amžinatilsį Hokšilos. Nes patys geriausi jamai buvo būtent su juo. Kai jis mane 2007-aisiais pasikvietė kartu keliauti po Centrinę Ameriką, liepė man pasiimti smuiką. „Ką tu, Hokai, kokį smuiką, prie ko čia tas smuikas”, – tada nesupratau aš. Buvau baigęs akademiją, man kaip tik norėjosi nuo to grojimo pabėgti. Bet jis man pasakė, kad jo nerasiu, jei nepasiimsiu smuiko.
Ir mes jaminom, mes grojom gatvėse, grojom visur: Gvatemaloje, Hondūre, Kosta Rikoje, Panamoje. Grojome hosteliuose, svečių namuose, patyrėme tiek daug nuostabių improvizuotų koncertų. Kartu įrašėme albumą „Backpacker”.
Taigi, ko gero būtent ši patirtis, su visa pagarba Hokui, turbūt ir buvo tie esminiai jamai.
– Kaip per 48-erius metus pasikeitėte? Tiek kaip muzikantas, tiek kaip žmogus. Štai, man su metais norisi vis mažiau susireikšminti, o jums?
– Panašūs pokyčiai ir man, turbūt natūralu. Ko gero pradedi daugiau matyti. O kai atsirado šeima, gimė vaikai, apskritai dingo žodis „aš”, dingo žodis „mes”, nes visą laiką galvoji ne už vieną, o už visus keturis, už visus mus. Kažkuriuose dalykuose keičiausi, o kai kuriuose – likau toks pat. Likau sentimentalus, likau jautrus. Kaip vaikystėje man muzikoje svarbiausias dalykas muzikoje buvo melodija ir harmonija, taip ir dabar liko. Aranžuotė – taip pat svarbus momentas, dėl to stengiuosi tai su orkestru, tai su choru, tai kokį minimalistinį koncertą. Vis kažko ieškau, nenoriu užsicementuoti vienoje stilistikoje. Taigi, kažką keičiu, o kažkur išlieku toks pat.