Lietuvė Lina Bergum į Norvegiją atvyko 2013 m. ir apsigyveno pas vieną geriausių draugių. Kaip sako ji pati, iš pradžių, kaip ir daugelis lietuvių, dirbo fabrike. Pirmieji metai Linai čia nebuvo lengvi, mat moteris atvyko viena – vaiką 4 mėnesiams buvo palikusi Lietuvoje.
„Buvo tikrai sunku psichologiškai, buvo ir ašarų, ne vien tik smagios akimirkos. Be to, tai buvo pirmas kartas, kai išvykau ilgesniam laikui be vaiko“, – sako Lina. Tiesa, sūnų iš ankstesnių santykių ji atsivežė vos susiradusi nuolatinį darbą. Moteris pasakoja, kad prieš išbandydama gyvenimą Skandinavijoje lankė ir norvegų kalbos kursus – išmoko pagrindus, dėl to adaptacija buvo kiek lengvesnė.
Ji neslepia – iš pradžių gyveno ritmu darbas–namai. Tuometiniame darbe aplinka buvo tarptautinė, artima lietuvei – fabrike triūsė lietuviai, lenkai, estai. Viskas pasikeitė, kai Lina sutiko savo būsimą vyrą norvegą.
„Tuomet prasidėjo kitoks gyvenimas – praleisdavau vis daugiau laiko norvegiškoje aplinkoje, ėmiau integruotis į vietos visuomenę. Pakeičiau ir darbą, ėmiau lankyti gana intensyvius norvegų kalbos kursus. Susipažinau su kaimynais, suskubau lankytis renginiuose – žodžiu, visokeriopai kultūrinausi“, – tikina Delfi pašnekovė.
Jau kelerius metus Lina su šeima – vyru, sūnumi ir dviem Norvegijoje gimusiomis dukrelėmis – gyvena Stjordal miestelyje, netoli oro uosto. Ji sako, kad nebenorėtų niekur kraustytis – čia jiems labai patinka. O ypatingų gyvenimo taisyklių, prie kurių reikėjo prisiderinti čia atvykus, anot Linos, nelabai ir tebuvo. Vis dėlto moteris išskiria kelias teigiamas norvegų savybes, kuriomis neįmanoma nesusižavėti.
„Man labai patiko norvegų mandagumas, dar buvau maloniai nustebinta pamačiusi, kiek daug jie vaikšto pėsčiomis. Ne šiaip sau, o dėl geros fizinės formos ir psichologinės sveikatos.
Truputį užbėgant už akių, buvo keista ir iš pradžių net kiek baisu, kiek daug laiko darželinukai praleidžia lauke. Jau pripratau, bet anksčiau tikrai stebėjausi, kokios papildomais rūpesčiai neapsikrovusios ir čionykštės mamos – jos perka savo atžaloms kokybiškus batus, drabužius, bet jokiais būdais nesureikšmina užtiškusių dėmelių, smulkių įplyšimų – tokių rūbų tikrai neišmeta. O ir suaugusieji dėvi tokius apdarus, problemų nėra. Tas noras puošti vaikus, kokį pastebimai turi lietuvės ir lietuviai – tikrai ne norvegams. Čia dėmesys krypsta į patogumą, šilumą“, – vardija L. Bergum.
Norvegai, anot Linos, labai tvarkingi, ypač kas liečia šiukšlių rūšiavimą. Jie rūšiuoja visi, visur ir visada. Taip pat lietuvė pastebi, kad daugelis jų jaučia begalinę meilę gamtai.
„Ir pati to išmokau čia būdama“, – šypteli Lina.
Patirtis ligoninėje – pavydėtina
Pirmą savo sūnų pašnekovė gimdė Lietuvoje, o dvi dukreles – Norvegijoje, tad turi progą palyginti savo patirtis. O jos, pasak moters, labai skirtingos.
„Lietuvoje gimdžiau viena, tai man ta patirtis buvo labiau trauminė. Pamenu, kad nelabai gražiai ligoninės personalas su manimi elgėsi. O Norvegijoje viskas buvo visai kitaip – nuo nėštumo priežiūros iki gimdymo. Esminis skirtumas – tu čia rūpi, net ir būdamas valstybinėje įstaigoje“, – teigia pašnekovė.
Besilaukdama pirmosios dukrelės Lina jautėsi prastai, todėl echoskopas jai buvo padarytas gerokai anksčiau nei priklausytų. O ir šiaip Norvegijoje jis priklauso tik kartą per visą nėštumo laikotarpį – lietuvei dėl komplikuotos situacijos jis skirtas kelis kartus. Moteris pabrėžia – visi tyrimai nėštumo metu buvo nemokami.
„O visą antrąjį nėštumą prižiūrėjo šeimos gydytoja – ji darė kraujo tyrimus, kai reikėdavo, išrašydavo nedarbingumą, – prisimena Lina. – Kai laukiausi antros dukrelės, man buvo paskirta akušerė. Ji atliko visus reikalingus tyrimus, priežiūra buvo labai puiki, skirdavo man daug laiko, klausdavo ir apie santykius, psichinę sveikatą, kaip jaučiuosi savo kūne. Buvo žindymo pamokėlės, o mamos, gimdysiančios tą mėnesį, buvo skatinamos burtis į grupes – kontaktuoti, ramiau praleisti tą laukimo laiką, užmegzti naujas draugystes. Labai artimai bendraudavom – susitikdavom kavinėje, viena kitos namuose, buvo smagus periodas.“
Norvegai, pasak L. Bergum, pasisako už natūralų gimdymą – cezario operacijų skaičius šioje šalyje itin mažas.
„Tenykščiai gydytojai vengia ir įkirpimų – sakyčiau, skirtingai nei Lietuvoje. Kai gimdžiau sūnų, buvau labai stipriai sukarpyta, o čia jie linkę elgtis kuo natūraliau, be didelio medicininio įsikišimo, – sako moteris. – Gimdant visas personalas yra tavo paslaugoms. Medikai paaiškina, paguodžia, pataria. Klausia, ar tau taip tinka. Jie labai žmogiški ir be proto empatiški. Tai – smagu. Vyras irgi gali būti visą gimdymo laiką šalia. Didžioji dalis jų dalyvauja gimdyme.“
Liną nustebino ir tvarka po gimdymo – vaikas buvo paliktas mamai 3–4 valandoms, tik paskui medikai jį paėmė, apžiūrėjo, pasvėrė, uždėjo sauskelnes. Anot pašnekovės, taip leidžiama artimai susipažinti su nauju šeimos nariu – vos kūdikėlis būna atskirtas nuo mamos kūno.
„Jie turi tokias lyg šildymo kameras, kuriose sudėti drabužėliai, pledukai, kojinytės. Jie apdengia kūdikėlį jaukiomis, šiltomis priemonėmis, – tikina Lina. Tiesa, nors patirtį su medikais ji apibūdina tik teigiamai, pats laikotarpis po gimdymo nebuvo lengvas – vos įėjusi į tualetą moteris nualpo. – Buvau netekusi daug kraujo. Nieko nepamenu, atsikėliau jau tik ryte (gimdžiau naktį). Pabudusi pagalvojau, kur mano vaikas, bet pamačiau netoliese gulintį savo vyrą ir vaiką jo glėbyje. Norvegai labai vertina oda-oda kontaktą, siekia, kad vaikai kuo daugiau būtų su tėvais.“
Po pirmosios dukrelės gimimo moteris ligoninėje praleido 3 ar 4 paras, o po antrosios gimimo viskas vyko labai sklandžiai – kitą parą Liną išvežė į specialų viešbutį, kuriame aprūpino higienos priemonėmis, dvigule lova, lovele kūdikiui, televizoriumi. Jame, anot pašnekovės, galima būti iki išvykimo į namus.
„Ligoninėje yra valgyklėlė, virtuvė, šaldytuvas. Patiekiamas sūris, paštetas, majonezas, dešros, dešrelės, uogienės, sultys, vanduo, arbata, kava, vaisiai, jogurtai – viskas, ko nori. Nueini ir pasiimi, produktai nemokami. Vyras gauna, jei neklystu, tik pusryčius, o daugiau, jei yra poreikis, jis turi maitinimą išsipirkti, – kalba Lina. – Iš esmės, maistas toks, kokį valgytum ir namuose. Be to, norvegai tikrai nėra tie žmonės, kurie rekomenduoja nevalgyti tam tikrų produktų dėl kūdikio pilvelio pūtimo. Galbūt nelabai tuo tiki – Lietuvoje, pastebiu, dar likęs toks lyg posovietinis matymas dėl mitybos pagimdžius. Dietos Norvegijoje laikytis nereikia, tiesiog žiūri pagal individualią situaciją.“
Atvykęs į Lietuvą vyras išmoko tris naujus lietuviškus žodžius
Panašiai kaip ir Lietuvoje, Norvegijoje gimus vaikeliui prioriteto tvarka surašomi trys darželiai. Tiesa, tie, kurie nenori savo atžalos leisti į ugdymo įstaigą vienerių metų, gali auginti jį namuose – tuomet antruosius metus yra skiriama apie 750 Eur/mėn. siekianti išmoka, kurią galima panaudoti auklei.
„Pati naudojausi tokia galimybe augindama antrąją dukrelę. Pirmoji išėjo į darželį būdama 10 mėn., puikiai ten prisitaikė. O susilaukę antrosios šeimoje priėmėme sprendimą, kad norime kuo daugiau laiko praleisti kartu. Ji darželį ėmė lankyti būdama 1 m. ir 8 mėn.“, – sako trijų atžalų mama.
Kalbant apie skirtumus auginant vaikus – jie gana akivaizdūs. Lina užsimena, kad norvegai gerokai empatiškesni, didžioji dalis tėvų atsidavę šeimai.
„Nėra tokių žodžių, kaip „nelipk, nukrisi“ ir panašiai. Pamenu, kai nuvažiavome į Lietuvą, į Kelmę, iš kurios esu kilusi, vieni iš pirmų mano vyro išmoktų lietuviškų žodžių buvo „atsargiai“, „nelipk“ ir „užsigausi“. Tai juk dažniausiai vaikams sakomi žodžiai. O Norvegijoje leidžiama patiems ieškoti, patirti, suprasti. Man tai labai patinka“, – tikina Lina.
Empatiškos, anot pašnekovės, ir darželyje dirbančios auklės.
„Kai palikau savo vaikus darželyje, jaučiausi taip, lyg jie būtų palikti pas savo senelius. Žinojau, kad jais bus pasirūpinta, bus atliepti poreikiai, emocijos, jie bus pavalgę, išmokę, pažaidę. Sūnus ėjo į darželį Lietuvoje, tai galiu palyginti dvi barikados puses – galiu pasakyti, kad priešingai nei Lietuvoje, Norvegijoje nėra psichologinio smurto. Mano vyriausias sūnus iki šiol turi įprotį miegoti tik ant dešinio šono – kad, anot Lietuvos auklėtojų, nespaustų širdelės. Ir susidėti abi rankas po galva. Jis iki šiol pamena tuos paliepimus – darželyje Lietuvoje tai būdavo privaloma, – kalba moteris. – Norvegijos vaikams nereikia priverstinai miegoti pietų miego – šeimos pačios pasirenka pagal poreikius. Čia visai normalu, kad dvimečiai nemiega pietų miego. Bet 7-tą vakaro vaikai įprastai jau eina ilsėtis.“
Linai patinka ir tai, kad mamų grupėse nėra spaudimo maitinti pačiai ar asmeninių klausimų apie maitinimą. Geriausiai žino tik pati mama.
„Nepajutau ir lėkimo ar bandymo būti geriausia. Lietuvoje, atkreipiau dėmesį, yra „geriausių“ produktų sąrašai, „geriausių“ mišinukų sąrašai, „geriausių“ maitinimo kėdučių sąrašai. Čia žmonės atitolę nuo tokių sąrašų sudarinėjimo. Nepervertinta situacija ir su greitai išaugamais drabužėliais – norvegės perka juos iš rankų į rankas, dovanoja viena kitai. Pamenu, net ir darželyje siūlydavo išaugtų savo vaikų drabužių. Ir pati esu priėmusi, ir kitoms esu saviškių siūliusi. Žmonės vertina tai, ką turi, ir neperka be reikalo, vartoja sąmoningai“, – pastebi ji.
Paneigia diskusijas sukeliančius mitus
Lina negali skųstis ir Norvegijos šeimos gydytojais, nors vaikams juos rinko itin atidžiai. Ji sako, kad lyginant su Lietuva čia pastebi tik vieną didesnį skirtumą – Norvegijoje nėra galimybės išsikviesti greitosios pagalbos į namus, jei vaikas tiesiog karščiuoja.
„Čia jie atvyksta tik mirties ir gyvybės, kritiniu atveju. Nereikia švaistyti jų resurso dėl karščiavimo. Požiūris į vaikų temperatūrą, manau, priklauso ir nuo tėvų brandos, sąmoningo įvertinimo. Taip pat nėra praktikos vaikus apdrausti nuo nelaimingų atsitikimų, lūžių. Mano vaikai apdrausti tik nuo kritinių nelaimių“, – teigia pašnekovė.
Mokykloje mokytoja šiuo metu dirbanti trijų vaikų mama perdėtomis vadina ir kalbas apie vaiko teisių įsikišimą į šeimos gyvenimą. Ji pabrėžia – šaršalo, kurį sukelia komentatoriai, neverta sureikšminti, nes tai neapibūdina tikrosios situacijos Norvegijoje.
„Darbe ne kartą teko susidurti su tokiomis institucijomis kaip vaiko teisės. Manau, esmė yra tokia, kad tos institucijos siekia ne atimti vaiką, o padėti visai šeimai, teikti pagalbą. Yra buvę, kad vieniša mama neišgali aprūpinti vaiko finansiškai – vaiko teisės apmokėjo jos atžalos popamokinę veiklą, nes nusprendė, kad taip vaikui bus geriausia.
Mano darbinėje aplinkoje buvo ir kita situacija – gautas skundas, kad tėvai namuose verčiasi prostitucija. Vaikų teisės atsiuntė mums anonimo pateiktą informaciją, klausimyną, kaip mes vertiname jų vaiką, šeimą, tėvų sugebėjimus, kaip atliepti vaiko poreikiai, kas jam sekasi, kas sekasi prasčiau. Vaikų teisės padeda vaikams – čia esmė. Jų tikslas nėra paimti vaiką iš šeimos, čia visiškas mitas“, – sako L. Bergum.
Vaikų teisės atsisuka ir į tuos tėvus, kurių atžalos turi tam tikrų sutrikimų – hiperaktyvumą, autizmą, fizinių negalių. Lina sugriauna ir kitą nusistovėjusią nuomonę, neva vaikai yra ašis, aplink kurią sukasi šeimos gyvenimas – jie, sako moteris, labai svarbūs, bet lygiai taip pat svarbūs ir tėvų poreikiai. Dėl šios priežasties norvegai yra įkūrę vadinamus lankymo namus – šeimos, turinčios poreikį, kreipiasi į juos – vaikai turi galimybę vieną ar dvi dienas per mėnesį praleisti su kita šeima.
„Ši paslauga ar galimybė skirta tam, kad vaikas galėtų pailsėti nuo tėvų ar šeimoje tvyrančios įtampos, o didžioji dalis atvejų – tam, kad tėvai galėtų pailsėti, atstatyti jėgas, perleisti trumpam atsakomybę žmonėms, kurie lygiai taip pat sugeba pasirūpinti vaikais“, – tikina pašnekovė.
Tiesa, čia, kaip ir kitose šalyse, pasitaiko atvejų, kai bylos būna užvedamos dėl, regis, visai nereikšmingų pranešimų – pavyzdžiui, kaimynė paskambina vaikų teisėms išgirdusi, kad vienas iš tėvų rėkia ant vaiko.
„Bet tame tragedijos nėra. Taip, jie pakvies tėvus, vaikus į pokalbį ir situacija bus išspręsta. Manau, kad atvirumas, nuoširdumas ir nebijojimas kreiptis pagalbos yra raktas į ateitį, į geresnę visuomenę. Pasikartosiu – vaiko teisių tarnyba neturi tikslo paimti vaiko iš šeimos. Juk sistemai svetimi vaikai nereikalingi. Vaikas paimamas tokiais atvejais, kai yra išnaudojamas seksualiai arba yra fizinis smurtas šeimoje. Bet jei patėvis muša mamą – yra galimybių, kad vaikas ir mama bus paprasčiausiai apsaugoti nuo to patėvio“, – sako Lina.
Norvegijoje gana lengvai galima gauti ir psichologinę pagalbą – traumas patyrę ar kitaip paveikti vaikai siunčiami į specialią kliniką, kur yra konsultuojami ar gydomi. Panašias konsultacijas gauna ir tėvai – kaip teigia Lina, kartais jie kreipiasi į savivaldybėje įsikūrusią šeimos komandą, kuri konsultuoja, kaip bendrauti su paaugliais, kaip nustatyti ribas, o specialistai padeda per pokalbius ar terapiją.
