Verslininkas augina keturis vaikus – du paauglius sūnus ir dvi mažametes dukreles. Vyriausiajam jau 16, o jaunėlė gimė praėjusią vasarą. Su laidos vedėja Renata Cikanaite jis kalbėjo apie tai, kas sunkiausia vaikus ugdant pavyzdžiu, kaip sprendžiami nesutarimai, kai išsiskiria nuomonės, ir kaip dukros jau dabar tėčiui kelia lengvą sumišimą.
Paprašytas L. Andriulis palygino, kaip keitėsi jo požiūris į tėvystę nuo pirmagimio iki dabar: „Baisu net prisiminti, koks nebrandus dar buvau prieš tuos 16 metų. Tuomet dar išvis nesupratau, kas vyksta. Dabar esu daug geresnis tėtis, daugiau suprantu ir labiau vertinu tėvystę.“
Augant naujai kartai vyras sakė pajautęs didžiulį skirtumą tarp buvimo berniukų ir mergaičių tėčiu. „Aš įsivaizdavau, kad berniukai ir mergaitės skiriasi, juk ir užaugę mes šiek tiek skiriamės vieni nuo kitų, bet kad taip viskas skirsis – visų pirma mano paties jausmai ir požiūris, – nesitikėjau. Dar aš pats bandau susigaudyti – ne tiek su jomis, kiek su savimi ir suprasti, kur aš esu ir kodėl visai kitaip žiūrėjau į sūnus nei į jas. Ar aš čia gerai darau, ar blogai? Būti mergaičių tėčiu nėra taip jau paprasta ir nelabai aišku, kur čia tas mano vaidmuo, ko čia iš manęs reikia, kur aš galiu klysti. Su berniukais viskas aišku – aš jiems turiu būti pavyzdys, turiu jiems perduoti savąsias vertybes ir galutinė atsakomybė už jų tapimą sveikais visuomenės nariais yra mano. O su mergaitėmis tai man visai neaišku, koks mano vaidmuo. Kol kas mano vaidmuo asilo – žaidime „Princesė ir asilas“. Aš dukrų jau dabar bijau, o kas bus, kai jos bus paauglės, aš nežinau“, – prisipažino pašnekovas.
Tėvystėje verslininkui svarbiausias kokybiškai praleistas laikas kartu – bendros veiklos, pokalbiai. O tam daug ir nereikia, tikino jis. „Man labai patinka išvažiuojant kur į miestą tvarkyti reikalų kartu pasiimti vaiką ar pora ir su jais taip praleisti valandą ar pusantros. Važiuodami mes daug šnekamės, nes mes tokia daug kalbanti šeima, visi turim savo nuomones, mėgstam jas išreikšti, padiskutuoti. Taigi tai gali būti labai kokybiškas laikas. Labai svarbu ir daryti ką nors kartu – ar „Ikea“ lentynas susukti, ar kažką kita padaryti, kartu pasiekti bendrą rezultatą. Labai pavydžiu tėčiams, kurie sportuoja ir gali kartu, pavyzdžiui, pažaisti tenisą“, – dalijosi L. Andriulis.
Pašnekovas neslėpė, kad švelnioji vaikų auklėjimo pusė nėra jo stiprioji sfera. „Dėl atviravimo aš pavydžiu savo žmonai Medeinai, kuri turi daug gilesnį tą intymų santykį su mano sūnumis. Tai ji pirmoji sužino visas paslaptis ir man jas kartais papasakoja jau suėjus senaties terminui, – juokėsi jis. – Aš tokio santykio neturiu, mes bendraujame labiau vyriškai. Mūsų pokalbiai trumpesni, konkretesni ir labiau apie reikalus nei apie jausmus. Tačiau kai reikalas prieina prie gyvenimiškų principinių reikalų ar problemų ir potencialių jų sprendimo būdų, tai čia jau tikriausiai labiau būna mano sritis.
Nežinau, kaip bus su dukromis, nes jos dar mažos, bet sūnūs pas mane neina skųstis ar guostis, kaip kad pas mamą. Iš manęs tos užuojautos gausi retokai, ją reikia užsidirbti. Bet gausi vyrišką, sąžiningą patarimą ar pastūmimą. Mano vaidmuo – ne globėjo, o kaip bešališko konsultanto, galinčio padėti kažkokias problemas išspręsti nebūtinai guodžiant ir užimant palaikančiojo poziciją, kurią paprastai užima švelnesnioji mano šeimos dalis.“
Paklaustas, ar dėl tokio požiūrio į tėvystę ir apskritai vaikų auklėjimo namuose nesulaukia kritikos, L. Andriulis juokdamasis atsikirto: „Mano namuose nėra dažnai abejojama mano intelektiniais gebėjimais ir žiniomis.“ Vis tik pripažino, kad kartais pastabų sulaukia, ypač – dėl ankstyvosios vaikų raidos neišmanymo. „Aš tikrai nesidomiu ir nesu perskaitęs nė vienos knygos apie tai, ką gali išmokti devynių mėnesių lėliukas, bet aš ir nesikišu ten. O ruošiant gyvenimui paauglius aš esu pakankamai neblogas ir net žmonai galiu patarti, kaip tvarkytis su karjera ar kaip spręsti vieną ar kitą gyvenimo problemą. Bendrąja prasme Medeina daugiau žino apie kūdikystę, ankstyvąją vaikystę, visus priešmokyklinius reikalus, tuo metu aš pedagogika ir auklėjimu daugiau domiuosi nuo mokyklinio amžiaus, kur jaučiu, kad galiu turėti tam tikrą intelektinį indėlį“, – dalijosi verslininkas.
L. Andriulis sakė, kad nors su žmona yra labai artimi ir abiejų vertybės daug kur sutampa, visgi diskusijų ir konfliktų tikrai būna. Nesutarimai, anot jo, gali kilti arba iš vertybinių, arba iš informacinių neatitikimų. „Mes abu griežčiau žiūrime į mokslus, į pasiekimus. Bet būna, kad neatitinka kai kurie vertybiniai dalykai, pavyzdžiui, buityje aš esu labai liberalus. Aš ir pats nesu disciplinuotas, todėl nelabai disciplinuoju ir kitus. O mano žmona yra labai tvarkinga, ir jei kas nors jai duotų valdyti kalėjimą, tai jis tikriausiai gautų apdovanojimą už tvarką ir discipliną. Dėl to mes ginčijamės ir tuos ginčus aš visuomet pralaimiu, nes mano įsitraukimo lygis yra žemesnis ir ne visas kovas verta kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Taigi šeimoje dažnai tenka priimti pralaimėtojo poziciją ir paspraudus uodegą žiūrėti, kas bus toliau“, – neslėpė keturių vaikų tėtis.
Jis tikino, kad tėvų pavyzdys auginant vaikus yra itin svarbus, tačiau dažnas nepastebime, kaip akylai mus vaikai stebi. Tai pamatome daug vėliau. „Tavo elgesys ir pavyzdys turi daug didesnį svorį, nei kad tau atrodo, – sakė L. Andriulis. – Dabar matau, kad mane beždžioniauja kiekviename žingsnyje, todėl tai yra didžiulė atsakomybė. Ir jei galėčiau atsukti laiką atgal, būčiau savo elgęsi ir pavyzdį kontroliavęs daug labiau, nei kad tą dariau.“
Tai, kaip elgiesi, kartais gali ir atsisukti prieš tave patį, įspėjo pašnekovas. Juokdamasis jis papasakojo, kad pastaruoju metu namuose tenka išgirsti ir savo adresu skriejančių pašaipų: „Labai smagu, kai paauglys paauga tiek, kad pradeda iš tavęs šaipytis. Dabar jau girdžiu apie save visokių kritinių pastabų. Pasirodo, kad esu vertinamas ne tik pozityviai, kaip kad įsivaizdavau iki tol. Ir niekam nėra didesnio džiaugsmo, nei kad jaunėliui, matančiam, kaip vyresnis brolis šaiposi iš tėčio. Patikėkit, mūsų, tėvų, elgesys yra matomas, analizuojamas, iš jo yra šaipomasis uždaruose ir ne visai uždaruose ratuose. Tai netgi buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl aš mečiau rūkyti.“
Paklaustas, kokios ateities norėtų savo vaikams, verslininkas juokavo: „Aš kaip kiekvienas Niujorko žydas norėčiau, kad visi mano vaikai būtų arba teisininkai, arba chirurgai, bet žinau, kad taip nebus. Neturiu tiek valios, kiek Niujorko žydai, kad priversčiau juos būti arba teisininkais, arba chirurgais, nors šiaip reikėtų.“
Anot jo, gyvenant tokioje visuomenėje tenka priimti, kad užaugę vaikai galės būti bet kuo. Tik su viena sąlyga. „Mes turime labai aiškų reikalavimą. Labai nenorime, kad mūsų vaikai užaugtų vidutinybėmis, todėl reikalaujame, kad jie užsiimtų savo gyvenime tuo, kame gali būti geriausi arba vieni iš geriausių. Tapk bet kuo, bet ekspertu, – savo auklėjimo principais pasidalijo verslininkas. – Mes atvirai diskutuojame apie visokias šiuolaikines bereikšmes profesijas ir studijas, kurias baigęs niekada negausi darbo. Tikimės, kad mūsų vaikai bus produktyvūs ir racionalūs darbo rinkos nariai ir nesitrins universitete iki vidutinio amžiaus. Daugybę kartų jau diskutavome apie tai, kas yra produktyvios, pelningos, geros profesijos. Esu pasisodinęs ir pasakojęs, kad štai šitie uždirba tiek, kiti – tiek, ką reiškia būti vadovu, kuo skiriasi būti smulkaus verslo savininku ar departamento direktoriumi ir pan.“
Laidos pabaigoje jis reziumavo, kad tėvystė, ko gero, yra labiausiai ilgalaikis projektas, kokį tik galima gyvenime turėti. „Tėvystė yra geriausias pavyzdys man labai patinkančio posakio, kad mes visada pervertiname, ką galime padaryti per metus, ir niekada neįvertiname, ką galime padaryti per dešimt. Mane tėvystė išmokė nebijoti ilgalaikių projektų ir suprasti, kad per dešimt ar penkiolika metų galima padaryti daug įdomesnių ir prasmingesnių dalykų nei kad skubant per pusmetį ar metus“, – kalbėjo L. Andriulis.
Viso pokalbio kviečiame klausyti čia: