Mama tapusi žinoma moteris išdrįso atsiverti: užuot džiaugusis, žiūrėjau į vieną tašką – ašaros kaip pupos rieda

„Taip vadinamas „Ketvirtasis trimestras“, laikas, jau susitikus su kūdikiu ir besitęsiantis tą naujagimystės fazę, man buvo žymiai sunkesnis nei visi devyni laukimo mėnesiai. Hormonai siautėjo nevaldomai, krūvą skirtingų emocijų išgyvenau vienu metu, sunkiai taikiausi su nauja realybe ir buvusio gyvenimo praradimu. Atrodo, neguodė nei pasakymai „tai laikina“, „džiaukis, kol mažytė“, „mėgaukis, kol nereikia paskui lakstyti“. Nekirto nei laimės hormonai, nei panašūs sutvėrimai“, – išgyvenimais iš pirmųjų motinystės mėnesių dalijosi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovė, istorikė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė. Ji prisipažino nėštumo metu turėjusi per daug iliuzijų ir lūkesčių.

Atsukusi laiką atgal ji daugiau kamantinėtų drauges apie etapą po gimdymo, apie patirtis, emocijas – ne tik rūbelius ir ar naudojo čiulptuką.

„Nėštumo pabaigoje daugiausiai koncentruojamės į patį gimdymą, nes apie jį daugiausiai ir sukasi mintys. Ruošiesi šiam iššūkiui, nes apie tai daugiausiai istorijų – tikrų ir matytų filmuose. Be to, atidžiai rinkausi vežimą, rūpėjo naujagimio kraitelis, kokias sauskelnes naudoti – tokie apčiuopiami niuansai, kuriuos gali patikrinti. Ir bene mažiausiai klausimų kilo apie tai, o kas bus, kai naujagimį parsivešiu namo“, – kalbėjo L. Lesauskaitė.

Išklausiusi tėvystės kursus ji suvokė, kad vaikelį reikės maudyti ir maitinti, tačiau realiai neįsivaizdavo, kokių resursų gali pareikalauti tokių, atrodytų, elementarių fiziologinių poreikių tenkinimas.

„Apie skausmą, kuris pjauna žindant, niekas nerašo. Tiksliau laukiantis ši informacija manęs nepasiekdavo. Dabar jau matau, kad yra, kas tuo dalijasi, yra tam tikrų puslapių, tačiau asmeniškai nesusidūrus net nežinai, ko ir kur ieškoti“, – sakė L. Lesauskaitė.