Tačiau, kol šeimoje nusistovėjo tokie gražūs santykiai, teko daug ką pereiti. Vytautė – šeimos globotinė, joje auganti nuo 11 mėnesių amžiaus. Kodėl ėmėsi vaiko globos ir kaip viskas vyko, nuoširdžiai ir atvirai pranešime spaudai papasakojo globėja Gintarė (34 m.).
– Kaip apsisprendėte tapti vaiko globėjais? Ar su vyru daug apie tai diskutavote, kol priėmėte galutinį sprendimą?
– Biologinių vaikų mums su vyru susilaukti nepavyko. Vis dažniau sukosi mintis apie pagalbą tėvų netekusiam kūdikiui. Abu jautėme didelį poreikį šeimoje auginti vaiką, atiduoti jam savo meilę, rūpestį.
Vaiko globos iniciatorė buvau aš. Pasiūliau vyrui lankyti mokymus, skirtus būsimiems globėjams / įtėviams. Man patiko mintis, kad kursai nėra įpareigojantys – tu neprivalai tapti globėju juos baigęs. Šie mokymai – nemokama savivaldybės paslauga, skirta pasitikrinti, ar išties esi pasiruošęs žengti globos / įvaikinimo keliu. Mokymuose gavome atsakymus į iškilusius klausimus. Laukdami išvados abu tvirtai žinojome, kad esame pasiruošę į savo šeimą priimti nebiologinį vaiką.
– Kaip vyko visas procesas – kur pirmiausia kreipėtės ir ką reikėjo daryti toliau?
– Pirmas žingsnis, norint globoti ar įvaikinti vaiką – prašymo ir surinktų reikiamų pažymų savivaldybei pateikimas. Patikrinę dokumentus savivaldybės specialistai maždaug po mėnesio pakvietė mus į globėjų / įtėvių mokymus.
Tie mokymai (mus paskyrė į nevyriausybinės organizacijos SOTAS surinktą grupę) pranoko mūsų lūkesčius. Per intensyvius 10 savaičių susitikimus daugybę kartų teko lipti iš komforto zonos, mokėmės reikšti emocijas, būti atvirais ir sąžiningais (visų pirma – sau patiems). Mokymuose daug sužinojau apie save, pradėjau geriau suprasti savo tėvus, teko iš naujo išgyventi patirtas netektis.
Didžiausia mokymų patirtis – atėjęs suvokimas, kaip gera gyventi neprisirišant prie išorinių standartų, feisbukinių / instagraminių tobulos šeimos vaizdų.
– Kodėl visgi pasirinkote vaiko globą, o ne įvaikinimą?
– Mokymus vedę specialistai pabrėžė – ne kiekviena šeima gali būti globėjais. Didesnė dalis žmonių nori mažylį įsivaikinti – pakeisti jo vardą, pavardę ir tyliai gyventi savo uždarame burbule. Globėjais dažniausiai tampa nebijantys atvirai bendrauti, socialiai brandūs asmenys, kuriems rūpi ne tik jų pačių, bet ir visuomenės užribyje esančių žmonių gerovė.
Mes savivaldybei buvome pateikę prašymą įvaikinti vaiką, tačiau mokymus vedę specialistai mus padrąsino tapti globėjais. Padiskutavę pakeitėme savo sprendimą ir vos po poros mėnesių tapome mažos mergytės iš kūdikių globos namų globėjais. Vytautė nešioja gimimo liudijime įrašytą vardą ir pavardę, tačiau būdama 16 metų, jei pati norės, galės pasirinkti mūsų pavardę.
– Ar kartais kažkur gilumoje nesukirba mintis „O visgi aš nesu tikra jos mama“, „Gaila, kad neauginame jos nuo gimimo“ ar panašiai?
– Nesižvalgome į praeitį ir nesvarstome, kaip galėjo būti kitaip. Vytautė yra mūsų mylima dukra. Augindami ją jaučiame didelę pilnatvę ir tiesiog gyvename įprastą, šiek tiek chaotišką, šeimos, auginančios mažametį vaiką, gyvenimą.
Globėjos statusą man primena tik vaiko atstovavimo pažyma, kurią reikia pateikti valstybinėse institucijose. Dažnai dėdama parašą dokumentuose pasirašau kaip „mama–globėja“.
– Kokia buvo Vytautės adaptacija jūsų namuose?
– Pirmaisiais mėnesiais dukrytė buvo vangi, baikšti, nerodė emocijų. Adaptacija šeimoje sutapo su skausmingu dantų dygimo periodu, daug dienų maišėsi su naktimis. Bet dantys sudygo ir bemiegės naktys pasimiršo.
– Tai sakote labai paprastai, bet iš tikrųjų turbūt buvo labai sunku?
– Jei šį klausimą užduotumėte mano vyrui Kęstučiui, jis nusišypsotų ir pasakytų, kad jokių sunkumų nebuvo. Kęstutis užaugo didelėje penkių vaikų šeimoje. Paauglystėje dažnai prižiūrėdavo jaunesnius pusbrolius. Tad pirmuosius vaiko auginimo metus lydintys ožiukai, kaprizai, zirzimai neišmuša jo iš vėžių. Vyro ramybė ir kantrybė man yra didžiausia mūsų šeimos stiprybė.
Mes visi trys kartu – beveik 2 metus. Kasdien džiaugiamės šiuo ypatingu buvimu, o kylančius iššūkius priimame kaip išbandymus, kurie tik sustiprina mūsų šeimą.
– Kokių dar sunkumų buvo iškilę?
– Pirmaisiais metais jaučiausi labiau aukle, nei mama. Man sunkiai sekėsi Vytautę migdyti, paimta ant rankų ji nemokėdavo glaustis. Reikia daug kantrybės ir besąlyginės meilės, kol mažylis pradeda pasitikėti savo globėju ir prie jo prisiriša. Psichologai teigia, kad prieraišumas globojant vaiką formuojasi iki 2 metų. Bet kaip saldu dabar girdėti: „mamyte...“, „tėveli...“
Parsivežus Vytautę į namus jai sunkiai sekėsi valgyti kietą maistą, buvo žemas raumenų tonusas. Mums padėjo Vilniaus Vaiko raidos centro specialistai. Į specializuotą centrą pakartotinai grįžome ir po metų. Iki šios vasaros visą pusmetį ankstyvąją reabilitaciją tęsėme ir kitoje įstaigoje – Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose – pagalbos centre „Šeimos slėnis“.
Sistemingas darbas su patyrusiais kineziterapeutais, logopedais, ergoterapeutais ir psichologais per dvejus metus padėjo Vytautei pasivyti bendraamžių raidą. Nuo pat pradžių intensyviai ieškojome profesionalų pagalbos ir ją laiku gavome. Esu labai dėkinga specialistams, kurie nuoširdžiai stengėsi padėti mūsų šeimai.
– Ar naujiems pažįstamiems pasakote, kad šis vaikas ne jūsų biologinis, o globotinis?
– Kai žaidimų aikštelėje atsitiktinai sutikta nepažįstamo vaiko auklė man sako: „Turbūt dukrytė – į tėvelį? Į jus visai nepanaši!“, nepuolu pasakoti vaiko gyvenimo istorijos. Viskas priklauso nuo aplinkybių. Slėpti neturime ko.
– Kaip įsivaizduojate, kada ir kaip mergytei paaiškinsite, kad jūs ne jos tėvai, o globėjai?
– Man įsiminė mokymus vedusio psichologo mintis: „Padėkite vaikui susigyventi su savo tapatybe tiesoje“. Ketiname vadovautis psichologų rekomendacija – papasakoti Vytautei jos gyvenimo istoriją pasitelkdami savo sukurtą pasaką apie ją pačią. Pasaką jau esame sukūrę per globėjų / įtėvių mokymus (tai buvo vienas iš įdomiausių namų darbų), belieka ją mėgėjiškai iliustruoti. Noriu, kad Vytautė pati galėtų vartyti tėvų sukurtą knygelę.
Psichologai taip pat rekomenduoja su vaikais kartu žiūrėti animacinius filmus apie globą / įvaikinimą, pavyzdžiui, „Moliūgėlio gyvenimas“, „Ričis Didysis“.
Mokymų metu mums pasakojo: „Turite globotiniui pasakyti, kas gero iš to, kad jo gyvenime įvyko katastrofa.“ Vaikui reikia padėti įvardinti ankstyvosios patirties aplinkybes, nes kitaip patirtas ir pasąmonėje nešiojamas skausmas niekur neišnyks – vaikas negalės įveikti biologinių tėvų netekties.
– Kokius jausmus jaučiate Vytautės biologiniams tėvams?
– Kai globėjų / įtėvių mokymuose su vyru gavome užduotį – kiekvienas atskirai parašyti laišką biologinei vaiko mamai – įsitempėme. Ką galime pasakyti moteriai, kuri nepajėgia užtikrinti savo vaikui saugaus gyvenimo? Pamenu, sėdėjau ir niekaip nesugebėjau pradėti pirmojo sakinio. Gynybinė nuostata keitėsi išklausius mokymus vedusių SOTAS specialistų įžvalgas. Mokėmės priimti biologinę mamą, pajusti jai pagarbą, užuojautą, žmogišką supratimą, kad žmogus neišpildė savo likimo.
Šiandien gyvenu visiškai ramiai, žinodama, kad jei paaugusi Vytautė norės susipažinti su savo biologine mama, mes kartu jos ieškosime, ir aš tai moteriai nuoširdžiai padėkosiu už tai, kad pagimdė nuostabų vaiką.
Dažnai žmonės nesusimąstydami pasmerkia savų vaikų neauginančias moteris. Įsivaizduoja, kad jos pagimdo ir be emocijų palieka vaikus ligoninėse. Realybė kita – tik gimę vaikai yra atplėšiami nuo motinų, nes jos neturi tinkamų sąlygų (saugios gyvenamosios vietos, pastovaus darbo) vaikams auginti. Bet kaip tau susikurti padorų gyvenimą, jei užaugai rajono vaikų globos namuose, o sulaukusi 18 metų buvai išleista į gatvę be jokios paramos? Kaip kurti gyvenimą nuo nulio, kai tau vos 18-a, o tu neturi namų, socialinių kontaktų ir normalių socialinių įgūdžių?
Žmonės palieka savo vaikus ne iš blogos valios. Vytautės mama neaugina savo vaikų, nes pati laiku negavo pagalbos. Man liūdna, kad jos gyvenimas susiklostė nelaimingai.
– Kaip papasakotumėte, koks vaikas yra Vytautė? Kuo ji jus nudžiugina, ką ji labiausiai mėgsta veikti?
Vytautė yra judri ir smalsi mergaitė. Jai labai patinka užsiėmimai baseine, suptis sūpynėse, vartyti knygeles. Kasdien prašo, kad skaityčiau babos padovanotą knygą su Kosto Kubilinsko ir Violetos Palčinskaitės eilėraščiais. Moka visus atmintinai.
Šiuo metu Vytautė – rūpestinga lėlės Marijos mama (vardą, beje, sugalvojo pati). Marija turi lėlės vežimėlį, todėl vežamės ją kartu į lauką ir parduotuvę, siuvame Marijai sukneles, vakarais prausiame ir migdome.
Visgi pačios mėgstamiausios Vytautės veiklos susijusius su buitimi ir pagalba man – sudedame ir ištraukiame skalbinius iš skalbyklės, valome dulkes, maišome tešlą arba plakame kiaušinius, sode laistome gėles ir pomidorus.
– Gal jau leidžiate mergaitę į vaikų darželį?
– Vytautė darželį pradės lankyti rudenį, tad stengiuosi ją po truputį įvesti į darželio ritmą. Dažnai išsiruošiame pasivaikščioti po būsimo darželio teritoriją. Pasakoju jai apie tai, ką vaikai ten veikia visą dieną. Visa šeima nekantriai laukiame naujo etapo.
– Kokių gražių spalvų globotinė atnešė į jūsų gyvenimą? Kaip jūs pasikeitėte, ką savyje atradote, su ja susitikę?
– Aš pasijuntu nepatogiai, kai žmonės man sako: „Kokį fantastišką darbą jūs atlikote – išgelbėjote vaiką!“ Parsivežti beglobį vaiką namo gali kiekvienas, didžiausias iššūkis jį užauginti – išleisti į pasaulį laimingą ir savarankišką žmogų.
Šiandien mūsų kasdienybė – paprasta, bet šviesi ir prasminga. Jaučiuosi laiminga su dukra balkone į delnus gaudydama lietaus lašus arba stebėdama, kaip ji su vyru prie upės stato akmenų pilis. Vaikas įžemino, grąžino į nerūpestingas vaikystės dienas.
Vytautė mums yra didelė gyvenimo dovana. Aišku, kaip ir visose šeimose būna dienų, kai kuris nors išlipa iš lovos ne ta koja ir niurzga visą dieną. Arba aš pavargstu rinkti po visą butą išmėtytus daiktus ir pakeliu balsą. Tada Vytautė man primena, kad rėkauti negalima, o supykus reikia „pakvėpuoti“.
Vaiko globa įnešė kardinalių pokyčių ir į mano profesinį gyvenimą. Po pirmųjų vaiko priežiūros atostogų metų aš mečiau darbą valstybinėje institucijoje ir įstojau dar kartą studijuoti. Pasirinkau socialinio darbo studijas Kauno kolegijoje, birželio mėnesį baigiau antrą kursą. Visada jaučiau stiprų vidinį norą padėti tiems, kurie dėl įvairiausių priežasčių patyrė socialinę atskirtį. Studijuodama socialinį darbą jaučiuosi atradusi savo gyvenimo kryptį.
– Į ką patartumėte atkreipti dėmesį kitiems žmonėms, kurie svarsto galimybę globoti vaiką?
– Mano akimis, svarbiausia – neturėti globojamam vaikui jokių lūkesčių. Priimti jį tokį, koks yra – su jo jautrumu, nerimu, keistu elgesiu. Globėjų užduotis – padėti vaikui įveikti trauminį patyrimą, kompensuoti emocinę tuštumą, kuri atsirado patyrus biologinės mamos netektį. Vaikas į šeimą ateina su netektimi, pykčiu. Labai svarbu jam padėti pasijusti saugiam.
Esu knygos apie nevaisingumą „Kai atgimsta viltis: sėkmės istorijos ir patarimai, kaip įveikti nevaisingumą“ autorė. Teko skaityti, kad didelė dalis norinčių įvaikinti šeimų į tarnybas kreipiasi todėl, kad negali susilaukti savo vaikų. Kai kurie psichologai nevaisingumą prilygina vaiko netekčiai. Šiame kontekste kyla didelė rizika, kad nevaisinga šeima ryšis globai / įvaikinimui tam, kad įveiktų savo skausmą dėl nevaisingumo. Reikia labai sąžiningai sau pasakyti – globojamas vaikas neišgydys mano nevaisingumo. Taip, aš tapsiu mama / tėvu, tačiau nevaisingumas mane lydės visą gyvenimą. Globojamas vaikas negali tapti negimusio biologinio vaiko pakaitalu.
Tad svarstantiems apie globą ar įvaikinimą visų pirma patarčiau nekurti iliuzijų, kad štai parsivešiu namo mažą kūdikėlį, priglausiu prie širdies ir visi laimingai ramiai gyvensime. Prireiks daugybės mėnesių, begalinės jūsų kantrybės ir pastangų, kol nuo biologinės motinos atplėštas ar jos paliktas vaikas nusiramins, pradės pasitikėti suaugusiais žmonėmis ir jį supančiu pasauliu.
Ryškiai prisimenu tą ypatingą dieną, kai Vytautė pati pirmą kartą rankutėmis stipriai apsivijo mano kaklą. Su palengvėjimu atsidusau – pagaliau mano dukrytės širdelėje ėmė tirpti liūdesys ir pyktis...