Dar prieš 15 metų Gerarda gyveno Lietuvoje ir dirbo įmonėje, užsiimančia sunkvežimių ir autobusų pardavimu. Po kurio laiko išvyko į komandiruotę Norvegijoje – išbandyti naujų transporto priemonių.
„Man irgi teko pavairuoti tuos sunkvežimius – turiu C kategoriją –, o eismą reguliavo vyrų būrelis, dirbančių toje pačioje įmonėje. Vienas iš jų pasiūlė mane pravežti su ilgu, 25 m kombinacijos vilkiku, kadangi pati E kategorijos teisių neturėjau. Aš dėl profesinių sumetimų buvau suinteresuota, tad sutikau. Pamenu kaip šiandien – bevažiuojant sukau „Coca Colą“, o ji išsilaistė po visą saloną, – juokiasi moteris. – Vakare tas pats vyras priėjo prie manęs ir padavė savo vizitinę kortelę. Sako – „paskambink“. Po vakarienės sugalvojau, kad taip ir padarysiu – kad jau paprašė. O jis atsiliepęs man sako: „dabar atvažiuoti negaliu, pas mus nėra vairuojančių“. Nors tąkart lengvai įsižeidžiau – juk aš, kaip moteris, paskambinau pirma, o čia toks nemandagumas! – vėliau ėmėm vis dažniau bendrauti internetu. Paaiškėjo – esam gimę tą pačią dieną. Taip viskas ir prasidėjo“.
Gerarda sako iš karto mylimąjį perspėjusi, kad į Suomiją kraustytis nesiruošia – nenorėjo mokytis naujų klabų, nors vyras teigė, kad čia be problemų galima susikalbėti anglų kalba. Kai gimė jų pirmas vaikas, pora vis dar gyveno skirtingose šalyse.
„Aš gyvenau Lietuvoje, jis – tarp Švedijos, Suomijos ir likusios Europos, nes darbo tikslais daug keliavo. Bet paskui jis mane čia atsivežė vieną, kitą kartą – Suomijoje, Vasa mieste vyras jau buvo įsigijęs namą. Organiškai taip išėjo, kad vis tik persikrausčiau gyventi čia. Atsirado antras vaikas, o vyras irgi ėmė gyventi sėsliau – čia, Suomijoje, perėmė savo tėvo verslą. Aš iš pradžių buvau motinystės atostogose, vėliau išėjau iš darbo Lietuvoje, supratau, kad be šios šalies kalbos čia vis dėlto neišsiversiu ir ėmiau mokytis suomių – kursus lankiau 9 mėnesius. Už tai, kad mokiausi kalbą, iš valstybės gaudavau po 900 Eur per mėnesį. Kalba reikalinga, kad galėtum lengviau pritapti visuomenėje – čia tai labai svarbu, labai vertinama. O ir pati netrukus supratau, kad vien su anglų kalba neišsiversiu“, – sako Gerarda.
Moteris yra įgijusi inžinerinį išsilavinimą, mokėsi tuometiniame Lietuvos Žemės ūkio universitete. O čia, Suomijoje, pasitaikė galimybė pabaigti papildomą profesiją – ji svarstė, kad tada bus lengviau susirasti darbą.
„Vis dėlto vyrui zyziau – nenoriu mokytis, juk esu baigusi universitetą, o čia – kažkokia profkė. Tad jis manęs paklausė – o ką norėtum veikti? Pagalvojau, kad būtų neblogai Suomijoje pardavinėti lietuvių dizainerių drabužius – juk šioje šalyje gražių rūbų nėra, bent jau man taip tada atrodė. Maniau, viskas, kas geriausia – Lietuvoje. Bet vyrui ši idėja nepasirodė gera“, – šypteli lietuvė.
Verslas – Suomijoje ir Švedijoje
Gerardai kilo dar viena mintis – įkurti laipynių parką. Ši idėja patiko ir sutuoktiniui. Moteris pasakoja, kad viskas įvyko nepaprastai greitai, o prieš 8 metus atidaryta pramogų vieta – beje, viena iš nedaugelio Vasa mieste – klesti iki šiol.
„Jau kitą dieną nuvažiavome į vieną įstaigą, kuri padeda steigti naujas įmones. Pasakėm, ko norim, jie pasakė, ko reikia – buvome nukreipti į savivaldybę dėl žemės. Savivaldybė žaibiškai surado vietą, kur būtų galima įkurti tokį parką – turėjome galimybę rinktis net iš kelių vietų. Kovo mėnesį sugalvojom, rugpjūčio 1 d. atsidarėm. Viskas buvo labai paprasta – ir gauti paskolą, ir susitarti su savivaldybe, kad išpjautų nereikalingus medžius. Kodėl? Vasa mieste trūksta pramogų, todėl visi buvo suinteresuoti mūsų veiklumu“, – pasakoja verslininkė.
Vienu laipynių parku Gerarda neapsiribojo – netrukus dar viena tokia pati pramogų vieta atsirado ir kaimyninėje Švedijoje. Tiesa, visai netikėtai.
„Kartą išplaukėm savo paslaugų pareklamuoti į Umeo miestą, esantį Švedijoje. Jis visai šalia Vasos – vos persikėlus su keltu. Ten būnant gimė mintis – o gal ir čia reikalingas toks parkas? Pasirodo, ten nieko panašaus nėra. Susisiekėm su miesto savivaldybe. Čia atsiskleidė pagrindiniai suomių ir švedų skirtumai – susidūrėm su daugybe reikalavimų, tartis nebuvo taip paprasta. Dėl vietos ir kitų niuansų derėtis teko net 3 metus“, – sako ji. Nusišypso – vis dėlto pavyko.
Pasikeitė požiūris į daugelį dalykų
Gerarda atvira – apsigyvenus Suomijoje jos požiūris į daugelį dalykų labai stipriai pasikeitė. Ji akcentuoja, kad gyvendama Lietuvoje labai lengva pasijausti nepakankamu, nes aplinkiniai lyginasi savo pasiekimais, uždarbiu, įsigytais daiktais. Čia, anot Gerardos, taip toli gražu nėra.
„Dar buvo svarbus rodiklis – o ką veikia, kuo dirba tavo tėvai? Svarbu statusas, automobilis, namai. Suomijoje supratau, kad čia niekam neįdomu, nei ką tu turi, nei kaip gyveni, nei koks tavo namas, nei kokia mašina. O kas turi kažką daugiau – niekada sau nedaro reklamos. Jie turi – jiems gerai. Man atrodo, kad čia nėra absoliučiai jokios konkurencijos. Prisipažinsiu – atsipalaidavau, gyvenu taip, kaip noriu, kaip moku. Išnyko rungtynių, maratono jausmas“, – prisipažįsta pašnekovė.
Pavyzdžiu ji įvardija kaimyną, kurio kieme – 10 senovinių automobilių.
„Tikriausiai kiekviena jų kainuoja po kokius 100 tūkst. eurų. Na, ir ką? Kalbamės su juo apie kates, vaikus, darbus. Jokio pasididžiavimo jausmo iš jo pusės, absoliučiai jokio“, – šypsosi Gerarda.
Lietuvė stebisi ir suomių pasitikėjimu vienas kitu – jis čia aukščiausiame lygyje.
„Mane vos čia atvažiavus ištiko šokas. Renovavom savo namą. Nuvykom į parduotuvę, prisikrovėm gipso plokščių, medienos terasai. Nuėjom į tokį sandėliuką ir išvardijom, ką pasiėmėm. Darbuotojai viską užsirašė, atidarė vartus – išvažiavom. Nesusimokėję. Jie atsiuntė sąskaitą – vėliau. Ar Lietuvoje tai būtų įmanoma? O čia ir šiandien taip. Vaikų dviračiai štai lauke numesti guli, rėkiam – užsirakinkit juos, nuneš! Per 15 metų dar nei vieno nepavogė. Šitie dalykai labai prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės. Čia į tave žiūri ne kaip į vagį, o kaip į žmogų“, – šypsosi Gerarda.
Pasiteiravus, ar suomiai, kaip kartais juokaujama, iš tiesų yra tokie lėti, Gerarda numoja ranka – „absoliuti nesąmonė“.
„Man suomiai pirmiausia – konkretūs žmonės, – sako ji. – Jeigu pasakė taip, reiškia, būtent taip ir yra. Jie kantrūs, niekada nerėkia, nepyksta, prašo nuolaidų. Išlaikyta tolerancija, supratimas, kad visos klaidos žmogiškos. Linkę neprašyti pagalbos – bet ir nepasiūlyti jos kitam. Kiek kitokia situacija mokyklose, kur suomiai tėvai linkę savanoriauti, treniruoti sporto būrelius ar kartu rinkti šiukšles.“
Lietuvė, sako – tai toks žmonių tipas, kurie autobusų stotelėje stovi per 3 metrus vienas nuo kito, kad tik nereikėtų kalbėtis.
„Noriu atkreipti dėmesį, kad labai skiriasi suomiai, kurie kalba suomiškai nuo tų, kurie bendrauja švediškai. Suomiškai kalbantys labai santūrūs, o švedakalbiai – gerokai laisvesni. Bet absoliučiai visi suomiai turi bendrą bruožą, kuris man labai patinka – jie sako viską taip, kaip yra, be jokių užuolankų“, – šypteli Gerarda.
Suomija 7 metus iš eilės buvo skelbiama laimingiausia šalimi. Vis dėlto moteriai šis šaliai ir jos gyventojams statusas atrodo gana keistas.
„Pagal kokius standartus, kaip tai vertinama? Pavyzdžiui, savižudybių skaičius čia labai didelis – tenka išgirsti, kad kažkas atsitrenkė į vilkiką. Jie čia taip daro“, – liūdną realybę nupiešia lietuvė.
Pavyzdine laikomoje Suomijos švietimo sistemoje patinka ne viskas
Pokalbio metu Gerarda ne kartą akcentuoja švedakalbius ir suomiakalbius. Ji patikslina – švedų kalba kalbančių suomių Suomijoje – vos 5 proc. Atskirtos ir mokyklos – vienose kalbama suomių, kitose švedų kalbomis. Švedakalbis ir Gerardos vyras.
„Mūsų abu vaikai irgi lanko švediškas mokyklas. Tiesa, jie kalba ne tik švedų, bet dar ir suomių, anglų ir lietuvių kalbomis. Namuose aš su vaikais kalba lietuviškai, vyras – švediškai, o mudu su vyru – angliškai. Labai daug pavyzdžių, kai vaikai nekalba mamos kalba – o aš to nenoriu“, – sako Gerarda.
Visa Europa kalba apie tai, kad Suomijoje švietimo sistema pavyzdinė – rezultatai čia puikūs, mokytojo darbas vertinamas. Teiraujuosi – o kaip ją vertina Gerarda? Ši, prieš atsakydama, šypteli – „na, kaip čia pasakius“.
„Taip, vaikai negauna daug namų darbų – įprastai vienai dienai yra skirta viena užduotis, o ir tai nedidelė. Penktadienį neužduoda nieko, kad savaitgalį vaikai galėtų ilsėtis. Pavyzdžiui, prieš diktantą jie gauna tikslų tekstą – gali jį išmokti, įsiminti rašybą. Staigmenų kontroliniuose darbuose, testuose nėra. Visiška ramybė, jokio streso, įtampos, spaudimo. Nežinau, tai gerai ar ne – spręsti ne man“, – sako pašnekovė.
Vasa mieste nėra ir privačių mokyklų – visos valstybinės, už jas mokėti nieko nereikia. Neštis maisto į mokyklą irgi nereikia – mokykla visiems mokiniams jį tiekia nemokamai. Gerardos šeima neperka ir pratybų sąsiuvinių ar paprastų sąsiuvinių – viską duoda ugdymo įstaiga. Anot jos, parūpina net planšetes. Bet, kaip sako Vasa mieste gyvenanti lietuvė, yra vienas minusas – švediškai kalbančių vaikų mokyklos negauna dalies vadovėlių, todėl 7-9 klasėse jie mokosi iš elektroninių knygų. Kodėl? Tam nėra finansų, teigia Gerarda.
„Man nelabai patinka 7-9 klasių programa, nes vaikai naudojasi praktiškai tik kompiuteriais. Rašyti iš esmės nebereikia. Skaičiuoja tik per specialią online programą. Negana to, direktorius susirinkimo metu patarė tėvams skaityti savo vaikams garsiai – septintokams! Skaitymo ir rašymo lygis, anot pedagogų, krenta trečius metus iš eilės. O mokytojai patenkinti, nes nebereikia knygų. Žinoma jiems lengviau, bet ar tai gerai mokiniams, aš nesu tikra“, – svarsto Gerarda.
Nebėra ir standartų, anksčiau vyravusių kūno kultūros pamokose – moteris pasakoja, kad nebereikia nei prabėgti per tam tikrą laiką, nei nušokti tam tikrą atstumą.
„Per fizinio lavinimo pamokas jie žaidžia „Pokemon Go“. Visa vertinimo atspirtis – pagal paskutinį, labiausiai atsiliekantį vaiką. Jokios konkurencijos. Vaikas nežino, kiek už darbą gavo jo suolo draugas – viskas labai slapta, privatu, vengiama varžybų. Pavyzdžiui, Helsinkyje kartą per metus vyksta nacionalinis estafečių karnavalas, čia suvažiuoja visos Suomijos švediškos mokyklos. Bet treniruotis ima likus maždaug mėnesiui iki tos dienos. Akcentuoja, kad „jūs važiuojate ne laimėti, o dalyvauti“. Neskatina siekti, skatina dalyvauti“, – tikina lietuvė.
Vis dėlto vaikai čia judrūs ir aktyvūs – jau antrokai į mokyklas keliauja patys dviračiais. Pasak Gerardos, autobusas veža tik tuos, kurių mokyklos yra už 5 km ar toliau.
Restoranuose valgyti brangu, kainos parduotuvėse – kaip Lietuvoje
Suomiškų kainų Gerarda nesibodi – ji juokiasi prisiminusi, kad anksčiau važiuodama iš Lietuvos prisikraudavo pilnus maišus produktų. Dabar svarsto – gal prieš 15 metų Lietuvoje ir buvo pigiau?
„Anksčiau čia tikrai nebūdavo, pavyzdžiui, grikių. O dabar jau yra visko. Dėl kainų – šiemet pas mus lankėsi draugai iš Lietuvos ir sakė, kad Suomijoje daug kas pigiau. Ypač ekologiškų, sveikų, begliutenių produktų. O jie suomiams gana svarbūs, jie į tai atkreipia dėmesį. Iš vietinių augintojų užsisako mėsą, daržoves“, – teigia moteris.
Daržovių ji užsiaugina ir pati, šalia namo esančiame darže. Anot jos, Suomijoje užsiimti daržininkyste nėra populiaru, šio pomėgio ilgą laiką nesuprato ir vyras.
„Niekas čia to nedaro, tai populiaru tik mano kieme, – juokiasi Gerarda. – O šiaip čia visi augina gėles. Visą kitą jie perka. Anksčiau ir mano vyras nesuprasdavo, kam čia reikia viską auginti – aš net pykdavau! Dabar priprato. Pas mus ateina vaikų draugai, prisirauna morkų, prisiskina žirnių – kaip jiems patinka! Visas uogas nurenka.“
O eiti į gerus restoranus čia brangu. Gerarda sako, kad nueiti į restoraną dviese – minimum 100 eurų.
„Žinoma, nekalbu apie picerijas, užeigas – ten kiek pigiau“, – tikina ji.
Gyvena svajonių gyvenimą
Vasara, anot Gerardos, buvo nekokia – kasdien lijo. Vakarai šalti – be striukės, sako ji, nepabūsi. Dabar lauke – +12, bet ir tai nesutrukdo džiaugtis.
„Žiema tęsiasi pusmetį – pernai prisnigo lapkričio 1, ištirpo gegužės mėnesį. Aišku, mes mėgstame slidinėti, tas gelbėja. Bet kai jau lauki pavasario, jis ilgai neateina – Lietuvoje vyšnios žydi, o čia kalnas sniego. Sezonas trumpas – mano verslas irgi sezoninis. Štai Švedijoje parką jau uždarome. Bet man taip patinka – esu laisva, atostogauju. Galiu drąsiai sakyti – gyvenu svajonių gyvenimą. Viską susikūriau taip, kad į darbą eiti man nebereikia, būnu namie, kapstausi darže, gaminu vaikams maistą“, – šypsosi G. Katakinaitė-Gull.
Šią vasarą į savo įkurtą laipynių parką ji subūrė ir čia gyvenančius lietuvius – susirinko apie 35. Gerarda sako, kad su tautiečiais čia ji bendrauja, o štai prisibelsti į vietinių suomių širdis – labai sunku.
„Jie – šalti žmonės, savo nuomonės neišsako. O aš įpratusi dalintis, diskutuoti“, – tikina ji.
Gerarda su šeima prieš kelerius metus įsigijo kemperį – per atostogas išvažiuoja į kelionę po Suomiją, be jokio plano.
„Mano vyras turi vilkikų verslą, aš turiu savo verslą – mes esam laisvi. Susimetam daiktus ir važiuojam. O kitu atveju vykstam į kaimą – taip vadinamas vilas prie ežero ar jūros turi dauguma suomių. Tiesa, ir ten be kompanijos – ir vasarnamiuose suomiai tik su savo šeima, ramiai, kas sau, – pasakoja lietuvė, bent dukart per metus grįžtanti į gimtinę. – Man Lietuvoje visada gera, bet labai pavargstu – ypač nuvažiavusi į Vilnių. Čia, Suomijoje, mažiau reklamų, iškabų, šviesų. Mažiau triukšmo. Čia visur ts pačios parduotuvės, tokie patys, vienodi namai, estetika. Pamenu, kažkada grįžinėjom į mano gimtąjį Panevėžį – o ten kiekvienas namas skirtingas, kiekviena tvora vis kitokia, spalvų žaismas. Vaikai sako – kodėl čia taip negražiai viskas? Mane tai ima pyktis, nes čia mano gimtinė, o jiems, pratusiems prie Suomijos estetikos, atrodo, kad čia labai netvarkinga. Na, nėra čia tos turbulencijos“, – juokiasi Gerarda.
Ji pabrėžia, kad čia tokiuose pačiuose namuose gyvena visi, nepaisant to, ar jie turi daugiau pinigų, ar mažiau.
„Turim katerį, kartais, išplaukę pasimėgauti gamta ar aplankyti draugus, matom baisingo dydžio vilas, kurių vertė, matyt, keli milijonai. Bet tokių – vienetai. Penkios, gal dešimt. Visi kiti gyvena paprastuose namuose, nors gali leisti sau labai daug ką, sėdi garaže ir taiso savo mopedą – nes tai labai smagu. Labai turtingi žmonės čia yra tokie patys žmonės – nėra iškeltų dviejų pirštų į viršų. Iš tos pusės – čia gyventi gera, – tikina moteris. – Mes patys nesam nei labai turtingi, nei biedni – mums užtenka pinigų viskam, ko reikia.“.
