46 metų Sarah Casson iš Saton Koldfildo miesto Vakarų Midlandso grafystėje savo vestuvinę suknelę svajojo perleisti dukroms arba pasipuošti ja per 20-ąsias santuokos su vyru Kevinu metines.
Tačiau Sarah sako, kad ji buvo sukrėsta iki ašarų, kai pirmą kartą po 13 metų nuo vestuvių atidarė cheminės valyklos dėžę, kurioje gulėjo suknelė, pranešė „Birmingham Live“.
Atidariusi dėžę ji su siaubu pamatė, kad dailios ir pagal individualų užsakymą siūtos suknelės šilkinis ir „Swarovski“ kristalais inkrustuotas korsažas įgavo gelsvą atspalvį.
Moteris tvirtino, kad ši suknelė jai kelia daug sentimentų, ir ji tikėjosi, kad perleis ją savo dukroms – jei nebūtų susilaukusi dviejų sūnų.
Ši suknelė nėra ta, kurią vilkėtų jos marčios, todėl moteris planavo ją parduoti ir įsigyti „kažką, ko visada norėjo“.
Telekomunikacijų bendrovėje dirbanti Sarah pasakojo: „Mes keliamės gyventi kitur, todėl pamaniau, kad nukelsiu ją iš drabužių spintos viršaus ir, galbūt, parduosiu.“
„Ši suknelė man labai brangi. Kai ištekėjau, galvojau, kad galbūt turėsiu dukrą ir šią suknelę perleisiu jai, arba perdarysiu ją į krikštynų drabužį anūkei.“
„Tačiau susilaukiau dviejų sūnų ir nemanau, kad jų partnerės šia suknele vilkėtų, todėl mano vyras pasiūlė ją parduoti, o už gautus pinigus nusipirkti kažką, ko visuomet norėjau.“
„Štai kodėl pasirinkau audinius tausojantį saugojimą. Sumokėjau pinigus už tai, kad ji būtų apdorota specialiu būdu ir įvyniota į popierių be rūgščių, kad po daugelio metų atrodytų kaip nauja.“
„Per visus šiuos metus nė karto jos netikrinau. Maniau, kad atidariusi dėžę, sugadinsiu jos apsaugą.“
„Tačiau prieš Kalėdas ją atidariau ir apsipyliau ašaromis. Tinklelis vis dar buvo baltas, bet korsažas buvo pageltęs.“
Praėjus trejiems metams po jų vestuvių 2009-aisiais, Sarah savo 2 tūkst. svarų kainavusią vestuvinę suknelę nunešė į cheminę valyklą.
Sarah sako, kad už jos užkonservavimą sumokėjo nuo 250 iki 300 svarų, tačiau per daugelį metų prarado mokėjimo kvitą.
„Kai pamačiau suknelę, vėl nunešiau ją į cheminę valyklą, – pasakojo Sarah. – Tačiau jie man pasakė, kad nebegali nieko padaryti, nes suknelė buvo apdorota labai seniai.“
„Aš mokėjau pinigus ne tam, kad ji būtų išvalyta, o tam, kad ji būtų išsaugota.“
„Apmaudu dar ir tai, kad aš vis dar turiu šydą, kurį buvau užsidėjusi savo vestuvių dieną. Aš jo niekada nevaliau, bet jis tebėra nuostabiai baltas.“
„Iš pradžių dar planavau apsivilkti ją per 20-ąsias santuokos metines, kai atnaujinsime įžadus.“
„Mano figūra yra beveik tokia pati, todėl būčiau į ją įtilpusi. Tačiau dabar neturėsiu tokios galimybės, nes kas norės vilkėti pageltusią vestuvinę suknelę?“
Suknelė tebėra originalioje dėžėje, kurios būklė tebėra labai gera, pažymi ji.
Minimos valyklos atstovas „Birmingham Live“ teigė: „Suknelė neturi jokių etikečių, kurios galėtų patvirtinti, kad prieš 13 metų būtent mes ją užkonservavome.“
„Mes visas sukneles pakuojame į medžiagą ir dėžes be rūgščių, kad nenukentėtų jų spalva. Tačiau tokias sukneles reikia saugoti protingoje ir stabilioje temperatūroje.“
„Jų negalima laikyti palėpėse ar kitose vietose, kur būna drėgmės ar stiprių temperatūros pokyčių, nes tai kenkia jų saugojimui.“
„Kai ši suknelė buvo mums atnešta, ji nebuvo įsukta į berūgštį popierių, o jos dėžė atrodė taip, tarsi būtų šiek tiek apgadinta – su drėgmės dėmėmis ir vandens žymėmis.“
„Suknelė galėjo pageltonuoti dėl to, kad buvo netinkamai laikoma“, – pridūrė jis.