Respublikinėje Panevėžio ligoninėje pirmąją naujų metų dieną gimė porelė, o senuosius metus išlydėjo berniuko gimimas.
Laimingi tėveliai, vienas kitam amžiną meilę prisiekę praėjusių metų paskutinį rugsėjo šeštadienį, pasakojo susitikimo su sūneliu laukę jau prieš Kalėdas. Visgi mažylis niekur neskubėjo.
„Gydytojai dar leido laukti ir sakė: jeigu gimdymas neprasidės natūraliai, paskutinę metų dieną teks skatinti. Tačiau sūnelis pats nusprendė, kada tas laikas. Gruodžio 31-ąją pajutau pirmuosius sąrėmius, bet gimė sulaukęs naujųjų ryto – 4 val. 15 min.“, – pasakoja Sigita.
Jauna mama šypsosi, kad spėjo dar pro ligoninės langą pasigrožėti naujametiniais fejerverkais ir teko skubėti į svarbiausią pasimatymą – su juodviejų su vyru taip lauktu sūneliu.
„Tokių išskirtinių Naujųjų nesu turėjusi ir nežinau, ar begali jie būti įspūdingesni“, – šypsosi S. Pavilionė.
Tėveliai pasakoja, kad vardą atžalai išrinko jau prieš kelis mėnesius, o gimus sūnui suprato, kad pasirinkimas jam tobulai tinka.
„Kai rinkomės vardus, negalėjome apsispręsti, kuris gražesnis. Sudėjus du labiausiai patikusius ir ištarus juos garsiai, labai gražiai skambėjo, tad kitų variantų nebeieškojome“, – sako Dominyko Aisčio mama.
„Gal bus savo srities specialistas, o du vardai duoda savotiško svorio“, – svarsto tėtis.
Pirmosios tėvystės pamokos
Tėveliai džiaugiasi, kad pirmoji naktis praėjo gana sklandžiai, nors teko kas tris valandas nustatyti žadintuvą, kad nepramiegotų mažylio maitinimo.
Kaip teigė E. Pavilionis, jiems pasisekė, kad turėjo nuostabią komandą, kuri priėmė sūnų.
„Gaila, kad ligoninės personalas nesegi kortelių su vardais, norisi jiems bent padėkoti. Mums pasisekė, kad turėjome be galo rūpestingą komandą. Nors tuo momentu nesupranti, kas vyksta, bet paskui suvoki, kad buvo geriau, nei galėjome įsivaizduoti. Tokiu sudėtingu metu sulaukėme daug palaikymo, daug pozityvios energijos“, – už priimtą sūnų ligoninės personalui dėkingas aktorius.
Pasak Emilio, be galo daug specialistų pagalbos jie sulaukia ir po gimdymo.
Jei mažylis neramus, iš karto atsiranda, kas padeda.
Su žiniomis jauniems tėveliams ateina ir pasitikėjimas. Netrukus iš ligoninės jau visi trys važiuos į namus ir pradės naujus metus visiškai kitaip, nei gyveno iki šiol.
„Esame ką tik iškepti tėveliai, mums viskas nauja ir nežinoma, bet pradžia tikrai nėra tokia baisi, kai ligoninėje gauni žinių, kaip žindyti, kaip prižiūrėti mažylį. Dar tik antra diena, o aš jau žinau, kaip laikyti sūnų“, – šypsosi laimingas E. Pavilionis.
Gimimo stebuklas
Už stebuklą, kol kas daugiau miegantį nei krykščiantį, E. Pavilionis be galo dėkingas žmonai.
Pasak Emilio, kai kiti kalbėdavo apie gimdymą, kokius skausmus tenka ištverti moteriai, jis kiek skeptiškai visa tai vertindavo, manydamas, kad galbūt kiek sutirštinamos spalvos.
Tačiau kai pats savo akimis pamatė sūnaus atėjimą, ėmė visai kitaip vertinti gimimo stebuklą.
„Prieš porą savaičių man traukė protinius dantis. Maniau, nieko skaudžiau nebūna. Dabar atsiimu tuos žodžius. Visus nagus nusigraužiau matydamas, kaip kenčia žmona. Prakaituoji, burbuliuoji sau panosėje, bet nieko negali padaryti, toks bejėgiškumas apima, kad niekuo negali padėti, bent kiek palengvinti tą skausmą. Labai didžiuojuosi savo žmona“, – prisipažino E. Pavilionis.
Sigita šypsosi, kad kai devynis mėnesius po širdimi nešiojiesi gyvybę, priprasti prie naujo vaidmens – mamos – lengviau, tačiau kol kas ir ji išgyvena jausmų audrą.
„Jausmų maišalynė, bet kartu suvokiu, koks tai stebuklas. Nuo pirmųjų sąrėmių iki mažylio gimimo – devyniolika valandų kančios, tai labai išvargina, bet dėl tokio stebuklo tikrai buvo verta tiek kentėti“, – tikina Sigita.
Anot Dominyko Aisčio tėčio, anksčiau jam visi kūdikiai buvo vienodi, bet kai ant rankų laikai savo sūnų, supranti, kad tai išties stebuklas.
„Kai sūnus nusižiovauja, jaučiuosi tarsi kas man medalį duotų. Kai žiūrėdavau į kitus kūdikius, jie visi atrodė vienodi, bet savas – ypatingas. Žiūri ir matai, kad nosytė tai mano“, – šypsosi laimingas tėtis.
Vaikų riksmas vis retesnis
Sausio 1-ąją 13 val. 51 min. Respublikinėje Panevėžio ligoninėje pasaulį išvydo ir mergytė.
Mažylė – trečias vaikas Panevėžio rajono gyventojų šeimoje.
O praėjusių metų paskutinę dieną 16.40 val. ligoninės personalą ir tėvelius riksmu pasveikino berniukas.
Ligoninės Naujagimių skyriaus vedėja neonatologė Irena Žilinskienė teigė, kad praėję metai nebuvo kuo nors išskirtiniai. Šioje gydymo įstaigoje gimė beveik 920 kūdikių (iš jų – keturios poros dvynukų) iš viso Panevėžio krašto.
„Praėję metai buvo gana geri, nors turėjome apie keturiomis dešimtimis mažiau gimusių kūdikių. Norėtųsi, kad būtų daugiau, bet tokia tendencija stebima visoje Lietuvoje“, – sako I. Žilinskienė.