Negana to, ekstremalioji pedagogė neseniai tapo dar ir ūkininke. A. Petronaitytė yra įgijusi pradinių klasių ir kūno kultūros mokytojo specialybę. Bet susiklostė taip, kad baigusi studijas pradėjo darbuotis Ėriškių kultūros centro vadove ir netrumpą laiką sukosi kultūriniame lauke. Vėliau įsidarbino Panevėžio regos centre „Linelis“ ir suprato suradusi savo vietą.
„Pradėjus dirbti su sutrikusios regos vaikais pačiai viskas buvo labai nauja ir įdomu. Bet norėjosi žinoti daugiau, geriau pažinti tokius vaikus, todėl įstojau studijuoti tiflopedagogikos“, – pasakoja A. Petronaitytė. Tokį kelią Audra rinkosi be jokių išankstinių nuostatų. „Pamenu, iš pradžių manęs klausė, ar man tikrai patiks su tokiais vaikais dirbti. Turbūt ne visi gali būti šalia žmonių, turinčių negalią. O man pasirodė atvirkščiai: atėjau ir tie vaikai su akinukais pasirodė tokie mieli ir protingi“, – pasakoja tiflopedagogė.
Augina asmenybes
Tiflopedagogo darbas išties labai specifinė sritis. Neregius vaikučius A. Petronaitytė moko Brailio rašto, naudotis baltąja lazdele, be kurios neįsivaizduojamas nematančio žmogaus savarankiškumas, taip pat savitarnos, socialinių įgūdžių, lavina sensomotoriką.
„Pagrindinis mano tikslas – padėti silpnaregiui ar neregiui įsisavinti mokymosi turinį. Dėl to, kad prasčiau mato, jis turi mažiau pasaulio, aplinkos pažinimo galimybių“, – sako pedagogė.
Anot jos, tiflopedagogas yra tarsi grandis tarp vaiko, tėvų ir mokytojų. Juk visų bendras tikslas – išugdyti vaiką, kuris būtų bendraujantis, kritiškai mąstantis, aktyvus, kūrybingas. Suprasti kitokį Gimus regos negalią turinčiam vaikui, tėvai neretai jaučiasi sutrikę.
Tada į pagalbą ateina A. Petronaitytė, teikianti pagalbą aklųjų ir silpnaregių nuo gimimo iki 21-erių šeimoms. Pasak Audros, jos darbe ypač svarbi psichologija: tėvams, auginantiems negalią turinčią atžalą, reikia išklausymo, palaikymo, atviro bendravimo bei patarimų.
A. Petronaitytė dar ir dabar mena laikus, kai su silpnaregiais ir neregiais vaikučiais išvykdavo į ekskursiją. Daugelis nesibodėdavo atsisukti, įkyriai spoksodavo ar net rodydavo pirštais į kiek kitokią kompaniją.
Tekdavo išgirsti netgi replikų. „Išgirsdavom: va, „ačkarikai“ atvažiavo. Ir visokiais kitokiais žodžiais palydėdavo. Dabar, kai garsiau apie tai kalbama, yra minima daugiau dienų, susijusių su negalia – autizmo spektro sutrikimu, Dauno sindromu, visuomenėje atsiranda ir daugiau supratimo“, – pastebi Audra.
Pabūti neregiais
Kad vaikai, kurių klasėje mokosi silpnaregis ar neregys, geriau suprastų tokį bendraklasį, A. Petronaitytė veda jiems neįprastas valandėles. Anot specialistės, geriausiai suvokimas ateina per praktiką ir švietėjišką veiklą.
„Pasiūlau vaikams pabūti neregio vietoje. Užsidedame akinius, per kuriuos visiškai nieko nesimato, atliekame su jais užduotis, žaidžiame. Parodau, kaip gyvena ir mokosi aklieji. Kai vaikai nusiima akinius, iš karto pastebi, kaip gera yra matyti. Net 45 pamokos minutes pabuvę silpnaregiais ar neregiais jie labiau supranta, atjaučia, pasidaro empatiškesni kitokiam“, – ne kartą įsitikino tiflopedagogė.
Zumbos ritmu
Išradinga ir jautri pedagogė neįsivaizduotų kasdienybės be dar vienos jai ypač artimos srities. A. Petronaitytė visą gyvenimą aktyviai sportuoja. Sportas jai – ir aistra, ir hobis, ir gyvenimo būdas. Netgi kurį laiką dirbo profesionalia zumbos bei pound užsiėmimų trenere.
Zumba – tai sparčiai visame pasaulyje populiarėjanti linksma šokių treniruotė, dar vadinama fitneso vakarėliu. Ši sporto šaka taip užbūrė, kad A. Petronaitytė pradėjo mokytis Europos fitneso mokykloje.
„Nuvažiavau ten tiesiog apsižvalgyti, įvertinti, ar tikrai galiu, ar sugebėsiu. Mane visada žavėjo zumba, nesunkiai įgijau instruktorės licenciją ir pradėjau vesti treniruotes Panevėžyje“, – pasakoja Audra. Ir ji – gyvas įrodymas, jog zumbos karštis užburia ilgam.
O kadangi A. Petronaitytei ypač patinka darbas su vaikais, prieš ketverius metus Prancūzijoje įgijo dar ir vaikų zumbos instruktorės licenciją. Ją drąsiai galima vadinti vaikų zumbos pradininke Panevėžyje. Tokia ji čia – vienintelė.
Anot trenerės, zumba yra labai naudingi užsiėmimai mažiesiems. Tai ne tik muzika, šokis, bet ir bendravimas, emocijų valdymas. O šiuolaikiniams vaikams, pastebi Audra, to ypač reikia.
Sporto inovatorė Audra nebūtų Audra, jeigu gyvenime neišbandytų kažko naujo. Kartą sulaukusi kvietimo, ji nuskubėjo į Vilnių išbandyti naujos sporto šakos su lazdelėms. „Pirmą kartą pagalvojau, kokia čia nesąmonė, man visai nepatiko“, – juokiasi A. Petronaitytė.
Grįžusi namo pradėjo gilintis, ką mačiusi, kol suprato, jog tai yra, ko ieško. Taip ji tapo licencijuota pound trenere ir pradėjo Panevėžyje vesti neįprastas treniruotes su lazdelėmis.
A. Petronaitytė yra daugybės sveikatinimo projektų, masinių švenčių, treniruočių bei aktyvių užsiėmimų dalyvė bei trenerė. Anksčiau turėjo ir savo šokių bei sporto studiją. Tačiau mirus tėveliui ir sunkiai išgyvenus netektį, likimas privertė padaryti pertrauką. Visgi trenerė jau netrukus žada grįžti su trenksmu.
Nenuvilti vaikų
Audra vadovaujasi filosofija, jog mokytis būtina visą gyvenimą. Dabar ji juokiasi: gal nuskambės kvailai, bet pedagogės kelią anuomet rinkosi, nes mokytojai esą turi ilgiausias vasaros atostogas.
„O dabar man patinka pats procesas, darbas su vaikais, mokymas, o kartu ir mokymasis. Myliu vaikus – turbūt tai svarbiausia priežastis, kodėl esu čia“, – svarsto Audra.
Užsiėmimų metu ji stengiasi laviruoti tarp draugystės ir griežtesnio tono. Šiais laikais, anot mokytojos, vaikai ne visada iš pirmo karto išgirsta. Jiems reikia ir taisyklių, ir drausmės. Tačiau svarbiausia – jų niekada nenuvilti.
„Kažką vaikui žadant, net menkiausią dalyką, reikia labai gerai pagalvoti, ar sugebėsi ištesėti. Jeigu suaugęs žmogus pažadėjo ir pamiršo, kas dažnai nutinka, vaikui būna labai didelis nusivylimas. Visada stengiuosi apgalvoti, ką galiu žadėti, ką galėsiu duoti“, – pataria Audra.
Planuoja, kaip suplanuoti
A. Petronaitytė užaugo apsupta trijų brolių. Tėtis dirbo vairuotoju, mama buvo namų šeimininkė. Audros gyvenime būta ir skaudžių įvykių – vienas iš brolių žuvo.
Nuo mažens ji buvo ugdoma būti savarankiška. Tokiu principu auklėja ir savo keturiolikmetę dukrą. Audra džiaugiasi, jog ji auga aktyvi ir smalsi: lanko šokius, orientavimosi sportą, muzikos mokyklą. Savo atžalą A. Petronaitytė moko, kad privalu turėti dienotvarkę bei planą.
Nors sako, jog žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, panevėžietė niekada neplaukia pasroviui. „Draugai juokiasi, kad aš planuoju, kaip dar geriau suplanuoti. Pati įsitikinau, kad be jokio plano gyvenime prasideda tinginiavimai, galvos skausmai – tiesiog chaosas. Ir man pačiai reikia dienotvarkės rėmų, reikia planuoti, žinoti, kas bus ir kaip bus“, – sako A. Petronaitytė.
Bekelės gerbėja
Su berniukais augusios Audros žaidimai buvo kiek neįprasti mergaitėms – šautuvai, lankai, dviračiai, motoroleriai. Ir ji neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip.
Ilgi žygiai, kelionės, sportinė veikla mokykloje – nuo estafečių iki krosų, tautiniai šokiai visur suspėjančiai mergaitei buvo įprasta kaip dukart du. „Mergaitiški užsiėmimai – siuvinėjamai, įvairūs rankdarbiai tiesiog buvo ne man. Norėjosi aktyviai leisti laiką.
Studijų laikais lankiau lengvąją atletiką, išbandžiau laisvąsias imtynes, nors pagal ūgio kategoriją aš ten nelabai ir tikau“, – juokiasi 1,75 m moteris. Dabar A. Petronaitytė dalyvauja orientavimosi sporto varžybose – kai visą dieną dirbi uždaroje patalpoje, norisi gryname ore pravėdinti galvą. Orientavimosi sportas, anot Audros, ir mankšta smegenims, ir kartu smagus pabuvimas gamtoje.
Dar viena tiflopedagogės aistra – motociklai bei visureigiai. Jaunystėje teko ir ant motorolerio, ir ant mopedo užsiropšti, bet prieš keletą metų Audra nusprendė, jog laikas tapti visaverte eismo dalyve. Gavo motociklininko pažymėjimą, įsigijo ir nuosavą plieninį žirgą.
Audra – ekstremalė, dievinanti bekelės kliūtis. Skrieti smėlio ruožais, stačiais šlaitais, purvynais, vandeniu, brastomis jai didžiausias malonumas. Visgi A. Petronaitytė tikina esanti saikinga adrenalino gerbėja: „Kai važiuoju viena, kažkur už miesto, tikrai mėgstu greitį. Bet mieste stengiuosi važiuoti drausmingai, juk niekada negali žinoti, kas išbėgs į gatvę“.
Tapo ūkininke
Sėkme A. Petronaitytė vadina užsibrėžtų tikslų pasiekimą. Besibaigiant metams savo darbo kalendoriuje, kurių namuose sukauptos stirtos, Audra susirašo, ką kitąmet norėtų įgyvendinti. Metų pabaigoje atsivertusi priminimų knygelę jau gali sudėlioti pliusus.
Vieną šių metų punktą jai jau pavyko išpildyti – pedagogė baigė ūkininkavimo kursus. „Taip, esu dar ir ūkininkė“ – juokiasi Audra.
Mirus tėveliui, šalia sodybos esantis jo puoselėtas daržas perėjo dukrai. O kartu su juo – ir nauji rūpesčiai. „Nenorėjau visko prie sodybos užsėti žole.
Pradžioje turėsiu nedidelį daržą, kuriame augs savos kokybiškos daržovės – bulvės, morkos, burokėliai, pupos, žirniai, cukinijos, moliūgai“, – vardija naujai iškepta ūkininkė. O daržininkavimui reikia ne tik noro, bet ir žinių. „Jau dabar matau, kokias klaidas darė tėtukas. Prisipirkau sėklų, susiplanavau, kiek per vasarą turėsiu skirti pavakarių daržui, net parašiau baigiamąjį darbą apie tai“, – šypsosi A.
Petronaitytė, besivadovaujanti principu valgyti, kada nori ir kiek nori, bet svarbiausiai – kokybiškai.