– Papasakokite trumpai savo šeimos istoriją: kaip susipažinote, kas vienas kitame patiko?
– Mūsų šeimos istorija prasidėjo prieš 13 metų. Susipažinome darbe ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Po 3 mėnesių išvykau gyventi į Vilnių, o vyras liko gimtajame mieste. Buvo labai sunku vienam be kito. Todėl dar po mėnesio jau gyvenome kartu ir tas gyvenimas trunka iki šiol. Praėjus 4 metams, nesulaukusi piršlybų, per jo gimtadienį pasipiršau pati. Šis pokštas baigėsi vestuvėmis, kurios įvyko po 2 mėnesių, žiemą. Visiems buvo didelė staigmena, bet mes buvome patys laimingiausi žemėje. Neturėjome susitaupę nei cento. Iš vieno atlyginimo nusipirkome suknelę, iš kito kostiumą. Žiedus dovanojo močiutė, o už šventę susimokėjome tą patį vakarą gautomis dovanomis! Kaip dabar pagalvojame, tai yra neįtikėtinai avantiūristiška, bet kartu taip žavu ir tikra. Juk ne 3 dienų puota, ne naujausios suknelės ar gėlių puokštės ant stalų buvo svarbiausia – o tik mes abu vienas kitam ir mūsų beprotiška meilė.
– Kada pradėjote galvoti apie vaikus? Ir kokie iššūkiai čia jūsų laukė?
– Apie vaikus kalbėjome nuo pat pirmos draugystės dienos, todėl ir planuoti pradėjome dar nesusituokę. Aš visą gyvenimą norėjau didelės šeimos, mažiausiai 4 vaikų. Deja ne visada likimas ar Dievas šypsosi visiems vienodai. Pirmagimio teko palaukti du metus. Ir tai buvo patys sunkiausi metai gyvenime. Kol pagaliau vestuvių metinių proga sužinojome, jog sulaukėme savo angelo. Ir tos laimės ašaros nuplovė visą patirtą skausmą jo belaukiant ir paskandino ašarų jūroje visus aplinkinių klausimus „o kada vaikelis?“, „o ko jūs laukiat?“, „negeri vyno, tai gal laukiesi?“. Tikriausiai pats sunkiausias laikotarpis ir buvo – artimųjų, pažįstamų klausimai ne vietoje ir ne laiku, nežinant to, ką mums tenka patirti. Todėl dažnai, kada tik galime primename visiems – nelyskite ir neklauskite, ko nereikia. Juk tai tik vyro ir moters reikalas ir tikrai ne tik dėlto, kad negali galbūt jie susilaukti vaikų, o gal jie tiesiog jų nenori? Tai yra mūsų pasirinkimas, kitų pasirinkimas arba likimo siųstas išbandymas.
Taip ilgai lauktą pirmagimį auginti buvo košmariškai sunku – nuolatinis verkimas, bemiegės naktys, vežimėlio nepripažinimas. Net dabar, po 7 metų, prisimename, kaip košmarą ir iš visos širdies džiaugiamės, kad mūsų dukrytė, gimusi po 6 metų, buvo brolio priešingybė – rami, tyli miegalė. Tai yra visų mūsų trijų didžiausia meilė, brolio taip ilgai laukta sesė, kurią jis beprotiškai myli ir kuri turi vienintelį tokį vardą Lietuvoje, atsinešusi jį kartu su savimi iš Paryžiaus – Priscilė.
– Susilaukus pirmojo vaiko, kokie mitai pasitvirtino, o kokie sugriuvo?
– Labai pasitvirtino tai, kokia svarbi yra mamos pagalba pirmais metais auginant vaiką. Mūsų atveju, mūsų tėvai gyvena kitame mieste, todėl nebuvo nieko, kas galėjo mus išleisti dviese pasibūti ar bent minutę pailsėti. Todėl vos tik grįžę pas tėvus, sulaukdavome didžiulės pagalbos iš mano mamos. Ji naktimis nešiodavo sūnų, migdydavo, ramindavo. Taip leisdavo mums pamiegoti, pailsėti ir skirti bent minutę sau. Už tai esu be galo dėkinga savo mamai ir turiu jos atsiprašyti už tai, kad dar besilaukdama galvojau ir sakiau, jog jos pagalbos tikrai neprašysiu.
O sugriuvo mitas, kad neįmanoma vaikams neduoti saldumynų. Mūsų sūnus jų negavo iki pat 5 metų. Ir nebūdavo jokių isterijų, jokių slapukavimų. Nuo pat gimimo buvo ugdomas suvokimas, kad saldumynai jam nieko neduoda šiuo amžiaus tarpsniu ir yra kitų skanių, puikių skanumynų, kuriais galima pakeisti nesveiką maistą. Taip pat sugriuvo mitas, kad brolis pavydės gimus sesei. Anaiptol – jis ją dievina, jokio pavydo net užuomazgos niekada nebuvo. Jis yra didžiausias mūsų pagalbininkas auginant sesę ir galbūt tai didžiąją dalimi nulėmė amžiaus skirtumas, skiriantis vaikus.
– Kaip vaikai pakeitė tarpusavio santykius?
– Gimus vaikams, visi tėvai sulaukia naujų iššūkių, gyvenimo pokyčių, kurie apverčia viską aukštyn kojom ir mes tikrai ne išimtis. Tikrai būna sunkių akimirkų, kartais nesutariame dėl auklėjimo, kartais ginčijamės, kas būtų geriau tam tikru atveju, bet visada išliekame pagarbūs vienas kitam. Meilė tapo brandesnė ir tikresnė, vertiname kiekvieną akimirką, kurią praleidžiame kartu. Mūsų šeimoje vaikai užpildė tuštumą ir kiekvieną namų kertelę savo juoku, džiaugsmu ir gyvenimu.
– Apibūdinkite savo partnerį kaip mamą ir kaip tėtį?
Justina: Tėtis mūsų šeimoje yra Tėtis iš didžiosios raidės. Abiejų vaikų jis beprotiškai laukė, o dukros gimimas pavertė jį visiškai pametusiu galvą dėl mažos mergaitės, kuriai net ir aš kartais pavydžiu.
Donatas: Mama mūsų šeimoje yra atsakinga, rūpestinga, mylinti ir prioritetu „ŠEIMA“ besivadovaujantis žmogus, bet kokia kaina siekianti visokeriopos gerovės šeimai ir jos puoselėjimui. Ji yra Mamų Mama.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate, augindami vaikus?
– Kantrybė – tai buvo pats pirmasis iššūkis, kuris mus aplankė, gimus pirmagimiui. Ilgainiui, metam bėgant, jos atsiranda vis daugiau. Kas keisčiausia, kad aš, kuri niekada neturėdavau niekam kantrybės, gimus sūnui, jos savyje atradau visus klodus, o vyras buvęs labai kantrus, ją stebuklingai prarado.
Aplinkinių nuomonės brukimas – klausi, neklausi, visada visi dalina patarimus, kaip ką daryti geriau. Ypač tai lietė saldumynų nedavimą sūnui. Buvo labai sunku įtikinti aplinkinius, kad tai mūsų sprendimas, mūsų atsakomybė ir ne jų reikalas. Džiaugiamės, kad šį iššūkį įveikėme kuo puikiausiai ir su dukra einasi jau kur kas lengviau.
Nepamiršti savęs – tiek kaip asmenybių, tiek kaip poros. Tai didžiausias iššūkis praėjus pirmiems metams, kuriais visa širdimi atsiduodi vaikams, grįžti į save ir poros santykį. Vaikai turi matyti mylinčius, atsipalaidavusius ir laimingus tėvus, o tam būtina skirti laiko savęs realizavimui ir poros santykių puoselėjimui ir to pasiekti yra labai sunku.
– Įsimintiniausia istorija, kuri nutiko jūsų šeimai?
– Buvo dvi įsimintiniausios istorijos:
Visiškai praradus viltį, per vestuvių metines sužinoti, jog laukiamės Vincento, prilygo aštuntam pasaulio stebuklui – ir verkėme, ir juokėmės, ir šokinėjome iš laimės iki dangaus.
Po 6 metų tikėjimo ir kelionės į Paryžių, po mano širdimi parsivežėme savo Priscilę. Visų be galo be krašto lauktą, kviestą ir mylėtą dar jai nespėjus mūsų pasirinkti.
– Kaip dažnai keliaujate su visa šeima?
– Pastarieji metai buvo nelengvi finansiškai, todėl visiems keturiems dar neteko keliauti. Neperseniausiai buvome Anykščiuose, netrukus laukia kelionė į Druskininkus. Su sūnumi esame buvę prie jūros tris kartus ir labai svajojame šiais metais nuvykti jau visi keturi.
– Didžiausias nuotykis, nutikęs kelionėje.
– Vieną kartą, kai sūnus buvo dar mažytis, buvome prie jūros. Tuo metu auginome mini toiterjero veislės šuniuką. Begulėdami paplūdimyje pastebėjome, jog tuščiame pajūryje, virš mūsų galvų pradėjo sukti ratais kirai. Ir jie vis artėjo arčiau žemės. Išsigandome, kad gal į sūnų taikosi, gal kažkas nepatiko. O pasirodo, kad jie taikėsi į mūsų mini šunelį, kurį bandė sumedžioti. Pradėjo greitinti ir skraidyti aplink, tūpti šalia. Jausmas buvo nekoks, todėl greitai reikėjo slėpti mūsų šuniuką ir keliauti namo.
– Kodėl jūs esate verčiausi tapti metų šeima?
– Einšteinas sakė, kad yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas – galvoti, jog stebuklų nebūna, kitas – galvoti, jog viskas yra stebuklas. Tikėkime stebuklais! Mes tikėjome ir jais tikime! Juk kai sulauki to, kas tau svarbiausia, nebereikia nieko nepaprasto ir pats gyvenimas tampa dideliu stebuklu!
Būtent dėl didžiulio tikėjimo stebuklais, kuriuos pagaliau turime šalia, jaučiamės verti tapti Metų šeima, nes nuėjome ilgą kelią, kad būtume visi kartu.