– Kodėl pasirinkote maitintis veganiškai?
– Maitinuosi augaline mityba jau beveik penkerius metus. Prieš tai trejus su puse metų buvau vegetarė, todėl perėjimas prie veganizmo buvo natūralus žingsnis. Pasirinkau tokį mitybos būdą dėl etinių priežasčių. Be to, visą gyvenimą turėjau alergiją laktozei, kai buvau maža įgijau alergiją kiaušiniams, kurią vėliau išaugau, bet vis tiek piktnaudžiauti negalėjau. Vegetare tapau gana staigiai. Tuo metu buvau išvažiavusi į Šveicariją, gyvenau šeimoje, kur tėtis buvo pusiau ispanas, o mama – vengrė. Savo racione jie vartojo labai daug mėsos, kiekvieną vakarą valgėme labai daug ir sunkios mėsos. Vieną naktį mane baisiai supykino ir aš supratau, kad tiek mėsos nebegaliu valgyti. Atėjo Advento laikotarpis, aš tuo prisidengiau ir nutariau pabandyti mėnesį nevalgyti mėsos. Po to bandymo taip ir nebepradėjau.
– Ar pajautėte fiziškai kokius nors pokyčius?
– Taip. Iki tol sirgau mažakraujyste, nuo mažens gėriau įvairius geležies papildus, bet nieko nepadėjo. Pediatrė visada ragindavo valgyti daugiau raudonos mėsos. Bet kiek jos bevalgiau, niekas nesikeitė. Kai perėjau prie vegetarizmo, gydytoja dar labiau susirūpino. Bet, kad ir kaip bebūtų keista, mano hemoglobino ir geležies rodikliai pakilo. Gydytoja buvo nustebusi. Jai tai nebuvo įprastas dalykas. Vėliau išsiaiškinau, kad sergu celiakija. Tai genetinė liga, kai organizmas netoleruoja glitimo. Suvalgius kviečių, rugių, miežių, įvyksta uždegiminė reakcija, organizmas puola pats save. Ypač yra pažeidžiamas plonasis žarnynas, per kurį ir vyksta įvairių mikroelementų įsisavinimas. Nustojus vartoti gliuteną turinčius produktus, mano visi rodikliai atsistatė per porą mėnesių. Pasirodo, ta mažakraujystė buvo gliuteno pasekmė.
– Ar nesinorėjo mėsos iš pradžių?
– Prisipažinsiu, kad man visada patiko mėsos skonis. Ir dabar mielai valgau mėsos pakaitalus. Ji yra skani. Suprantu, kodėl žmonės jos nori. Bet suprantu ir tai, kad mano etinis pasirinkimas yra aukščiau mano skonio. Negaliu kompromituoti savo moralės vien dėl to, kad man kažkas yra skanu. Taigi iš pradžių norėjau mėsos, bet pradėjau atidžiai sekti, ką valgau, žiūrėti, ko man galėtų trūkti, susidėliojau mitybos planą, apsilankiau pas dietologus, ir galiausiai tas noras praėjo. Dabar jau daug metų nieko tokio nebejaučiau. Štai prieš pusantrų metų teko ragauti augalinės kilmės mėsos pakaitalo, kuris yra užaugintas laboratorijoje iš žirnių baltymų. Į šį projektą investavo pats Billas Gates‘as, nes jis mano, kad tai yra ateitis. Tokiais kiekiais vartojant mėsą, kaip šiandien, žemė greitai nebebus pajėgi tiek jos patiekti. Taigi buvo sukurta technologija, kur iš augalinių produktų buvo išskirta geležis ir riebalas, suteikiantis mėsai mėsos skonį. Buvo sukurtas burgerio paplotėlis ir paleistas į viešą rinką. Užsisakiau jo paragauti ir kai atsikandau, norėjau išspjauti, nes pagalvojau, kad sumaišė užsakymus. Skonis buvo toks panašus į mėsą. Bet padavėja, pamačiusi mano sutrikimą, patikino, kad čia tikrai veganiškas burgeris. Manau, kad daugeliui mėsą valgančių žmonių būtų puiki alternatyva.
– Ar ką nors keitėte, sužinojusi, kad laukiatės?
– Kad pastojau, sužinojau labai anksti. Kai nuėjau pas gydytoją, ji neužsiminė apie mitybą. Visi rodikliai buvo geri, išskyrus feritino – tai geležies atsargos organizme, tarsi dėžutė, iš kurios tam tikrais periodais, paimamas geležis. Gydytoja paklausė, dėl ko taip galėtų būti, papasakojau, kad per paskutinį pusmetį du kartus donavau kraują. Antrą kartą duodama, jutau, kad nelabai gerai jaučiuosi, bet vis tiek pasiryžau. Tada nualpau ir tai buvo rodiklis, kad kažkas negerai. Bet nesidariau jokių kraujo tyrimų, o po trijų savaičių pastojau. Kiek žinau, pirmaisiais nėštumo mėnesiais labai pakyla geležies poreikis, dėl to ir išseko mano papildomi šaltiniai. Bet viso nėštumo metu gėriau nėščiųjų papildus, vitaminus. Nesusidūriau su jokiomis problemomis.
– O kaip dėl visuomenės, artimųjų nuomonės? Ar nebuvo raginimų pradėti valgyti viską?
– Visuomenės – ne, nes nevaikštau su etikete ant kaktos, bet tarp artimųjų buvo nuogąstavimų, susirūpinimo. Mano mama, mano sužadėtinio mama, močiutės sakė, kad gal bent žuvį pradėčiau valgyti. Bet aš žiūrėjau į tai rimtai, nes supratau, kad tai nebėra tik mano reikalas, bet ir mano būsimo vaiko reikalas. Domėjausi, skaičiau dietologų rekomendacijas, kokių produktų valgyti daugiau. Tomis žiniomis ir ramybe užtikrinau sveiką nėštumą. Nes jokiu būdu nenorėčiau pakenkti nei savo kūdikiui, nei sau. Liūdino mane tai, kad mūsų visuomenėje nėra kvestionuojama, kai nėščiosios valgo kebabus, ledus, burgerius. Neva, tu nėščioji, tau viskas galima. Man keista, kad tai priimtina ir palaikoma. Kažkodėl tai atrodo geriau nei augalinė mityba. Bet gi turėtų būti atvirkščiai – būdama nėščia turėtum susirūpinti savo sveikata, pasitempti. Maistas yra statomoji kūdikio medžiaga, o į ją žiūrima labai atmestinai.
– Ką jūs valgote?
– Viską. Pavyzdžiui, vakar valgiau troškinį iš avinžirnių, brokolių, kalafiorų, pomidorų pastos ir grikių.
– Ar brangiai kainuoja tokia mityba?
– Paskaičiavome, kad dviese per mėnesį išleidžiame apie 200 eurų per mėnesį. Ir tikrai neperkame pigiausių produktų. Nes kokybė labai svarbu.
– Kai gims vaikas, ketinate duoti ragauti mėsos?
– Viso nėštumo metu jis jau buvo veganas, jau žingsnis žengtas. Manau, kad visi tėvai maitina tuo, ką patys valgo. Nesiruošiame vaikui kišti maisto produktų, kurių nevalgome. Vis tiek pirmiau maitinsiu savo pienu, jei tik pavyks. Mūsų namai bus augaliniai, bet jei kur nors išėjus, jis gaus paragauti mėsos, neprieštarausiu. Manau, privalu žinoti, kas tai yra. Be to, niekada nežinai, ar jis nebus alergiškas. Bet stengsiuosi perduoti jam savo moralines vertybes, o kokį jis pasirinkimą padarys, tai jau nuo jo priklausys. Aš nenorėčiau nuo vaiko slėpti tos informacijos, kuri yra, kaip gyvūnai auginami, kodėl mes jų renkamės nevalgyti, kad jie yra draugiški ir galime su jais draugauti.
– Nerizikuotumėte dėl etinių supratimų nei savo, nei savo vaiko sveikata?
– Be abejo, sveikata yra svarbiausia. Tik tuomet, kai esi sveikas ir pasirūpinęs savimi, gali rūpintis kitu. Jei dėl kokių nors priežasčių būtų kokia įgimta vaiko kondicija, kai jis negali valgyti daržovių ar ankštinių produktų, nekiltų net klausimų – valgytų tai, ką gali, net jei tai būtų mėsa. Visuomet galima aukoti organizacijoms, kurios dirba su gyvūnais. Pati esu organizacijos „Tušti narvai“ savanorė. Nesu naivi ir netikiu, kad visas pasaulis pereis prie augalinės mitybos, bet jei bent po kiek nors sumažinsime jos vartojimą, padarysime didelį žingsnį į priekį. Be to, veganizmas nėra vien mitybos būdas, tai gyvenimo būdas, požiūris.