„Lietuvių pamėgtos Italija ar Ispanija nelabai traukė – žmonės ten tokie karštakošiai. Galvojau, kad štai norvegų mentalitetas tikrai bus panašus į lietuvių – juk šiaurės šalis, žmonės lyg ir panašūs. Vis dėlto gana greitai supratau stipriai klydusi – norvegai visai kitokie nei tautiečiai. Nors tai turtinga šalis, tie turtai jiems atėjo kaip aklai vištai grūdas. Tiesą pasakius, tas labai jaučiasi. Lietuviai, palyginti, varo kaip pasiutę – kovoja už save ragais ir nagais. O norvegai atsipūtę, galvoja, kad bet kokiu atveju bus taip, kaip turi būti. Iš pradžių tas atsipalaidavimas mane žavėjo, o paskui ėmė kažko trūkti – gal tokio varikliuko“, – Delfi sako Rasa.
Prie Norvegijos gyvenimo taisyklių pašnekovė tikino besipratinusi ilgus metus. Nors daugelyje vietų ji iki šiol mato nemažai pliusų, vis dėlto įžvelgia ir minusus – ją glumina nenatūralios, dirbtinės norvegų šypsenos. Tą patį ji pastebi ir kalbėdama apie gyventojų solidžią finansinę padėtį – iš vienos pusės tai, anot Rasos, leidžia atsipūsti, iš kitos – skatina būti vidutinybėmis, kurios neturi poreikio stengtis ir kovoti.
„Panašią tendenciją pastebiu ir švietimo srityje. Pavyzdžiui, mano tikrai gabiam antrokui šiais mokslo metais buvo nuobodu – sakyčiau, nesuteikiamos sąlygos mokytis talentingiems vaikams, maža papildomų užduočių, paskatinimo. Viskas orientuota į vidutinybes. Taip pat daug taisyklių, galioja įstatymai – visur ir visada. Iš vienos pusės gerai, iš kitos – nežinau. Kai yra taisyklės – būna didesnė tvarka, kita vertus, taisyklės žmones labai apriboja“, – įsitikinusi pašnekovė.
Gimdymo patirtis ir džiugino, ir stebino
Rasa gimdymo džiaugsmus ir skausmus Norvegijoje patyrė triskart. Pirmą kartą jai buvo suplanuota cezario operacija, vis tik jos neprireikė – gimdymas prasidėjo anksčiau ir truko labai trumpai.
„Besilaukdama pirmagimio nieko nežinojau – netgi ko galėčiau paklausti gydytojo. Vis dėlto priežiūra tikrai nesiskundžiau – nei pirmą kartą, nei kitus du kartus. Jaučiausi tikrai kaip žmogus, o ne kaip mėsos gabalas. Specialistai mane išklausė, – sako moteris. – Čia tvarka yra tokia, kad prieš gimdymą ligoninei reikia pateikti savo norus, pageidavimus. Pirmą kartą nerašiau nieko – neturėjau patirties, nežinojau, ko panorėti. Kai laukiasi antrą kartą, tų pageidavimų irgi nesureikšminau, maniau, niekas į juos nekreips dėmesio. O štai kai laukiausi trečiojo – padariau eksperimentą ir surašiau pageidavimus. Tuo pačiu jau ir aiškiai žinojau, ko noriu. Prašiau privatumo, kad nenukirptų virkštelės iš karto, dar kelių smulkių dalykų. Na ir ką – gavau viską, ko norėjau. Tai sušildė širdį.“
Visi trys Rasos gimdymai buvo skirtingi, tad ir patirtys vis kitokios.
„Pirmasis gimdymas buvo labai greitas – vos susigaudžiau, kas įvyko. Bet nustebau dėl šilto bendravimo – Lietuvoje, kiek teko domėtis ir girdėti, į tave žiūri kaip į mėsos gabalą, viskas nusprendžiama už tave. Po gimdymo paguldė mane su vyru į šeimai skirtą palatą, ten praleidome tris dienas. Buvo pravestos tikrai naudingos pamokėlės, susitikom su kitomis mamomis, kurios gimdė panašiu metu. Man labai patiko. Aišku, maistas valstybinis, bet negali skųstis – nelikom alkani. Pamokė ir maitinti krūtimi – dar prieš išleidžiant iš ligoninės paklausė, ar viskas aišku, ar viskas gerai“, – teigia ji.
Trečiasis Rasos gimdymas buvo išskirtinis ir įsimintinas – moteris pagimdė 2020 m. kovo 6 d. Daugelis pamena – tai buvo pati koronaviruso pandemijos pradžia.
„Mažyliui buvo kiek per aukštas hemoglobinas, tad kurį laiką praleidome intensyvios reabilitacijos skyriuje. Pasirodo, gydytojas buvo ką tik grįžęs iš atostogų Austrijoje, po jų iškart atėjo į darbą. Dėl to iš palatos mūsų neišleido penkias dienas. Visi dėvėjo specialius chalatus, kaukes, niekas nesuprato, kas įvyko. Ligoninėje buvo didžiulė panika, chaosas, – prisimena pašnekovė. – Vėliau mus paleido į namus, vis tik ir tada dar 2 savaites turėjome sėdėti užsidarę. Sesutės konsultuodavo telefonu arba lauke, prie namų durų, kad nebūtų kontakto.“
Kalbėdama apie maistą ligoninėje Rasa šypteli – norvegai visur valgo sumuštinius. Tad jų buvo ir čia. Bet moteris nesiskundžia ir sako, kad bet kada galėjo pasidaryti kavos, arbatos, įsipilti sulčių ar pasimėgauti vaisiais.
„Dar noriu paminėti, kad po gimdymo, jei norisi, ligoninėje duoda kūdikėliams skirtus močiučių megztus pledukus, vilnones kojinytes. Tai labai miela“, – tikina ji.
Į nėščiųjų priežiūrą žiūri atmestinai
Nėščiųjų priežiūros praktika, anot Rasos, taip pat visai kitokia nei Lietuvoje. Ji įsitikinusi, kad norvegai į tai žiūri kur kas paprasčiau ir nesureikšmina. Pašnekovė sako – čia Dievas sprendžia, kas bus tau ir tavo kūdikiui, ypač, kai nėštumas dar yra mažas.
„Būdama nėščia gali pasirinkti, kur eiti – pas gydytoją arba pribuvėją. Ten patikrina apimtis, svorį, bet detalesnė priežiūra gana atsaini. Ultragarsas yra daromas tik vieną kartą – gydytojas apžiūri, kai nėštumas būna 18–20 savaičių, nustato tikslų gimdymo terminą, gali nurodyti lytį ir tiek. Viskas. Daugiau jokios informacijos nėra. Daugiau tyrimų atliekama, kai moteriai daugiau nei 38-eri – tada daromas papildomas ultragarsas, genetiniai tyrimai. Pati tai patyriau, nes trečią vaiką pagimdžiau beveik 39-erių“, – pasakoja lietuvė.
Vaiku rūpinasi ir tėtis, ir mama
Kai Rasa skyrėsi su pirmuoju vyru, antrajam vaikui buvo vos keli mėnesiai, moteris jį dar maitino krūtimi. Teko nemažai pakovoti, siekiant su mažyliu praleisti daugiau nei pusę jai skirto laiko. Taip nutiko, nes Norvegijoje labai aktuali lygybės tema. Trečdalis vaiko priežiūros atostogų laiko tenka mamai, trečdalis – tėčiui, o likusį laiką galima dalintis pagal asmeninį susitarimą. Jei tėvai išsiskyrę, buvimo su atžala laikas dalijamas per pusę. Vis dėlto lietuvei šios dalybos nėra iki galo priimtinos – ji čia pastebi ir trūkumų.
„Aš nelabai suprantu, kodėl mama turi taip greitai grįžti į darbus – laiko su mažyliu ir atsigavimui po gimdymo tikrai nepakanka. Čia metukų sulaukęs vaikas dažniausiai jau eina į darželį. Yra ir kita bėda – tų darželių tikrai nėra pakankamai. Norvegijoje yra tendencija vaikus gimdyti pavasarį ir vasarą – jei pagimdai iki rugpjūčio 31 d., tada gauni vietą darželyje, kai vaikui sukanka metai. Vis tik jei vaikelis gimsta rugsėjį, vietos ugdymo įstaigoje niekas negarantuoja, – sako Rasa. – Būna, kad ir 10 mėnesių vaikus leidžia į darželį sumuštinių valgyti. Kodėl taip sakau? Nes ir darželyje sumuštiniai yra pagrindinis maistas. Aš kai iš draugių pasiklausau, kaip Lietuvoje vaikus maitina, man kyla baltas pavydas – taip gerai ten.“
Mato skirtumus ugdymo sistemoje
Norvegijoje, anot Rasos, visi lygūs. Jeigu elgiesi ne pagal nustatytas normas, į tave žiūri kreivai, sako ji. Panašiai nutiko ir pašnekovei, kai ji bandė perkelti vaiko mokyklos pradžią į kitus metus.
„Mano vaikui buvo problemų su kalba, todėl nusprendėme kiek atitolinti mokyklą. Nebuvo taip lengva susitarti. Bet aš lietuvė, todėl nepasidaviau. Mano vaikas buvo pirmasis komunoje, kuriam buvo suteikta išimtis. Vis dėlto tą laiką prisimenu kaip kruviną kovą, – prisimena moteris. – Per tuos metus jo kalba labai patobulėjo, dabar jis gali lygiaverčiai mokytis su kitais vaikais. Priešingu atveju jo istorija galėjo būtų kitokia. Norvegai linkę pasiduoti, jie labai pasitiki įstatymais, vadovaujasi taisyklėmis.“
Ji sako, kad skirtumai tarp Lietuvos ir Norvegijos ugdymo juntami kalbant ir apie popamokinę veiklą. Rasa tvirtina – būrelių lygis čia gana prastas.
„Kiek pastebėjau, vaikai Norvegijoje po pamokų nelabai ką teišmoksta. Padaryti kūlverstį ir balansuoti ant virvės – tiek pavyko pasiekti per metus lankant gimnastiką. Lietuvoje, kaip suprantu, yra kiek kitaip. Iš kitos pusės – galbūt jie jaučia ir didesnį spaudimą. Ar tai gerai, ar blogai – nežinau, čia jau kita diskusija“, – šypteli Norvegijoje gyvenimą kurianti Rasa.
