Svetainė „BuzzFeed“ surinko pasakojimus tokių porų, kurios buvo priartėjusios prie skyrybų slenksčio, bet sugebėjo nuo jo atsispirti. Kaip šie žmonės išbrido iš aklavietės? Kas juos paskatino suvokti, kad galbūt dar ne viskas žlugę ir gal dar verta pasistengti?
Žmonių istorijos skirtingos, bet patirtis, kurią visiems jiems teko išgyventi, tapo vertingomis gyvenimo pamokomis, išmokiusiomis bendrauti, susitarti ir susikalbėti, kai reikia, nusileisti ir, svarbiausia – nepamiršti, kaip svarbu nuolat dirbti su savimi.
Toliau – keletas pasakojimų.
„Turėjome surasti būdą, kaip vėl tapti artimiems. Kadangi galybę laiko leidome atskirai, nebendraudami, turėjome ir vėl atrasti, kas mus sietų – santykių pamatą. Mus konsultavęs psichologas patarė pasistengti papildyti džiugiai nuteikiančių prisiminimų bagažą. Taigi, pradėjome užsiimti tuo, kuo užsiimdavome laimingais pasimatymų laikais: vėl ėmėme kartu gaminti maistą, keliauti, lankytis renginiuose ir t. t.
Galop pajutome, kad vėlei galime ir norime kalbėtis. Taigi pamažu vėl tapome bičiuliais, o neilgai trukus – geriausiais draugais. Ilgai viskas atrodė pernelyg sunku ir tiesiog nepakenčiama, tačiau mes nutarėme tai ištverti. Padėjo tai, kad ėmėme vėl vaikščioti į pasimatymus.“
***
„Mums labiausiai padėjo vienas patarimas. Kažkas pasakė: „Elkitės taip, tarsi ketintumėte likti susituokę. Darykite tai, ką daro susituokusios poros.“ Mintis, kad teks kažką daryti kartu, pavyzdžiui, planuoti atostogas, apsipirkinėti ir t. t., kėlė tikrą siaubą. Mes baiminomės, kad nesugebėsime. Tačiau kai iš tikrųjų pradėjome elgtis taip, tarsi ketintume likti susituokę, bendravimas palaipsniui sunormalėjo ir įtrūkimas, kuris tarp mūsų buvo atsivėręs, ilgainiui užsitraukė.“
***
„Santuoką gali išgelbėti daug kas, bet iš esmės viską lemia situacija. Kartais padeda santykių psichologo konsultacijos, kartais – sąmoningos pastangos kuo daugiau laiko leisti kartu, kalbantis, bendraujant. Vis dėlto būna ir taip, kad tereikia pakeisti perspektyvą, požiūrio tašką, ir per akimirką suvoki, kad sutuoktinis yra svarbesnis už visa kita.“
***
„Mudu su vyru šiuo metu stengiamės atitolti nuo skyrybų, prie kurių buvome visiškai priartėję. Abudu jautėmės siaubingai, buvome psichologiškai pervargę, tačiau nebendravome – kiekvienas atskirai apie viską mąstėme ir kankinomės. Šitoks užsisklendimas dažnai išvirsdavo į barnius, įžeidinėjimus. Šeimoje tvyrojo kartėlio, pagiežos persunkta atmosfera. Esminis pasikeitimas įvyko, kai ėmėme lankytis pas psichologus. Padėjo ir individuali, ir poroms skirta psichoterapija.
Konsultacijos padėjo įsisąmoninti, kad problemos priežastis – ne santykiai, o mūsų pačių mintys. Dabar abudu dedame pastangas, kad bendravimas normalizuotųsi, kiekvienas ir toliau lankomės pas psichologą, be to, stengiamės vėl vaikščioti į pasimatymus. Iki tobulumo dar toli, bet aš žinau, kad mano vyras yra man skirtas žmogus, todėl esu pasiryžusi pasistengti, kad skyrybų klausimas nebeiškiltų.“
***
„Kartu su vyru turėjome pereiti ypač sudėtingą santykių etapą, tačiau ir aš, ir jis mėginome rasti išeitį. Galop abu supratome, kad vienintelė sunkumų priežastis ta, jog nebendraujame, nesielgiame, negyvename kaip pora. Taigi, nutarėme padaryti viską, kad įrodytume vienas kitam, jog vis dar mylime vienas kitą ir vis dar norime likti kartu.
Nesistengiu prisiminti to, kas liūdina, tačiau žinau, kad tas sunkus etapas tikrai buvo, be to, žinau, kad jis jau praeity. Dabar mudu vėl glebėsčiuojamės, mylimės, žiūrime filmus, juokiamės ir džiaugiamės dviem savo vaikais, ateinančiais mudviejų pabučiuoti. Jei būtume išsiskyrę, būčiau netekusi galybės nuostabių šeimos gyvenimo akimirkų. Mes sugebėjome išvengti tragedijos, nes labai nenorėjome, kad ji įvyktų.“
***
„Pykomės, nes nesiklausydavome vienas kito, taigi, turėjome išmokti klausytis, išgirsti, suvokti, kas pasakyta, ir tik tada reaguoti. Taip pat turėjome išmokti ginčytis ar veikiau diskutuoti. Vienas iš vertingiausių patarimų, kurį išgirdome iš savo psichologo, buvo štai koks: „Kovoti judviem nedraudžiama, bet turite kovoti sąžiningai.“ Vadinasi, jokių pravardžių, jokio šaukimo, jokių priekaištų dėl to, kas kažkada seniai įvyko, tačiau dabar jau neaktualu. Na, o svarbiausias priesakas – net kilus ginčui, pirmiausia išklausyti ir tik tada reaguoti.“
***
„Mano metodas – pats paprasčiausias. Aš suteikiau jam laisvę, daviau laiko apsispręsti. Dabar abudu žinome, kad nieko nėra geresnio už tai, ką turime, kai esame kartu.“
