Su trimis vaikais vidury miško įsikūrusi Žymanto šeima tikina čia besimėgaujantys tikrąja gyvenimo kokybe ir miesto šurmulio visiškai nepasigendantys.
Du šeimos vaikai – jau mokyklinio amžiaus ir juos iki mokyklos Švenčionėliuose anksčiau patogiai nuveždavo specialus autobusiukas. Karantinui vaikus įkalinus namie Žymantas tik džiaugiasi: „Išduosiu jums paslaptį – prasidėjus karantinui, mūsų šeima labai suartėjo. Vaikai pradėjo daug ilgiau miegoti, nes nereikia anksti pabusti ir skubėti į mokyklą, ir valgo geriau. Aš ėmiau jiems skirti daug daugiau dėmesio, todėl sukūrėm labai tvirtą tarpusavio ryšį. Vaikai, mokydamiesi nuotoliniu būdu, irgi labai džiaugiasi ir sako, kad nebenori į mokyklą. O kadangi jie ir toliau važinėja į futbolo treniruotes, jiems visiškai netrūksta jokio socialinio gyvenimo.“
Bastėsi ieškodamas laimės
Miškų apsuptoje sodyboje, kurioje dabar gyvena šeima, pirmiausia įsikūrė Žymanto gyvenimo partnerė Milda. „Mano mylimoji čia gyvena jau aštuonioliktus metus – tada ji su pirmu savo vyru pardavė butą Vilniuje ir nusipirko Labanoro vidury esančią sodybą. Maždaug tuo pat metu būdamas jaunesnis aš su tėvais persikrausčiau gyventi į miestelį šalia Labanoro. Taigi mudu tuo pačiu laiku įjudėjom į tą girią, bet dar buvom atskirai“, – kalba pašnekovas.
Iki bendro gyvenimo jiedu atskirai patyrė daugybę dalykų. Moteris išsiskyrė, o netrukus ir palaidojo savo pirmą vyrą ir taip viena su dviem vaikais liko atokiame vienkiemyje. Tuo metu Žymantas iki jos keliavo labai vingiuotu keliu – buvo sukūręs verslą, jį metė, keliavo po pasaulį, kalėjo, vertėsi atsitiktiniais darbais, kol pagaliau užsuko į Mildos kiemą.
„Buvau atsiskyrėlis. Turėjau didelę kuprinę, mačetę, peilį, grikių pakelį ir tiek man pakako laimingai gyventi miške. Jaučiausi visiškai įsiliejęs į gamtą ir keliaudavau pas netoliese gyvenančius žmones siūlydamas jiems savo pagalbą įvairiuose ūkio darbuose. Save laikiau profesionaliu malkų kapotoju – galėdavau jas kapoti abiem rankomis“, – prisiminęs juokiasi jis.
Geriausia, anot Žymanto, tuo gyvenimo periodu buvo laisvė daryti tik tai, ko norisi, ir visiškas atsiribojimas nuo socialinio pasaulio – vyras neturėjo nei telefono, nei naudojosi kitomis technologijomis. Šitaip išmokęs susitelkti į save, sako pašnekovas, jis ir atradęs visišką ramybę bei pamatęs, kad jam daugiau nieko ir netrūksta.
Anksčiau vyras buvo įkūręs savo verslą – turėjo automobilių remonto dirbtuves, gyveno kaip ir daugelis, tačiau suprato, kad viduje jaučiama tuštuma vis neduoda ramybės. Tuomet viską paleido ir iškeliavo į Europą. Žymantas pasakoja, kad tuo metu tai buvo pats geriausias jo priimtas sprendimas ir taip yra padaręs porą kartų. Bastydamasis prisirinko reikiamų patirčių, susirado daug naujų draugų.
„Aš prasimerkiau taip plačiai, kad pamačiau, jog žmonės nemoka gyventi, jie nemoka palaikyti darnos su gamta. Man pasidarė gėda, kad žmogui reikia labai daug vartoti, jog jis pasijustų laimingas. Mane ėmė graužti sąžinė, kad šitaip engiame savo planetą. Todėl pradėjau nuo savęs – atsisakiau automobilio, telefono, visko, ko galėjau, ir iškeliavau“, – pasakoja pašnekovas.
Pasiekė gyvenimo dugną
Žymantas neslepia, kad tokias mintis įkvėpė neaplenkusios negandos. Kaip sako vyras, jis buvo pasiekęs gyvenimo dugną – teko net kalėti ir jau kurį laiką nebematė šviesesnės perspektyvos.
„Nuo gimimo esu aklas viena akimi, todėl iš manęs dažnai šaipydavosi ir aš nuolat įsiveldavau į muštynes. Jau nuo keturiolikos buvau pakliuvęs į policijos akiratį. Galiausiai patekau į nusikalstamą pasaulį, prasidėjo smulkios vagystės, narkotikai. Būtent žolę prekiaujantį mane ir pagavo bei pasodino porai metų pagalvoti apie gyvenimą.
Kai mane suėmė, buvo pati didžiausia mano gyvenimo duobė – netekau darbo, neturėjau pinigų, nebesutariau su tėvais. Viskas atrodė tik juoda, bandžiau nusižudyti. O tada atsispyriau nuo to dugno. Po pusės metų kalėjime išbuvus be alkoholio, be narkotikų mano protas praskaidrėjo. Aš pradėjau sportuoti, skaityti knygas ir matyti gerus dalykus. Šią gegužę bus 13 metų, kai aš stengiuosi vis kilti“, – atvirai pasakoja Žymantas.
Sėdėdamas kalėjime jis vedė – tiksliau, kaip sako, susirašė dėl ilgesnių pasimatymų. Paskui, išėjęs į laisvę, išsiskyrė – dėl to, kad jis pats sugebėjo pakeisti savo mąstymą ir įpročius, o moteris – ne. Po šių santykių ilgą laiką jokios antros pusės neturėjo ir net buvo ėmęs manyti, kad apskritai nėra prasmės „daugintis ir didinti tą vartotojų visuomenę“: „Dabar jau kitaip galvoju – dirbu dėl geresnio pasaulio, o ne pasitraukiu iš jo.“
Atėjo padėti ūkyje – pasiliko su visam
Su mylimąja Milda, kaip švelniai pats vadina, Žymantas susipažino tik po ilgų atsiskyrėliškų savo klajonių. Poros istorija – lyg sudėliota paties likimo. Viskas taip ir turėjo būti, sako pašnekovas.
„Kartą darbavaus pas vieną pažįstamą ir ji man pasiūlė nueiti į chorą pagiedoti lietuviškų sutartinių. Pamaniau, kad gal visai nieko būtų, tad nuvykau, pagiedojau, man patiko. Milda buvo ir tebėra šio choro vadovė. Pamenu, pažiūrėjau į ją – simpatiška moteris, pagalvojau, kaip ji čia su savo vaikais viena vienkiemy gyvena. Man į galvą net šovė mintis, kad su tokia moterimi aš galėčiau kurti šeimą. Pasiūliau jai savo pagalbą ūkyje – pakapoti malkų, suvežti šieną, mėšlą išvežti. Buvo grynai darbiniai santykiai. Tačiau man įstrigo tokie dalykai, kad ji prieš miegą savo vaikams pasakas skaito, kad gieda, kad į gamtą įsiliejusi, ožkas augina“, – prisiminimais dalijasi jis.
Taip pamažu jiedu susidraugavo. O rimčiau viskas pasistūmėjo per 29-ąjį vyro gimtadienį. „Paklausiau jos, ar galiu čia atšvęsti savo gimtadienį, sako – žinoma. Mes užsikūrėm laužą, pradėjom giedoti ir tada pajaučiau tokį stiprų artumą. Taip ir likau pas Mildą nuo to gimtadienio – galima sakyti, kad gavau dovanų šeimą ir namus“, – juokiasi pašnekovas.
Pati sodyba, kaip jis sako, irgi palietė širdį. Prieš tai daug basčiusis be vietos ir atvykus į Labanoro girios vidury esantį vienkiemį vyrui ši vieta iškart patiko, sako pamanęs, kad čia laimingai pragyvenęs galėtų ir numirti: „Visa sodyba apaugusi miškais, šalia teka upelis ir dar ta moteris – tai net nebuvo proto balso sprendimas. Nusprendęs pasilikti vadovavausi grynai širdimi. Tiesiog pajaučiau, kad ir moteris bus man gera, ir namai tinkami. Tiek daug klystkelių reikėjo nukeliauti, kad pagaliau rasčiau savo tikrąjį kelią.“
Dalijasi darnaus gyvenimo pamokomis
Pašnekovas juokdamasis sako, kad juodu nėra fanatiškai įkritę į kokias nors filosofijas. Nors ir gyvena atokiai, girios vidury, turi visus šiuolaikinio pasaulio patogumus ir tiesiog džiaugiasi, kad gyvendami gamtos apsuptyje gali kvėpuoti grynu oru. Nesijaučia jie čia ir izoliuoti – kai dar buvo galima, pas juos dažnai viešėdavo draugai – tiek iš kitų Lietuvos kampelių, tiek iš užsienio. Be to, simboliškai bendrą savo veiklą, kuria juodu verčiasi, pavadinę „Labas noras“ pora savo sodyboje organizuodavo edukacinius renginius, į kuriuos susirinkdavo iki kelių šimtų žmonių.
„Taip, kad nebūna čia tuščia ir nyku, nėra laiko nė nuobodžiauti. Kai pasibaigs karantinas, vėl rengsime stovyklas šeimoms. Jose mes supažindiname su senaisiais lietuvių amatais, kviečiame kartu švęsti tokias šventes kaip Žolinė, Rasos. Milda pagal išsilavinimą yra etnologė. Ji gieda, verpia, audžia. Tuo metu aš įkritęs į jogą. Jei Milda rūpinasi išoriniu pasauliu, tai aš – labiau vidine saviugda“, – pasakoja Žymantas.
Šiuo metu nagingas vyras savo sodyboje stato renginių erdvę ir tikisi ateityje pragyventi daugiausia iš tokių renginių. O kol kas karantinui šį šeimos verslą pristabdžius, vyras atrado kitą veiklą – kviečia į asmenines konsultacijas, kuriose moko, kaip darniai sugyventi poroje.
„Iš savo tėvų santykių aš išmokau, kaip nereikia daryti norint sutarti darniai. Dėl to dabartiniai mano santykiai yra tiesiog nuostabūs. Mudu su Milda net nesame susituokę, nes mums nereikia kažkokio popieriaus įrodyti savo meilę. Aš ją tiesiog dievinu“, – atvirai kalba jis.
Dalijimasis atrastomis darnaus gyvenimo paslaptimis dabar vyrui tapo vienu iš pragyvenimo šaltinių. „Iš pradžių pasiskelbiau, kad konsultuosiu už tam tikras sumas, bet tai ir man nepatiko, ir klientams atrodydavo, kad galbūt negali tiek mokėti. Tuomet savo konsultacijas pateikiau kaip dovanas, pasakiau, kad galima mokėti, kaip kas jaučia. Ir įdomiausia, kad žmonės ėmė dar daugiau mielaširdingai atsidėkoti“, – atvirauja vyras.
Džiaugdamasis nauja veikla jis sako, kad apskritai pasaulį sukaustęs karantinas į jo šeimą atnešė vien pliusų. „Sulig ta diena, kai paskelbė karantiną, pas mus gyvenimas pradėjo virti. Mums nebereikėjo važinėti į miestelį, nes ten viskas uždaryta, tad visą dėmesį sutelkėm į savo darbus, į namų kieme vykstančias statybas. Daug daugiau dėmesio pradėjom skirti savo namams, šeimai, todėl ėmėme klestėti. Visi stipriai suartėjome, atrodo, lyg būdami visi kartu iš naujo susipažinome vieni su kitais. Taigi atvirkščiai, nei daugumai pasaulio žmonių, mus karantinas paveikė tik teigiamai“, – pasakoja jis.
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |