Prieš kelionę Vytautas dirbo įvairius darbus – nuo dviračių meistro iki santechniko, remontininko, prekybininko. Visi šie darbai, tikina jis, davė daug patirties, kuri padeda prižiūrėti ir, kai reikia, paremontuoti laivą. Joana dirbo nekilnojamojo turto brokere. „Pastaraisiais metais prieš kelionę dirbome labai daug, nenorėčiau prisiminti šio periodo, – atsidūsta keliautojas ir pasijuokia: – Taigi kaip įmanydamas skubu pranešti, kad dabar planuojame apsukti pasaulį ir grįžti atgal į Klaipėdą. Aišku, būtų smagiau į Panevėžį, bet kur tau… Juk čia nėra jūros.“
Apie jau tris mėnesius trunkančią kelionę Vytautas kalbėjosi su Delfi Šeima.
– Vytautai, iš kur atsirado ta svajonė apkeliauti pasaulį ir kodėl būtent laivu?
– Buriuoti mane išmokė tėvas, kai buvau 9 metų. Pradėjau nuo burlentės. Paskui tėtis pirko jachtutę, išmokom buriuoti ir jau tada, būdami „baisiausi kapitonai“, pradėjome regzti mintį apie didesnius laivus.
O keliones mėgau visada. Jos man dovanodavo savotišką nepriklausomybės jausmą. Be to, man pavyko sutikti žmoną, kuri neišsigando mano planų. Jau pirmo pasimatymo metu ant stalo buvo tėkštas planas apiplaukti pasaulį. Lyg ir sužibo jai akys... Tik tuomet tai atrodė visiškai neįgyvendinama ir nepasiekiama svajonė.
– Ir čia pasitvirtino posakis, kad svajoti reikia atsargiai?
– Tai, kad iš tiesų galime plaukti, supratome tuomet, kai nusipirkome laivą. Tai 11,75 m ilgio sena, bet saugi burinė jachta. Tik tada supratome, kad turime rimtai ruoštis.
O pasiruošimas vyko intensyviai – tiek rūpinantis laivu, tiek darbais krante. Dirbi krante – važiuoji nuo šių darbų „pailsėti“ į laivą… Valandų, praleistų ruošiant laivą, neskaičiavau. Dar ne viskas padaryta, ko norėčiau, bet plaukti netrukdo. Pavyzdžiui, esu sau pažadėjęs įrengti vandens gėlintuvą, dėl laiko stokos nespėjau to padaryti anksčiau. Jis mums padėtų rečiau lankytis uostose, tad galėtume sutaupyti pinigų nemokėdami už stovėjimą uoste – tai mums labai svarbu. Didžiausi sunkumai mums yra finansai – jų visada trūksta. Smagu būtų leisti sau daugiau, bet turime tiek, kiek spėjome susikurti, ir su tuo bandome išsiversti.
– Į kelionę leidotės su mažamete dukrele. Ar nebijojote, kad jai toks nuotykis gali prailgti? Kaip ji jaučiasi laive, kuo užsiima?
– Mūsų Luka – paprasta, savarankiška mergaitė, drąsi ir aktyvi keliauninkė. Dėl dukros buvo įvairių minčių, bet kai atostogų metu plaukėme į Stokholmą ir atgal, visos blogos mintys dingo. Jai buvo vos 1,5 metų, kai pirmą kartą kirtome Baltijos jūrą 27 pėdų jachta. Tai buvo įsimintina kelionė. Labai vėjuota, bet viskas pavyko saugiai ir laimingai.
Laive Luka jaučiasi puikiai. Plaukiant vaikšto nesilaikydama, kai mama su tėčiu keturiom įsikabinę.
Čia ji turi daug knygučių spalvinimui, skaitymui, rašymui ir piešimui. Jai patinka daryti darbelius, nuolat kartoje: „Tet, netrukdyk tu manęs dabar, aš darbelį darau…“ Vakar sugalvojo, kad nori pasidaryti aitvarą. Sėdi, daro, raizgo su siūlais, bėga ant denio paleisti aitvaro. Patenkinta, jei nors truputį paskrenda, susirūpina, jei susipainioja.
Žinoma, žiūri ji ir filmukus. Juos duodame žiūrėti, kai laukia intensyvesnis perplaukimas ir nenorime, kad ji lįstų lauk. Tačiau krante arba stovint inkaruotėje kompiuterį dažniausiai „išsineša nykštukai“, tai lieka pamokėlės, ant kranto – dviratis, driežai, gėlės, kiti gyvūnai ir t. t. Sakė, bus ūkininkė.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų įprasta diena laive. Kaip pavyksta viską suderinti – laivo valdymą, vaiko priežiūrą, pramogas?
– Dienos laive būna skirtingos. Jeigu įsikuriame uoste, tai atsikeli 8:00 – prausiesi, pusryčiauji. Jei neturi darbų laive, kas turint laivą praktiškai nėra įmanoma, eini į miestelį, mišką, vaikštai pažintiniais takais, aplankai paplūdimį ar leidiesi į ekskursijas. Dažnai aš lieku laive, o Luka su Joana keliauja į krantą pasivaikščioti. Dažniausiai uoste stovime po ilgesnio perplaukimo, kuris trunka parą ir daugiau. Tuomet ilsimės, pildomės atsargas.
Inkaravietėje panašiai, tik man dar tenka padirbėti taksistu, mat reikia šeimyną valtele nuplukdyti į krantą. Vakare – žvejyba, filmai, pokalbiai su artimaisiais, kitokios pramogos.
O kai plaukiam, buriavimas vyksta 24 val. per parą. Aš dažniausiai prižiūriu, kad laivas plauktų kuo greičiau, stabiliau ir saugiau, žmona užsiima su Luka įvairiais darbeliais, o nakčiai ateina pavaduoti manęs leisdama man 3–4 val. nusnūsti. Plaukimo metu laivą vairuoja autopilotas – nustatai kursą ir netrukdai jam. Jei laivybos nedaug, leidžiu sau pamiegoti 30 min., tuomet keliuosi ir einu žiūrėti, kaip burės, kaip situacija kelyje. Jei laivyba intensyvesnė, pamiegu 15 min. ir einu dairytis. Žinoma, pavargsti, bet viską atperka, kai pasieki tikslą. Džiugina ir delfinai, kai mus lydi laivo priekyje. Nemoku paaiškinti to jausmo, tai tikrai labai smagu. Na ir kas, kad pavargęs.
– O kaip atrodo šeimos buitis gyvenant laive? Ar šiuo klausimu susidūrėte su kokiais nors sunkumais? Ar laive yra visko, ko tik gali prireikti, nieko nepasigendate?
– Laive turime beveik tiek pat patogumų, kaip ir gyvendami ant kranto, tik visko ribotai. Geriamojo vandens turime 350 l, jo mums užtenka maždaug savaitei. Tada plaukiame pasipildyti į uostą. Elektros užtenka tiek, kiek duoda saulė. Sunaudojame apie 2,5 kWh per parą. Panašiai tiek gauname atgal iš saulės.
„Smagumas“ gyvenant laive tas, kad nežinai, kada reiks ką nors sutaisyti. Štai neseniai variklis buvo užpiltas vandenyno vandeniu, kai plaukėme iš Lisabonos į Porto Santą. Plaukiant iš Madeiros į Tenerifę „nušovė“ geriamojo vandens žarna ir išsiurbė vandenį iš bako lauk. Dviem paroms likome su maždaug 40 l vandens 3 žmonėms. Užtekom, bet buvo nepatogu.
Arba štai atrodo, elektros turime pakankamai – saulė mums energijos duoda, tad turi užtekti, tačiau plaukdamas prisigalvoji arba automatika parodo, kad ji jau tuoj baigsis. Tada tu taupai, nerviniesi, grįžti į krantą ir žiūri, kad dar dvi paras galėjai drąsiai plaukti.
Tokie nesmagūs įvykiai nutinka nuolat, bet svarbu, kad žinai, ko griebtis. Iš tokių pamokų mokomės ir tikimės, kad tai daugiau nepasikartos.
– Nuotraukose akį patraukė jūsų žvejybos laimikiai. Ar valgote tai, ką sugaunate?
– Taip, laive turime grilių, tad į restoranus praktiškai nevaikštom. Atspėjote – ir dėl to, kad gaila pinigų. Tačiau restoranai tikrai ne visada pateisina lūkesčius. Nuvilia ne tik kaina, bet ir kokybė.
Taigi kepame žuvį, kurią pavyksta pagauti. Kartais pagauni tokių, kad nors į akvariumą paleisk, tikrai gražių. Kartais – nuodingų. Su žuvimis panašiai kaip su grybais – yra bjaurių, bet skanių, yra labai gražių, bet jos gali būt nuodingos.
O apskritai su mityba esame truputį nutolę nuo to, kaip norėtumėme maitintis. Dėl to kaltiname draugus, kurie neseniai lankėsi. Bet artimiausiu metu žadame pasitaisyti.
– Papasakokite apie įspūdingiausias jau spėtas aplankyti vietas. Kokios šalys ar vietovės jus labiausiai nustebino ir sužavėjo? Ar buvo vietų, kurios nuvylė?
– Keliaujant visos vietos įspūdingos. Priklauso, kaip į jas pažiūrėsi. Man labiau patinka skurdesnės šalys ar vietovės, mažesni miesteliai, kur mažiau turistų ir kur viskas vyksta natūraliai. Kur žmogus tau šypsosi ne iš reikalo, o todėl, kad džiaugiasi nuoširdžiai tave matydamas. Smagu būti gamtoje. Labai patiko Madeira, bet kartu ir atsibodo dėl turistų kiekio.
– Kur keliaujate šiuo metu?
– Vakar atplaukėme į Tenerifę. Dabar esame Santa Kruse. Kanaruose žadame praleisti maždaug du mėnesius. Tyrinėsime, tvarkysime laivą ir ruošimės plaukimui per Atlanto vandenyną užsukant į Žaliojo kyšulio salas.
Visą savo kelionę planuojame tęsti nuo 2 iki 6 metų. Žiūrėsime, kaip patiks, kaip seksis. Juk nežinai, kada kas gali nutikti. O gal atsibos… Planas – apiplaukti aplink pasaulį neskubant, bet ne visada gali neskubėti, nes tave spaudžia sezonai, reikia laikytis gamtos diktuojamų taisyklių, kitaip kelionė gali greitai baigtis.
Norėtume išmokti neskubėti, bet kad ir kiek stengtumėmės tai daryti, to laiko vis trūksta. Tikimės, kad ateityje atrasime, kaip laiką išnaudoti dar efektyviau. Beje, norime padėkoti – labai vertiname žmonių prisidėjimą prie mūsų kelionės tiek finansiškai, tiek morališkai, ačiū visiems rėmėjams!
– Ar po šios kelionės grįšite prie įprastesnio, sėslaus gyvenimo, o gal planuojate tęsti tokį gyvenimo būdą ir keliauti toliau?
– Niekada nežinai, kaip bus, gali tik svajoti. Po kelionės grįšime į Lietuvą, Lukai reikės krimsti karčią šaknį, o mes pasinersime į darbus. Tačiau po mokslų, norėčiau tikėti, kad vėl nersime į panašią kelionę. Nebūtinai laivu, o gal ir būtinai, kas ten žino. Sunku apie tai kalbėti, juk dar tik pradedame šitą etapą. Laive esame dar tik tris mėnesius.