Iki gimstant vaikams V. Jonuškienė ilgus metus dirbo mados sferoje – nuo žmonių aptarnavimo iki darbo mados žurnale. Šie darbai, sako moteris, buvo puiki gyvenimiška mokykla – turėjo puikią progą išmokti bendravimo su klientais subtilybių, audinių ypatybių ir galų gale – kaip tinkamai prižiūrėti drabužius.
„Darbas mados žurnalo redakcijoje leido pamatyti, kaip „kepamos“ mados tendencijos ir koks tas gyvenimas užkulisiuose, bet atsikandus mados, norėjosi šiek tiek ir nuo jos pabėgti. Motinystė buvo tai, ko aš labai norėjau ir tyliai pasvajodavau, galimybė man padaryti pauzę darbuose“, – atviravo ji.
Su V. Jonuškiene kalbėjomės apie bandymą prisijaukinti lėtesnį gyvenimą, kokybės paieškas ir iš to atsiradusį jos projektą „Kuistukas“.
– Na, tai ar ši – motinystės – pauzė atnešė tos norėtos ramybės?
– Motinystė – lyg kalneliai. Niekas taip gerai neparuošia šio gyvenimo etapui, kaip pati realybė, su kuria susiduri, kai vyras iškeliauja į darbą, o tu lieki viena su vaiku ant rankų. Tada prasideda tikras gyvenimas ir didelis darbas ne tik su vaiku, bet iš pradžių ir su pačiu savimi. Vaikai ištraukia viską, ką slėpei iki tol, lyg pirštu pabaksnoja į nebaigtus spręsti reikalus praeityje ir dabartyje, ir tu nori nenori ne tik augini kitą, bet ir pats save.
Naujos patirtys ne tik spalvingiau nudažė gyvenimą, bet ir davė nemažai išbandymų nervų ląstelėms (juokiasi).
Nors motinystę derinau su laisvai samdomos darbuotojos darbais, tas nuolatinis žongliravimas yra sunkus. Bet aš šio etapo niekada neslėpiau, todėl ir dalinuosi su artimaisiais ir žmonėmis, kuriems artima tai, kuo gyvenu.
– Nors socialinėje erdvėje dalijatės idiliškomis šeimos akimirkomis, garsiai kalbate ir apie tai, kad neretai jaučiatės vieniša. Viešai papeikimų gauna ir jūsų vyras – garsus vaikų gydytojas Benediktas Jonuška.
– Kalbant apie vienišumą motinystėje ir pareigų pasiskirstymą, apskritai tėvystėje būtų galima labai išsiplėsti, tačiau mes visi turime skirtingas patirtis ir galėtume duoti skirtingus patarimus, kaip gyventi darnoje.
Mūsų šeimos atveju, susitarimai prasidėjo dar planuojant vaikus. Buvo aišku, kad tikrai lengva nebus. Nors projektą „vaikai“ kuriame kartu, nuo pat pradžių aiškiai žinojau, kad prie jo vairo stovėsiu pati. Taip ir yra – vaikai yra tai, apie ką sukosi pastarieji penkeri mano metai.
– O kaip tas noras prisijaukinti lėtesnį gyvenimą? Ar pavyksta sulėtinti tempą nuolat riedant nesibaigiančiais kalneliais?
– Noras gyventi lėčiau nebuvo naujas jausmas mano gyvenime, bet jis visada buvo kažkur antrame ar trečiame plane. Tiesiog susidėliojus planams ir projektams, galėjome lėtesnį gyvenimą pritaikyti ir mūsų šeimai. Ar tai pavyksta, galiu tik spėlioti, nes vis dar gyvename savo projektuose: vaikai, namai, verslai.
Bet bent dalį apsukų tikrai sulėtinome. Manau, kad viskas iš pradžių prasideda mūsų galvose, todėl reikia susidėlioti į stalčiukus mintis, pačiai sau leisti atleisti vadeles ir suprasti, kad visko vienu metu nepadarysi, o jei ir darysi, tuos resursus ilgainiui atimsi pats iš savęs. Svarbu paleisti iškeltus lūkesčius partneriui ir lūkesčius, kaip norėtum gyventi, nes planas galvoje ir realybėje kartais neatitinka, ir tai, be abejonės, gali apsunkinti patį gyvenimą, todėl stengiuosi gyventi šiandiena. Mažais žingsniais įveikti sunkias dienas ir susitarti su savimi, nes kai nuramini mintis, pasidaro lengviau ir esantiems šalia.
– Kas jums apskritai yra lėtas gyvenimas?
– Man lėtas gyvenimas yra prabanga, turint galvoje, kokiais skubančiais laikais gyvename. Naminis kokybiškas maistas, turiningas laikas su šeima, šeimos susikurti ritualai – tai yra tai, kur aš dedu šeimos prioritetus.
Nors už miesto gyvename viso labo 15min. atstumu, tai buvo vienas geriausių sprendimų šiuo laikotarpiu. Kol vaikams dar neskamba pirmos klasės skambutis, leidome sau išsikelti toliau už miesto. Taip aš pradėjau eksperimentuoti darže ir šiltnamyje. Galbūt tai tiesiog naujoko sėkmė, tačiau mums su vaikais pirmasis auginimo sezonas buvo itin sėkmingas. Mano nuostabai, vaikams šis užsiėmimas labai patiko, o kartu tai buvo puiki priemonė parodyti, kad daržovės ir uogos neauga ant parduotuvių lentynų. Išmokome labiau vertinti maistą, kuris atkeliauja ant šeimos stalo.
– Kalbėdama apie tvaresnio gyvenimo siekį dažnai parodote, kokių laimikių visai šeimai randate padėvėtų drabužių parduotuvėse. Iš to net atsirado naujas jūsų projektas „Kuistukas“. Ar seniai pati lankotės tokiose parduotuvėse?
– Tikriausiai daugelis vaikus auginančių tėvų iš gydytojų yra girdėję, kad šios augančios kartos yra žymiai jautresnės, turinčios daugiau alergijų, todėl besilaukdama ėmiau ieškoti kuo natūralesnių audinių turinčių drabužėlių. Pradėjus krauti kraitelį pirmagimei, kartais man būdavo sunku suvokti, kaip toks rūbelis, telpantis į delną, gali kainuoti tokią neadekvačią sumą, dar turint galvoje ir tai, kiek tas daiktas iš vis gyvens mūsų spintoje. O ir kokybe kartais tikrai sudvejodavau vien pažiūrėjusi į netvarkingas siūles ar pagaliau į sudėtis, nežadančias nieko gero – tik trumpą drabužio gyvenimą namuose ir ilgą gyvenimo pabaigą suyrant po to.
Taigi aš sąmoningai nusprendžiau tiesiog pabandyti susirasti daiktų iš antrų rankų. Tam šiais laikais tikrai turime puikių įrankių, pavyzdžiui, „Vinted“, „Facebook market place“, skelbimų svetaines ir pan. Tačiau pradėjusi lankytis dėvėtų drabužių parduotuvėse, sendaikčiuose ar bagažinių turguje aš supratau, kad pats principas, jog tą daiktą susirandi pats, kad turi galimybę jį pačiupinėti ir įsigyti pigiau, mane užkabino. O pradėjus apie tai pasakoti savo draugams, labai greitai mano keliones į tokias parduotuves ėmė lydėti prašymai surasti daiktų ir jų vaikams, vyrams bei joms pačioms. Taip ilgainiui ir atsirado „Kuistukas“.
– Papasakokite apie šį projektą plačiau.
– „Kuistuko“ projektas man artimas daugeliu aspektų, tai ne tik tvaresnis sprendimas, antrinis daiktų panaudojimas pasaulyje, kuriame pagaminama tiek perteklinių daiktų, bet ir būdas sutaupyti, o tuos finansus skirti reikšmingesniems dalykams. Esame nedidelė bendruomenė, kuri ne tik perka, per ir dalinasi patarimais, dovanoja savo šeimų išaugtus ir mylėtus daiktus. Juk mokytis kartu gyventi tvariau, nesivaikant mados tendencijų, o renkantis laiko patikrintus audinius yra žymiai maloniau, ypač be skubos ir su atradimo malonumu.
Šiuo metu „Kuistuko“ komanda užsiima privačiomis paieškomis šeimoms, kurios atkeliauja su įvairiausiais pageidavimais – nuo rūbų, skirtų šėlionėms po lauką, iki vardinių daiktų savo vaikams. Viskas prasideda nuo pokalbio apie tvarumą, ieškomus daiktus, vaikų spintos revizijos ir tuomet vyksta paieškos. Kartais šios paieškos trunka po keletą dienų, kartais daiktų surasti išvis nepavyksta. Tuo tas darbas ir įdomus, kad visada laviruojame ir ieškome.
Šis projektas mūsų komandai nėra darbas – tai yra laisvalaikis, kurį mes renkamės praleisti ieškodami daiktų kitoms šeimoms, taip padėdami jiems rinktis tvaresnius sprendimus ir taupyti laiką, nes kartais paieškos tikrai užtrunka, kita vertus, tie radiniai kartais labai ypatingi ir netikėti, tad atperka tą darbą ir skirtą laiką kuičiantis tarp daugybės drabužių ir daiktų.
Taip pat kuriame internetinius namus, kuriuose bus galima įsigyti daiktų, liekančių po privačių paieškų, arba palikti pageidavimus surasti tam tikrų reikalingų daiktų. Aš manau, kad labai svarbu ne tik rinktis tvaresnius pirkinius, bet ir juos sąmoningai planuoti. Tokiu būdu daiktai namus pasiekia laukiami ir be galo reikalingi.
– Kokius surastus daiktus laikote tikrais perliukais?
– Norėtųsi kalbėti apie labai kokybiškus gaminius, išskirtines sudėtis, nes geras vilnonis ar kašmyrinis megztinis man visada bus geriau negu tiesiog vardinis rūbas su sintetinėmis priemaišomis.
Tikrai esu radusi nemažai vadinamų perliukų. Klientų vaikams radau šiltą vilnonį „Dior“ megztinį; dar ir šiandien prieš akis iškyla nuostabus meistrelio kampas, kurį suradau likus dviem dienoms iki Kalėdų klientų pirmagimei; puikūs radiniai – šilti „Reima“, „Didriksons“ kombinezonai vaikų dūkimui lauke. O geriausias jausmas yra ne tik surasti, bet ir matyti, kad tas daiktas palengvina kitų dienas, gyvena gyvenimą kituose namuose.
Ir manau, kad net neverta pradėti skaičiuoti skirtumo tarp surandamų padėvėtų ir naujų daiktų kainos parduotuvėje, nors tai neretai padaro ir patys klientai, atsiųsdami tokių pačių prekių nuotraukas su kainomis. Jie džiaugiasi įsigiję daiktų, kurie ne tik pigesni nei įprastose parduotuvėse, bet ir kokybiškesni, kitokie.
– Dar visai neseniai lankytis padėvėtų drabužių parduotuvėse daugeliui buvo gėda ir nepatogu. Ar pastebite, kad šis požiūris keičiasi?
– Aš manau, kad su metais tai susilauks vis daugiau dėmesio, nes tai, kas vyksta pasaulyje, nebėra kažkur toli už jūrų marių, šios problemos paliečia ir mus.
Visai neseniai teko skaityti Šiaulių pramonės ir amatų rūmų projekto, kurio metu buvo tiriamas Ventos upės vanduo, ataskaitą. Jame buvo rasta nemažai mikroplastiko, kurio didžioji dalis į vandenį patenka per plaunamus drabužius. Tai reiškia, kad mums reikia mokytis, ne tik kaip sąmoningiau apsipirkti, bet ir kaip pirkti natūralesnius audinius, kaip tinkamai prižiūrėti rūbus ir kaip tinkamai su tais pačiais rūbais atsisveikinti.
Nors suprantu, kad visų problemų vienu ypu neišspręsime, bet viliuosi, kad kiekvienas tvaresnis žingsnis yra svarbus. Todėl kol tikiu „Kuistuko“ misija, tol šis projektas bus reikalingas ir kitiems, ne tik padėsiantis apsipirkti, bet kartu tyrinėti, pažinti audinius ir kartu išmokti tuos rūbus, kuriuos jau turime spintoje, tinkamai prižiūrėti.
O kalbant apie požiūrį į dėvėtų drabužių parduotuves, aš tikrai matau pokytį, nes ir aš pati esu to pokyčio dalis. Labai gerai pamenu, kaip vaikystėje man tėvai neleisdavo eiti į tokias parduotuves, nes ir taip turėdavau drabužių iš labai gerų tais laikais parduotuvių. Jiems dar ir iki šiol lyg ir nepatogu vaikščioti į tokias parduotuves patiems. Tiesa, mamą visai neseniai pavyko pirmąkart nusivesti į kuistuką.
Turime ir klientų, kuriems nepatinka ten lankytis dėl įvairių priežasčių – vieni nežino, ko ieškoti, kiti neturi tam laiko ir noro, dar kitiems taip pat lyg nepatogu. Tačiau manau, kad lankytis tokiose parduotuvėse tampa vis labiau madinga, taip pat – kad daugėja sąmoningų pirkėjų, kurie manifestuoja apie nematerialų gyvenimą, taip siekdami nesureikšminti drabužio žmogaus kasdienybėje. Jie renkasi naudoti daiktą ar nešioti drabužį ir nepirkti greitosios mados perteklinio gaminio, nes skaičiai yra bauginančiai dideli. Milžiniška žala daroma ne tik kuriant greitosios mados drabužius, bet ir juos parduodant, o po to išmetant.