„Manęs daug kas klausinėja – kaip tu prikalbinai savo vyrą olandą kraustytis į Lietuvą ir dar ne į Vilnių ar Kauną, o į Juodupę (Rokiškio r. – red. past.). Bet man jo įkalbinėti nereikėjo – atvirkščiai, tai jis mane vis drąsino ir būdamas didžiulis optimistas prikalbino tokiai avantiūrai – pabandyti pagyventi Lietuvoje. O aš manau, kad Lietuva nesibaigia ties didžiaisiais miestais, kad galima gerai ir gražiai gyventi ir mažesniuose miesteliuose bei kaimuose, todėl ir persikėlėme į mano gimtąjį miestelį“, – sako jau porą mėnesių gimtinėje gyvenanti Miglė.
Moteris sutiko papasakoti, kaip jaunai šeimai sekasi kurtis naujame krašte ir kokių privalumų gali pasiūlyti Lietuvos provincija.
– Atrodė, kad Olandijoje jums nieko netrūko – ką tik pabaigti namo remontai, sūnus pradėjo lankyti vietinį darželį, jūs sūpuojate kūdikį, bet staiga pranešėte, kad nusprendėte grįžti į Lietuvą. Papasakokite, kaip apsisprendėte?
– Praėjusiais metais, grįžę po atostogų pas mano šeimą, abu su vyru pradėjome galvoti apie Lietuvą. Abiem knietėjo pasimatuoti gyvenimą ir čia. Taigi nuo vasaros vis svarstėme apie tai, ilgai diskutavome ir dėliojome visus pliusus bei minusus. Taip, buvom susitvarkę visus namus, tačiau mums labai trūko nuosavo kiemo, ypač tai pajutom, kai atsirado ir antras vaikas. Pradėjome galvoti, kad gal reikia erdvesnių namų su atskiru kiemu. Dar prisidėjo tas kovido metas – pasijautė, kad reikia savos erdvės.
Iš pradžių pradėjome žiūrinėti būstus Olandijoje. Tačiau čia kainos beprotiškos, ypač namų, kurie nebūtų sienomis sulipdyti su kitais ir turėtų savą kiemą. Mes nebūtume tokio įpirkę. Tada ir pradėjome galvoti, o gal metas kraustytis į Lietuvą.
– O kodėl pasirinkote Lietuvos provinciją, ne didmiestį, kaip dažniausiai daro kiti sugrįžę emigrantai?
– Mano vyrui vasara Lietuvos kaime taip patiko, kad jis nenustojo apie tai galvoti. Čia ramu, mažai žmonių. Ne taip, kaip Olandijoje, kurioje, nors ir yra mažesnė už Lietuvą, gyvena beveik 18 mln. gyventojų ir tai labai jaučiasi. Žmonių pilna visur – gatvėse, parduotuvėse.
Prisidėjo ir tai, kad dėl kovido suvaržymų aš buvau labai išsiilgusi savo šeimos. Jei anksčiau matydavomės kas du tris mėnesius, tai dabar nebegalėjom skraidyti vieni pas kitus. Taip ir pradėjome galvoti, kad gal mums vertėtų kraustytis į Lietuvą, šalia mano artimųjų.
– Dabar Lietuvoje gyvenate nebe atostogų rimtu. Ar jūsų vyrui čia vis dar patinka?
– Nemeluosiu, tikrai turėjau abejonių ir nerimavau, kaip mano vyrui pavyks adaptuotis tokiame mažame miestelyje, ir iki šiol vis jo paklausiu, ar jis dar nenori grįžti į Olandiją. Bet jis vis sako, kad ne, nenori.
Kol kas esame apsistoję pas mano močiutę, tačiau jau spėjome įsigyti sklypą, kuriame dabar stovi sena sodybą. Greičiausiai ją griausime ir statysimės naujus savo svajonių namus su daug žemės aplinkui, kur vaikai galės laisvi sau žaisti ir lakstyti, o mes sodinsime savo pomidorus. Iš tiesų dabar mes viską pradedam iš naujo ir kartu iš miestiečių mokomės būti kaimiečiais (juokiasi).
– O ar buvo dalykų, kurie grįžus į Lietuvą po visų metų, praleistų svetur, nustebino jus pačią?
– Turiu pasakyti, kad iš naujo pamilau Lietuvos gamtą. Kokia ji graži, kiek daug žalumos ir ne tokia plokščia, kaip Olandijoje. Iki tol nebuvau atkreipusi į tai dėmesio. Kas rytą stebiu virš miško kylantį rūką ir negaliu atsigrožėti. Buvau pamiršusi ir tai, kaip gera gyventi šalia savo šeimos, nebereikia sėdint ant sofkutės galvoti, o ką veikti šiandien – tik spėk pasimatyti su šeimos nariai, išgerti kavutės su draugėmis, sudalyvauti visuose gimtadieniuose.
Yra vos keletas dalykų, kurie man čia nepatinka – ne visur galimas sklandus atsiskaitymas internetu bei kvailos reklamos, kurias girdžiu prekybos centruose. Na ir nepaaiškinamas žmonių skirstymas bei kiršinimas. Nesuprantu to.
– Ko labiausiai pasiilgstate iš Olandijos?
– Vyro šeimos, architektūros, vietinių namų interjero parduotuvių, sendaikčių ir žuvies.
– Ar ne baisu viską pradėti nuo nulio?
– Žinoma, baisu. Vyras paliko savo darbą statybų sektoriuje, kur jam tikrai puikiai sekėsi. Bet aš manau, jei tu nebijai darbo, gali jį susirasti visur. Ir nereikia taip idealizuoti to užsienio. Žinoma, toje pačioje Olandijoje darbo užmokesčiai yra nepalyginamai didesni, bet tenka sumokėti ir nepalyginamai didesnius mokesčius.
Dabar mudu kartu bandysime įgyvendinti naujas bendras idėjas – rengiamės atidaryti vintažinių dekoro daiktų parduotuvę. Apie tai svajojau jau labai seniai, ypač gyvendama Olandijoje, kur daugybė tokių jaukių sendaikčių butikų. Vintažas, sendaikčiai – mano aistra nuo vaikystės, tuo užsikrėtė ir mano vyras. O kadangi atidaryti tokią parduotuvę vienai būtų sunku, ėmėmės šią idėją įgyvendinti kartu.
Taigi pažiūrėsim, kaip mums čia seksis. Statysim namą, pradėsim verslą. Stengiamės kurtis ir neduodam sau jokio termino. Jei pamatysim, kad gyvenimas Lietuvoje – jau ne mums, mes visada galėsime grįžti ten, kur ir buvom, Olandijoje mūsų visada lauks Rogier šeima. Bet kol esam jauni ir entuziastingi, reikia bandyti, kad senatvėje netektų gailėtis nė nepabandžius.
– Papasakokite daugiau apie savo kuriamą parduotuvėlę.
– Savo parduotuvėlėje planuojame pardavinėti įvairius gražius senus ir naujus interjero ir namų dekoro elementus. Dabar kaip tik įrenginėjame naujas patalpas Rokiškyje. Šį miestą pasirinkome ne tik dėl to, kad būčiau arčiau savo šeimos, bet ir dėl to, kad pagalvojome, jog didesniuose miestuose įvairių panašių parduotuvių jau yra, tad reikia kažką gražaus sukurti ir čia.
Pavadinome savo parduotuvę „Richcorner“, pagal mūsų pavardę – Rijkhoek, kuri taip skambėtų angliškai. Išvertus tai reiškia „Turtingas kampas“. Manau, kad tai toks magiškas sutapimas ir labai tinkantis pavadinimas tokiai parduotuvei. Tikiuosi, jau greit galėsime atverti duris ir pakviesti pirkėjus iš visos Lietuvos.