Kai pagalvoji apie Nidą, atrodo, kad tai tiesiog tobulas rojaus kampelis, ir gyventi čia būtų tiesiog svajonė, tačiau tiesa ta, kad ne viskas taip paprasta, atvirai ne tik apie maloniąją persikėlimo pusę, bet ir užklupusius sunkumus pasakoja I. Dikavičiūtė.
„Didžiausi iššūkiai – rasti nuolatinę gyvenamą vietą, jei neturi čia savo būsto, ir adaptuotis mažoje bendruomenėje. Mes mokomės kasdien, kartu bandome pajusti ir įsigyventi į kitokį ritmą. Ir nors dabar gyvename gana klajokliškai, nes du kartus per metus su visais daiktais, vaikais ir katinais kraustomės į kitus namus, gyvenimo čia pliusai tuos nepatogumus vis tik nusveria, – sako ir savo pačios karjeros kelią naujoje vietoje pakeitusi I. Dikavičiūtė: – Čia man, kaip menininkei, atsivėrė daugiau galimybių. Vilniuje niekaip nepavykdavo užsukti savo veiklų, o šičia ir į keramiką grįžau visu greičiu, ir siūti lininius kimono stiliaus rūbus pradėjau, tad pokyčiai, nors ir nelengvi, bet mums labai į naudą.“
Šiuo metu moteris atsakinga ir už kultūrinių renginių organizavimą Preiloje – įsidarbino Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“. Jos vyras Kęstutis užsiima smulkiais remontais ir prižiūri vieną Juodkrantėje esančią vilą. Visi trys vaikai yra pradinukai ir eina į tą pačią Neringos gimnaziją.
Svajojo pabėgti nuo triukšmo
Iki persikėlimo į Nidą šeima jau ketverius–penkerius metus vis pagalvodavo, kad norėtų ištrūkti iš Vilniaus. Kaip patys sako – pajuto, kad visko pasidarė tiesiog per daug, norėjosi ramybės.
„Mes abu su vyru senamiestiniai, betono vaikai, bet miestas mus pradėjo varyti iš proto. Atrodė, susikūrėm tikrai patogų gyvenimą, mums nereikėdavo trankytis po visą Vilnių dėl darbų ar mokyklų, gyvenom pačiame Senamiestyje, šalia įsikūrusios ir mano bei vyro šeimos. Bet mus pradėjo erzinti visas tas triukšmas, vaizdinė miesto tarša“, – pasakoja I. Dikavičiūtė.
Tiesa, pati Nida niekad nebuvo atsidūrusi jų svajonių vietų sąraše. Šeima vis dairėsi po kitus Lietuvos kurortus. „Žiūrėjom, kokia pasiūla Anykščiuose, Druskininkuose, ten, kur gamta tokia ypatingesnė. Aš tik paskui supratau, kad Nida juk irgi kurortas, tik čia tikriausiai stipriausiai jaučiamas tas sezoniškumas. Tai tikrai nebuvo mano svajonių ir meilės kraštas. Kai patys atostogaudavome Neringoje, mieliau rinkdavomės Preilą, į pačią Nidą net nevažiuodavom“, – prisimena I. Dikavičiūtė. Moteris sako aplink matanti kitus, kurie dega meile Nidai, kuriems šis kraštas mirtinai svarbus, bet prisipažįsta, kad nei jai, nei jos vyrui taip nebuvo.
Naujų šeimos namų vietą nulėmė tiesiog atsitiktinai internete pastebėtas darbo pasiūlymas. Visiškai netikėtai internete moteris pamatė Nidos meno kolonijos darbo skelbimą, ir tai bene akimirksniu pakeitė visos šeimos gyvenimą. „Viskas įvyko visiškai ekspromtu. Kaip tik tuo metu mes atostogavome kitame marių krante, tad vyras, persikėlęs su keltu, spėjo sudalyvauti darbo pokalbyje. Taip jis gavo darbą ir tapo Meno kolonijos ūkvedžiu“, – pasakoja pašnekovė.
Vilniuje vyras ilgus metus buvo pradirbęs valstybės tarnautoju Aplinkos apsaugos agentūroje ir buvo nusprendęs, kad biurokratiškas darbas ne jam, tad jau kuris laikas vertėsi širdžiai mielesne veikla, dažniausiai tokia, kur reikalingas rankų darbas. Taigi naujas darbo pasiūlymas tapo dar viena puikia galimybe.
Iš pradžių metus vyras iš Vilniaus į Nidą važinėdavo kas dvi savaites. Tuo metu sostinėje likusi žmona ne tik rūpindavosi trimis jųdviejų vaikais, bet dar ir dirbo viename sostinės darželyje bei mokykloje. Taip gyventi po kurio laiko tapo per sunku, tad šeima nusprendė persikelti ir taip visi atsidūrė atokiausiame Lietuvos kampelyje.
Pajuto vietinių atšiaurumą
„Dažnas apie Nidą yra susikūręs gražų paveikslėlį iš atostogų. Aš pati manydavau, kad čia žmonės susitikę ar kopose, ar prie marių visi vieni kitiems šypsosi ir mandagiai sveikinasi. Tik dabar supratau, kad tai daro tik patys atvykėliai. Tas susikurtas idealus paveikslas, kad visi labai draugiški, sugriuvo“, – apie pirmą patirtą „sukrėtimą“ atvirauja I. Dikavičiūtė.
Pasak moters, nidiškiai laikosi atstumo ir jiems prireikia daugiau laiko priprasti prie kitų žmonių. Tačiau tam yra pagrįsta priežastis. „Iš pradžių vietiniai gali pasirodyti tokie atšiauresni, bet pasirodo, tai yra jų savisauga, nes kai per tavo namus pereina tokia daugybė žmonių, įpranti prie jų per daug neprisirišti. Juk ar tikrai kažkokie prašalaičiai, kurie, dar neaišku, kiek čia užsiliks, verti tavo laiko, dėmesio ir jėgų?“ – dalijasi ji.
Kita vertus, apsigyvenęs čia esi greit įtraukiamas į bendruomeninį gyvenimą. Tai šeimai buvo bene labiausiai nustebinęs dalykas, juo labiau, kad prieš tai gyvenant Vilniuje jiems neteko priklausyti jokiai bendruomenei. „O čia, jei turi vaikų, nori nenori turi į ją įsitraukti. Tu net negali pasirinkti, tiesiog tampi tos bendruomenės dalimi ir viskas“, – moteris neslepia, kad tai padaryti nebuvo labai lengva.
Prie nuolat besikeičiančių atvykėlių pripratę vietiniai naujus gyventojus prisileidžia sunkiai, tačiau pasirodo, kad tas tikrų ir netikrų gyventojų statusas labai svarbus. Su tuo susiduria kiekvienas, kas atvyksta čia ne tik trumpam atsipūsti, o apsigyvena. I. Dikavičiūtė skaičiuoja, kad tik dabar, trečiaisiais šeimos gyvenimo Nidoje metais, jaučia, kad jų adaptacija šioje vietoje baigiasi.
Pašnekovė juokiasi, kad jau pats metas jai būtų išmokti kiek subtilesnio bendravimo, mat be užuolankų išsakyti kažkokie nusiskundimai vietinių priimami labai asmeniškai ir žmonėms tai paprasčiausiai nepatinka. Čia įprasta garsiai pagirti, tačiau visa kita verčiau nutylėti.
Didžiausias iššūkis – susirasti namus
Atsikėlusi į Nidą šeima iškart turėjo apsiprasti su mintimi, kad teks gyventi laikinuose namuose. Čia nėra sudėtinga ilgam išsinuomoti butą šaltuoju metų laiku, tačiau sezono metu susirasti namus ir dar už įkandamą kainą praktiškai neįmanoma. Tai išties opi problema ir ji tęsiasi metų metus, sako pašnekovė.
„Dabar mes ir užsiimame ilgalaikės nuomos medžiokle. Prieš tai mums pasisekė ir porą metų pravasarojom Meno kolonijoje, o šiemet jau teko susirasti kitą būstą. Tačiau žiūrim, kad toks gyvenimas jau tirpdo mūsų santaupas“, – atvirai pasakoja moteris.
Šeima netgi turėjo planą vasarai persikelti į kitą marių pusę, bet I. Dikavičiūtė gavo darbą Preiloje ir nebegalėjo išvažiuoti. „Šią vasarą laukia tas pats, o dar šiais metais Neringa paskelbta Lietuvos kultūros sostine, taigi man darbo su įvairiausiais renginiais nusimato labai daug. Būtų negražu pavesti ir laikinai išvažiuoti, nors finansiškai tai mūsų šeimai visiškai ir neapsimoka“, – skaičiuoja ji.
Šiemet ieškodama pagalbos šeima net kreipėsi į Socialinį skyrių, tačiau ten išgirdo atsakymą, kad toks gyvenimo būdas Nidoje normalus, dažnas čia įpratęs prie nuolatinio kraustymosi.
„Prieš atsikraustydami tikrai nesitikėjom, kad susidursime su tokia problema. Atrodo, ir mokėti už nuomą galime pakankamai, tačiau būstų tiesiog neatsiranda. Nidiškiai sako, kad jiems ilgalaikė nuoma neapsimoka, bet aš manau, kad jie gerai nepasiskaičiuoja. Žmonės čia įpratę sezonu dirbti, vasaros net nepamato. Bet kai pagalvoji, jei jie tą sumą paskirstytų per visus metus, tai juk ir arti tiek nereikėtų, ir pinigai tie patys būtų, o galų gale – ir vasarą pagaliau patys pamatytų“, – savo pastebėjimu dalijasi I. Dikavičiūtė.
Džiaugiasi vaikų užimtumu
Visi trys šeimos vaikai lanko vienintelę Nidoje esančią Neringos gimnaziją: dukra – pirmokė, sūnūs – trečiokas ir ketvirtokas. Vaikų šios mokyklos klasėse nedaug, po 10–16 mokinių, tad mokytojai kiekvienam atskirai gali skirti daugiau dėmesio, džiaugiasi pašnekovė.
„Visi vaikai sėkmingai adaptavosi. Mūsų pirmokė jau antrą mokslo metų dieną viena nuėjo į mokyklą, nes čia jaučiasi saugiai ir jaukiai. Mes, tėvai, irgi greit atsikratėm to nerimo jausmo, kuris vis kankindavo dideliame mieste. O kai ateina tokia vidinė ramybė, tu pradedi susimąstyti giliau, nes mieste, kur visi nuolat skuba, tu irgi vis bėgi bėgi ir greit save išvis pamiršti. Darai tai, ką reikia ir nesusimąstai, kodėl tai darai“, – gyvenimą sostinėje ir Nidoje lygina I. Dikavičiūtė.
Kol nebuvo įvestas karantinas ir kiekvienam šeimos nariui tekdavo skubėti savais reikalais, gyvenimas čia vis tiek atrodydavo idiliškai. Gavusi darbą už 10 km esančioje Preiloje I. Dikavičiūtė išpildė seną savo svajonę ir įsigijo motorolerį, tad džiaugėsi galėdama smagiai riedant nusigauti iki darbo, o pietų pertraukas leisti prie jūros. Dar smagiau žinoti, kad nereikia jaudintis dėl vaikų, nes po mokyklos visi jie savarankiškai nusigauna iki mėgstamų būrelių.
Nors gali pasirodyti, kad sostinėje vaikams būtų buvusios platesnės pomokyklinių būrelių galimybės, daugiavaikė mama patikina, kad Nidoje pasirinkimų tikrai pakanka. Ji prisimena, kad atvykusi buvo labai maloniai nustebinta įvairių vaikų veiklų pasirinkimu, o dar labiau tuo, kad viskas tiesiog ranka pasiekiama.
„Visi mūsų vaikai tikrai labai užsiėmę. Kiekvienas lanko užsiėmimus pagal savo pomėgius ir šiuo atžvilgiu mums tikrai nieko daugiau netrūksta. Čia yra sporto mokykla, taip pat – ko gero, pati stipriausiai Lietuvoje buriavimo mokykla, vaikai vežami į baseiną, yra ir Meno mokykla, kurioje galima lankyti ir dailę, ir muziką, šokį, dainavimą. Kiek pastebėjau, praktiškai visi mokiniai taip ir „dirba“ visą dieną – po gimnazijos eina į sportą ar dailę ir taip iki pat vakaro būna užsiėmę“, – kalba ji.
Maloniai šeimą nustebino ir būrelių kainos. Bemaž už vieno būrelio sostinėje kainą, skaičiuoja šeima, Nidoje galima apmokėti visų trijų vaikų užsiėmimus.