– Auginate penkis vaikus ir savo makiažo studiją. Šeima, darbas, atsakomybė... Ar kartais nesvajojate būti tiesiog namų šeimininke?
– Nors esu žemaitė, studijų metu atsidūriau Šiauliuose, ten ir likau, sukūriau šeimą, turėjau ne vieną veiklą, jas papildydavo vis kitos. Niekada nesėdėjau vietoje, vis dirbau, kūriau ką nors naujo, išbandžiau veiklas, kur galėčiau save realizuoti, gauti papildomų pajamų šeimai, namui statyti. Net laukdamasi dirbau iki pat gimdymo ir tęsdavau veiklas, praėjus kelioms dienoms po jo. Darbai nestovi vietoje, šeima su savo poreikiais – taip pat. Todėl apie galimybę būti tiesiog šeimininke tik svajojau. Tiesa, drįstu teigti, kad tikrai pagalvojau, jog su šiuo paskutiniu nėštumu tikrai daugiau ilsėsiuosi, kaip juokauju, imituosiu, kad esu nėštumo atostogose. Deja, dirbau iki paskutinės dienos, perrašiau paskutinę klientę kolegei, išvykau gimdyti 36 savaičių. Slapta vis dar pasvajoju apie vienu ar kitu metu būsiančią galimybę pabūti namų šeimininke... Spėkite, kas tam visuomet sutrukdo? Ogi aš – nenuilstanti, ieškanti veiklos ir negalinti nurimti vietoje, prigulti, atsipūsti su knyga. Ne, ši daina – ne apie mane.
– Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado vizažo viražai.
– Paprastai. Aš nebuvau tas žmogus ir dabar nesu, kuris žino, ko nori, ir gali padėti tašką. Tikriausiai net ir būdama 70 metų, aš negalėsiu pasakyti, kad jau padariau viską, kas man šiame gyvenime duota, nes iki šiol neatradau visos veiklos, kurią noriu pažinti. Dirbau visko, gyvenime turėjau ir balto, ir juodo. Ieškodama veiklos, kuri labiau derėtų prie šeimos ir mano polėkio jaustis moteriškai, gražiai, tačiau būti naudinga, gera žmona, mama, atradau save, mąstančią apie grožio puoselėjimą ir savarankišką veiklą, kurią galima derinti su vaikais, jų užklasine veikla. Tiesa, aš tikrai mėgstu puoštis, turiu savitą stilių, prisižiūriu ir man mamos antspaudas nėra lygu riebaluota galva, namai, vaikai, puodai. Stengiuosi atrodyti taip, jog niekas negalėtų teigti: „Taip, ji 5 vaikų mama.“ Vedama šio požiūrio, aš suteikiau sau galimybę mokytis ir įkvėpti kitas moteris pasitikėjimo, grožio pojūčio ir suvokimo, kad tai suderinama su motinyste. Pradėjau mokytis vizažo – atradau savo kūrybos išlaisvinimo būdą kaip darbinę veiklą, ją suderinau su motinyste. Žinoma, užkibau ir nebegaliu be to gyventi, todėl dirbu net dabar, derindama tai su 7 mėn. dvynukais.
– Kada pati pradėjote dažytis?
– Visada prisižiūrėjau taip, kaip man atrodė, kad šitaip išsiskiriu iš kitų. Nemeluosiu, visų moterų silpnybė yra galimybė būti pranašesnėms. Man šis požiūris į gyvenimą itin artimas. Visada sakiau, kad būsiu geresnė savęs versija. Manau, nėra naujiena, kad daugelis vyresni atrodome geriau, nei būdami jaunesni. Turėdama veido problemėlių, visada stengiausi tą slėpti, atrasti naujų gydomųjų priemonių bei dekoratyvinę kosmetiką problemoms užmaskuoti. Greičiausiai mokykloje, gal būdama 15 metų: puikiai prisimenu diskotekas ir sidabrinius, mėlynus, baltus blizgius pieštukus akims ryškinti, pudrą, neatitinkančią realios veido spalvos. Taip, šie dalykai ypač kelia šypseną, sentimentaliai prisimenu ir plonus antakius – visos vaikėmės tų dienų madų.
– Auginate keturis berniukus ir vieną mergaitę. Kokį suvokimą apie grožį jai skiepijate?
– Neskubu. Nors Jorė mato mano studiją, pilną įvairios kosmetikos, blizgučių, kurie mergaitės akyse atrodo dabar tokia siekiamybė, tačiau skiepiju priešingas vertybes. Dukrai kovo 11-ąją bus 6 metai, ji turi keletą nagų lakų bei vaikiškų lūpų vazelinų. Šokdama „Flamingo“ šokių klube, retkarčiais turi galimybę per pasirodymus pasipuošti blakstienomis, paryškinu akis – tai viskas, ką šiandien, mano manymu, ji turi žinoti apie pasipuošimą. Beje, mums labai patinka vakare abiem turkštis vonios kambaryje, būtinai išpinu kasas, papurškusi specialia plaukų priemone plaukus, juos šukuoju nakčiai, apgalvojame rytojaus aprangą, plaukų aksesuarus. Man po dušo toniku nusivalius veidą, ji mane papūguoja – tuo pačiu švelniu toniku valosi veidelį, atidaviau po nėštumo likusį kremą, kuriuo tepasi pilvuką, kojytes. Manau, savo mergaitei skiepiju sveiką savęs priežiūros modelį. Juk kas, jei ne mama savo mergaitei gali būti autoritetas. Kiekvienai mamai labai siūlau turėti „savų“ ritualų su mergaitėmis. Tai taip suartina.
– Yra toks posakis – batsiuvys be batų, bet, matyt, vizažistams jis negalioja, tiesa? Juk jūsų išvaizda yra tarsi jūsų vizitinė kortelė. Kiek dėmesio skiriate savo išvaizdai?
– Šiandien, ypač po nėštumo, karantino, „kraunu“ ant savęs daug mažiau. Tačiau vis tiek skiriu dėmesio veidui, vertinu kosmetologės paslaugas, be galo dėkoju savo veido masažistei Linai, atrandu naujų kremų, serumų, procedūrų, kad kuo labiau atitolinčiau įvairius kitus būdus, tokius kaip botoksas ir pan. Pastarųjų dar nesu bandžiusi ir vis juos nukeliu. Galiu išduoti, kad nuolat sau išsikeliu iššūkių – iki gimtadienio pasidailinti tą ar aną, valgyti daugiau daržovių, išgerti 1,5 litro vandens per dieną ir pan. Greičiausiai visada būsiu ta moteris, kuri rūpinsis savo išvaizda, sveikata, kartu įtraukdama ir savo šeimą. Ryte pasidažau per 10 minučių, makiažą fotosesijai pasidarau per 30 min., o plaukus dailiau susišukuoju per 20 min. Ar tai daug?
– Kokią įtaką išvaizda turi moters savijautai, elgsenai?
– Begalinę. Gal daugelis moterų mane pasmerks, tačiau, mielos moterys, mamos, aš galiu teigti, kad kiekviena iš mūsų privalo atiduoti duoklę sau, savo išvaizdai. Žemai lenkiuosi natūralistėms mamoms, moterims, merginoms, kurios puoselėja natūralius savęs priežiūros būdus, tačiau pati negaliu tuo pasigirti – mėgstu kasdien užsitepti mineralinės pudros, lepinu save priaugintomis blakstienomis, turiu ir permanentiniu būdu paryškintus antakius, ir lūpas. Laikui bėgant, vis labiau įsitikinu, kad gerbiu, vertinu moteris bei močiutes, kurios, neturėdamos antakių, lūpų kontūro ar tiesiog norėdamos pašalinti joms nepasitikėjimą keliančius trūkumus, pasitiki permanentinio makiažo meistrėmis ir kasdien keliasi labiau pasitikėdamos, gražesnės, dailesnės, džiugina savo mylimuosius bei aplinkinius. Aš visada vertinsiu laimingą žmogų, o ne primygtinį natūralumą. Žinoma, šiomis dienomis labai sunku surasti ribą tarp natūralaus ir ypač dirbtino grožio puoselėjimo, kas labai liūdina. Aš vis dar labai laiminga, kai ateina 12-okės, kurioms tai – pirmasis makiažas gyvenime.
– Apie ką dažniausiai moterys, atėjusios pas jus gražintis, kalbasi?
– Mamos – apie vaikučius arba grožio procedūras, mano siūlomus „perliukus“, triukus, bet, žinoma, nevengiame paplepėti ir apie nūdienos politikos, sveikatos, ekonomikos tendencijas, Lietuvos žvaigždutes. Mėgstu kalbėti, mėgstu pasakoti, mėgstu klausytis, vertinti ir bendrauti. Mano klientės visada yra laukiamos ir dėl savo, kaip asmenybių, pokalbių. Juokauju, tačiau ten vyksta rimti pokalbiai „tarp mūsų, mergaičių“.
– Ar turite kokių patarimų, tarkime, mamoms, kaip greitai pasidaryti makiažą?
– Nieko įmantraus įprastą dieną ir nereikia, tačiau visada mamoms siūlau nepamiršti savęs. Dovanos šventės proga artimųjų paprašyti ne plaktuvo šeimai, o ką nors sau. Sakysite, kad nemokate dažytis? Išvardykite man, kiek aplink jus yra puikių vizažisčių, kurios per pamoką suteiks svarbios informacijos apie kelis triukus, galinčius mamytę paversti gražia moterimi, neatrodančia, jog ji nemiegojo naktį. Tad pirmyn.
– Kokias dažniausias moterų makiažo klaidas pastebite?
– Antakiai. Jūs manote, aš juos „teisingus“ turėdavau? Visada prisiminsiu, kai grįžusi iš Norvegijos, be antakių, blakstienų, natūrali, aš nulėkiau prisiauginti blakstienų. Mane pamačiusi blakstienų meistrė sako: „Vilma, jau geriau pasidažyk antakius, nei puoškis blakstienomis...“ Tądien, neslėpsiu, savimeilė nejautė euforijos, tačiau suvokiau, kad geriau susitvarkyti antakius, jie, mano manymu, yra moters pagrindinė detalė. Visada sakiau, jei gailite antakiams tvarkyti kas mėnesį skirti didesnę sumą, nepagailėkite, nueikite kartą pas labai gerą, savo darbą išmanančią meistrę ir atkartokite jos suteiktą formą, nei eikite pas bet ką ar darykitės bet ką namie.
– Gal turite paslaptį, kaip paslėpti tamsius paakius po nemiegotos nakties su kūdikiu ant rankų?
– Negaliu teigti, kad taip visų reklamuojami vadinamieji paakių padeliai padaro didelį darbą – panaikina paburkimą, tačiau, būna, kad tikrai padeda. O tamsius ratilus panaikinti man padėjo veido masažas. Šį stebuklą labai vertinu. Paakius pamaskuoti padeda maskuokliai. Nepamirškite, kad pamaskavusios paakius maskuokliu, jį turite išsklaidyti drėgna pagrindo kempinėle (kaskart ją išplaukite ir prižiūrėkite; ji turi būti ne sausa, nes vis išgirstu, jog apie tai nežinoma) arba šepetėliu, patikrinkite, ar nepalikta per daug produkto raukšlelėse. Antraip nieko keisto, jei jums subėgs tušas. Žinoma, maskuoklis turėtų būti pasirenkamas pagal amžių, problemas; jei prikrausite ant raukšlėtesnio paakio, matysite ne itin estetišką vaizdą. Tad gal geriau tuomet jo vengti ir paakius patepti mineraline pudra plonu sluoksniu?
– Kaip randate laiko, augindama penkis vaikus, rūpintis savimi, skirti laiko sau?
– Prioritetus gyvenime dėliojamės tik mes patys. Man vienas jų – 10 min. dienos laiko skirti sau. Žinote, pamiegosiu, kai mano mažiausiems dvynukams sueis 3 metukai, tačiau stengiuosi ir dabar nepamiršti, kad esu moteris, žmona. Susidėliojusios tinkamus prioritetus, visada rasite kelias minutes tušui, antakiams, pudrai. Nepajusite, kaip, pagirta už gražią išvaizdą, būsite laimingesnė, lengviau nudirbsite dienos ruošos darbus, vakare rasite laiko savo mylimiesiems, galiausiai, patikėkite manimi, būsite geresnė mama. Kaip? Nesate girdėjusios apie tai, jog sportas yra kaip priklausomybė ir suaktyvina laimės hormono gamybą? Čia tas pats. Jei neplanuotai pasidarome ryškų makiažą ir negalime prie jo įprasti, bet vienas, antras, trečias pagiria ir nejučia nudžiungame, lekiame dėkoti meistrei už šią idėją. Ko moteriai reikia? Ogi pagyrimo. Neabejoju: skyrus laiko sau, jus tikrai pagirs vyras, draugės, nepažįstamasis, o tai praskaidrins mamos monotonišką dieną ir lengviau išgyvensite motinystės „atneštas“ nemigo naktis bei kitas problemėles. Skirkite laiko sau – nubėkite nagų padailinti, plaukų spalvą atgaivinti, pasidarykite veido ar kūno procedūrą, nueikite pasportuoti.
– Ką patartumėte kitoms mamoms, kurios galbūt to laiko taip ir nesuranda?
– Kiekvienam svarbūs savi pasilepinimo momentai – vienas negali be miego, kitam tai ne taip aktualu. Todėl galiu tik pasakyti, jog visada siekiu įsiklausyti į save. Atsiminkite, mamos, kad visur gyvenime yra dermė. Ypač save ribodamos, mesdamos svorį, visada jausite suvaržymą, o tai neleis pasiekti rezultatų; klausykitės savęs – geriau mažas desertas, nei nesusitvardymas vakare. Kas iš to, jei patarsiu jums 10 min. skirti prie veidrodžio užuot miegojus? Jei tos 10 minučių miego suteiks jums daugiau laimės nei pavargimo žymes paslėpsiantis greitas makiažas, miegokite.
– Kaip jūs suprantate moteriškumą? Ar esate iš tų, kurios neleidžia vyrui atidaryti automobilio durų, o gal kaip tik neprieštaraujate?
– Leidžiu. Buvo metas, kai gyvenau viena, auginau vaikučius viena ir be galo trūko vyro rankos atliekant namų ruošos darbus – net statyboms vadovavau aš pati. Jūs manote, tuo didžiuojuosi? Kas belieka. Tada tai buvo tokie iššūkiai, tačiau aš labai moteriška, labai vertinu tai, jog vyras atlieka vyriškus darbus, ir aš neturiu tuo rūpintis. Ypač vertinu, kad vyras yra džentelmeniškas, – praėjus 7,5 mėnesiams po gimdymo sesuo Rūta pirmą kartą mus išleido vakarienės su vyru. Vyras ne tik atidarė dureles, tačiau ir paėmė paltą. Žinote, gal tai skamba juokingai, tačiau mes nuo dvynukų gimimo nebuvome kartu niekur išėję ir tuos malonumus spėjau pamiršti, todėl vertinu mažas smulkmenas. Sutinku: jei ko nors per daug, tai tampa kiču, banalybe, bet visos mes širdyse, viduje esame jautrios, pažeidžiamos mergaitės, tad kodėl retkarčiais tuo nepasinaudojus.
– Po nėštumų jūsų figūra pavydėtina. Kaip pavyko susigrąžinti kūno linijas?
– Trys nėštumai ir daugiausia 10 kilogramų priaugta jų metu – tai nėra pagyros man pačiai sau, tiesiog noriu pasakyti, kad neturėjau bėdų atsikratyti svorio, jo tiesiog nelikdavo. Aš visada esu linkusi prisižiūrėti, tačiau ar nuvertinu priaugusias daugiau – tikrai ne, suprantu jas besąlygiškai, net pasisakau už pasitikėjimą sugrąžinančias plastines operacijas, nes nėra nieko sudėtingiau, nei moterį sutaikyti su savo antra savęs puse, kuri nepasitiki savimi. Viskam savas laikas, mamytės. Siūlau nepamiršti įsiklausyti į save ir geriau santūriai suvalgyti gabalėlį deserto, nei alinti save ir dėl streso matyti vietoje stovinčias svarstykles. Antra, drastiškai nemažinti kalorijų tam tikrais intarpais. Savaitė – dieta, savaitė – besaikio valgymo. Visada būsiu sveikos mitybos šalininkė. Negaliu pradėti dienos be vandens, gerų pusryčių, valgau kas 3 val. ir visada, pabrėžiu, kad VISADA, save baudžiu, atsisakydama taip trokštamo minimalaus deserto. Taisyklė viena – jausti, ko tau reikia, ir visur sukurti dermę – pačiai su savimi ir dienos su diena. Taip nesikaups riebaliukai baisiausiose mums vietose – aplink pilvą, ant klubų.
– Išnešioti dvi dvynukų poras, spėju, buvo nelengva. Kaip praėjo abu nėštumai?
– Abu panašiai – stiprus pykinimas, kai vakare klausi: Dievuli, už ką man? Tačiau išvengta ligoninių, lengvai sportavau iki galo, visus nėštumus dirbau iki galo. Mamos turi be galo stiprų jausmą, kuriuo reikia pasitikėti. Nors paskutiniuosius gimdžiau 36 savaičių, gimė dideli, sveiki, vadinasi, elgiausi tinkamai, taip, kaip jautė mano širdis. Dažnai pamirštame vieną – gamtą, kuri mus sutvėrė. Gal dažniau vadovaukimės savo nuojauta ir natūraliais pojūčiais, kuriuos siunčia gamta? Neseniai pasidariau maisto netoleravimo testą, nustebau: negalima man taip mėgstamų ankštinių daržovių. Prisiminiau, kad suvalgius jų man tiek pūsdavo pilvą, jog tą dieną norėjosi lįsti po stalu, tad gal geriau jų atsisakyti ir jaustis patogiai visą dieną? Čia ir mano antras patarimas mamoms nėštumo metu – jei suprasite, kad visa tai, kas vyksta nėštumo metu, yra labai natūralu, o gimdymo taip nelaukiamas skausmas yra didžiausia baimė, pagalvokite, kad tai – ne tik skausmas jums, tačiau kenčia ir jūsų taip laukiamas kūdikėlis, kiekviena neigiama emocija persiduoda ir jam. Deja, mes jau suaugę ir išmokę kontroliuoti savo emocijas, kurių, beje, iš esmės vis tiek negalime iki galo sukontroliuoti, tai kaip su tuo tvarkosi ši maža dieviška būtybė? Prastai... Šitai man padėjo nėštumo metu ir padeda dabar, tvarkantis su antraisiais dvynukais. Pamenu, su pirmu sūnumi sakiau, kad aš tai jau ištversiu jo dantų dygimą, tversiu, kiek galėsiu, kentėsiu... Visgi gal reikėjo pradėti nuo to, kad jam skauda, vyksta tokie skausmingi procesai jo mažame kūnelyje, o aš mąstau, kad neduodama vaistukų esu medalio verta mama. Tik laikui bėgant įvertini, ką darei ne taip, ką darysi kitaip ir kaip lengviau ištverti nėštumo ar vaikų auginimo sunkumus.
– Esate jauna, graži, auginate penkis vaikus. Kokių reakcijų sulaukiate gatvėje? Dažnai pas mus žmonės daugiavaikių mamų kažkodėl linkę gailėti. Ar susidūrėte su tuo?
– Dažniau girdžiu taip įgrisusią frazę „vienu auginimu vargelį išvargsiu“. Juokiuosi. Mūsų giminėse nėra dvynukų, vadinasi, jų egzistencijai savo gyvenime aš nesiruošiau, kaip ir neplanavau gyvenime turėti 5 vaikų. Tačiau, žinote, kas man yra svarbiausia ir ką kartoju kasdien savo maldose? Dieve, noriu tik vieno, kad viskas liktų taip, kaip yra dabar... Esame sveiki, kol turime rankas, bus maisto, kol turime kojas, eisime į priekį, kol turime vienas kitą, esame darni šeima ir sieksime tikslų. Dabar jie paprasti – paauginti mažuosius Kiprą ir Herkų, pamiegoti. Didieji dvynukai Jorė ir Aris pradės priešmokyklinį ugdymą. Stengiuosi vis daugiau laiko rasti vyriausiajam sūnui Arnui, nes jam be galo reikia mamos, nors tuoj sukaks 10 metų.
– Jei gerai suprantu, anksčiau daug keliavote. Ar dabar jau turite susiplanavusi kryptį, kur trauksite, kai baigsis pandemija?
– Mano pamatuojama svajonė yra Graikija, Santorino sala... Nepameluosiu: žiūriu nuotraukas ir nostalgiškai „teleportuojuosi“ į buvusių kelionių vietas. Žinote, grįžčiau į Paryžių, nerimsta siela, kartais mąstau, jog ten kažkurį gyvenimą gyvenau...