Istoriją apie nesėkmingą vilnietės Karolinos mėginimą traukiniu nusigauti iki Kauno skaitykite straipsnyje „Sumanius iki Kauno nuvykti traukiniu vilnietei teko persigalvoti: man pasiūlė su kūdikiu ant rankų eiti per bėgius“.
Po šio straipsnio Daiva nutarė parašyti redakcijai ir papasakoti savo istoriją. „Dėkoju, kad viešinate problemas. Aš pati susidūriau su aprašyta situacija, kai traukiniu iš Vilniaus į Kauną vežiau neįgalų vyrą, sėdintį vežimėlyje“, – laiške rašė Daiva.
Moteris aprašė, kaip nesėkmingai teko pasinaudoti ir ankstesniame straipsnyje minėta neįgaliesiems Lietuvos geležinkelių (LG) siūloma asistavimo paslauga. LG atstovė žiniasklaidai Olga Malaškevičienė patikino, kad tokia paslauga teikiama Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių geležinkelių stotyse. „Visos asistavimo paslaugos individualių poreikių turinčių žmonių įlaipinimo į traukinį ar išlaipinimo iš traukinio, pasitikimo prie stoties (iš anksto sutartoje vietoje), palydėjimo iki bilietų pardavimo ar traukinio išvykimo vietos, bilietų rezervacijos ar jų įsigijimo paslaugos teikiamos nemokamai“, – sakė ji.
Deja, Daivos patirtis keliaujant su judėjimo negalią turinčiu vyru nebuvo sklandi: „Perkant bilietus buvo įspėjimas, kad reikia tartis dėl palydos, tad buvo susitarta, kad mus pasitiks LG darbuotojas. Galvojau, kad jis padės vyrą įvežti į vagoną, bet susitikus pasakė, kad tik palydės per bėgius. Deja, negalėjome atsisakyti tokios kelionės, nes pirmą kartą vyras vyko konsultuotis į LSMU KK, o vėliau – kelioms operacijoms.“
Moteris suskaičiavo, kad traukiniu su vyru į Kauną vyko 4 kartus, t.y. per bėgius neįgaliojo vežimėlį teko stumti 8 kartus – 4 pirmyn, 4 atgal. Deja, reikalingos pagalbos sulaukė vos porą kartų: „Iš tų 8 kartų 2 kartus budėjusi apsaugos darbuotoja iš tiesų padėjo pervežti per bėgius vežimėlį, o kitus kartus apsaugos darbuotojai su apsauginėmis liemenėmis mus tiesiog palydėjo, kol aš pati atbula traukiau vežimėlį per bėgius. Atbula traukiau todėl, kad priekiniai neįgaliojo vežimėlio ratai maži ir stringa tarp bėgių, o užpakaliniai dideli, tai tik taip įmanoma pervažiuoti bėgius.“
Daiva sakė niekad nepamiršianti streso, kuris apėmė su vyro vežimėliu ne savo noru ant bėgių užtrukus ilgiau, nei norėtųsi. „Pirmą kartą stovint ant bėgių ryte, gal 5 val., neatsidarė vartai. Likome stovėti ant pirmojo kelio bėgių, kol atėjo kitas apsaugos darbuotojas ir padėjo nustumti vartus. Įsitempusi klausiau, ar neatvažiuoja traukinys. Jei būtų reikėję žmogų vežimėlyje patraukti nuo bėgių, nebūčiau spėjusi apsisukti, tad patyriau stiprų stresą, – prisiminusi redakcijai rašė Daiva. – Keliaujant vėliau vartai nebestrigo, bet buvo ir kitų stresą keliančių atvejų, pavyzdžiui, sningant sniegui važiuoti atbulai per bėgius nepavydėtina patirtis. Noriu pasakyti, kad ta perėja visiškai nepritaikyta važiuoti nei vaikišku, nei neįgaliojo vežimėliu.“
Geležinkelių atstovė O. Malaškevičienė aiškino, kad Vilniaus stoties personalas visada pasiūlo verčiau eiti per antžeminę perėją, mat taip greičiau galima pasiekti reikalingą peroną – ir mamoms su vežimėliais, ir dviratininkams, ir žmonėms su judėjimo negalia. Tačiau pažymėjo, kad neįgaliesiems yra įtaisytas 2 pakopų laiptinis keltuvas iš 1-ojo perono į požeminę perėją ir liftai iš požeminės perėjos į peronus.
Tuo metu Daiva tikino, kad apie alternatyvą važiuoti liftu, nors ir ilgiau, jai su vyru net nebuvo užsiminta: „Įtariu, kad tokios galimybės nėra, nes pati bandžiau dairytis – nei lifto nemačiau, nei nuorodų.“
Su nesklandumais jiedu susidūrė ir pačios kelionės metu. „Į vagoną išlankstę pandusą užvažiuoti padėjo 2 traukinio palydovai – Vilniuje viskas vyko sklandžiai. Tačiau jau atvykus į Kauną traukinio palydovai panduso ištiesti nebegalėjo, nes ten siauras šaligatvis ir trukdė gatvės atitvaras. Vežimėlį su neįgaliuoju iš traukinio pusiau nuleistu pandusu išvežėm bendromis jėgomis padedant traukinio palydovams ir Kauno geležinkelio stoties darbuotojams. Antrą kartą vykstant jau žinojau, kad reikia būti pirmame į Kauną vykstančio traukinio vagone, nes ten šaligatvis platesnis“, – svarbius niuansus minėjo moteris.
Anot jos, ir pats traukinio vagonas tik dalinai pritaikytas žmogui su negalia – yra apsauginis diržas vežimėliui pritvirtinti ir atlenkiamos sėdynės lydinčiam asmeniui, bet nėra galimybės privažiuoti prie normalios vagono kėdės. „Ten yra sienelė, o joje per siaura anga, ir vežimėlis giliau į vagoną negali pravažiuoti, tad nevaikštantis žmogus lieka vežimėlyje, – aiškino ji. – O ta pati vieta, kur tvirtinamas vežimėlis, sakyčiau, labiau skirta bagažui, mat kai važiavome šiltuoju metų laiku ten žmonės pasikabino dviračius ir nuėjo sėstis į normalias sėdynes, na o mes taip ir važiavome kitoje tako pusėje siūbuojant tiems dviračiams.“
Moteris sakė, kad sėdint ant atlenkiamos sėdynės iki Kauno pakentėti dar galima, juk kelionė tetrunta 1 val. 20 min., tačiau nuvykti iki Klaipėdos nesiryžta, nors džiaugiasi, kad pritaikius 80 proc. nuolaidą bilietams neįgaliajam ir jį lydinčiam asmeniui bilietų kainos tikrai nedidelės.
„Po pirmos kelionės norėjau kreiptis į LG vadovus, bet buvo kitų dalykų, kuriuos tuo metu reikėjo spręsti, tai neliko jėgų, nei laiko, o vėliau prisimiršo. Dabar perskaičius jūsų straipsnį vėl atgijo kelionių detalės, ir supratau, kad per 1,5 metų niekas nepasikeitė. Vykstant vienam neįgaliajam gal žadamų asistavimo paslaugų būtų daugiau, bet su lydinčiuoju asmeniu patirtis liūdna, – rašė Daiva ir pažymėjo: – Aprašiau tik neigiamą patirtį, tačiau norime ir pasidžiaugti, kad apskritai sudaryta galimybė neįgaliesiems vežimėlyje keliauti traukiniu. Mūsų atveju tai yra pigiausias kelionių variantas. Ačiū, kad LG darbuotojai ir traukinio palydovai padėjo susiklosčiusiose situacijose, nepaliko vienų, tačiau labai norėtųsi, kad ši paslauga gerėtų.“