Jūratė tikina nė kiek nesistebinti dėl visuomenėje vyraujančių stereotipų – anot jos, kiekvienas amžiaus tarpsnis atskleidžia vis naujas patirtis ir suvokimą.
„Kažkada, kai dar buvau vaikas ir tekdavo dalyvauti 20-mečių vestuvėse, man jie atrodydavo tokie suaugę! O „šokiai, kam per 30“, atrodė skirti jau visiškiems senukams, – šypsosi pašnekovė. – Dabar man dvidešimtmečiai atrodo kone kaip vaikai ir vedybos tokiame amžiuje neskamba kaip norma. Juk pati būdama virš 30-ies mokiausi šokti lindyhopą.“
Planavo susilaukti vaikelio iki 30-ies
Pati Jūratė ištekėjo 27-erių, su vyru svajojo iki trisdešimtmečio susilaukti pirmojo vaikelio. Dabar, sako ji, tai irgi skamba kaip savotiškas stereotipas. Deja, santuoka subyrėjo taip ir nespėjus susilaukti atžalos.
„Sulaukusi 30-ties labai išgyvenau, kad, jei ir pavyks sukurti naujus santykius, jau būsiu per sena susilaukti vaikų. Galiausiai susitaikiau su mintimi, kad gyvenimas gražus ir be vaikų, suvokiau, kad gal tai ir nėra svarbiausias mano gyvenimo tikslas, – prisimena ji. – Vėliau mano gyvenime atsirado kitas vyras. Tąkart abu norėjome vaikų ir nusprendėme pabandyti, bet, deja, pasirodė, kad ne viskas taip jau paprasta. Nors teko kreiptis pagalbos į medikus, buvau 100 proc. įsitikinusi, kad galiausiai mums pavyks.“
Dabar mėgaujuosi brandžia motinyste. Galiu sau leisti skirti daugiau laiko vaikui, nes nespaudžia paskolos, karjeros troškimas, nebėra jaunatviško noro visur dalyvauti, viską išbandyti. Visa tai jau sukurta, padaryta, išbandyta, o sukaupta patirtis leidžia ramiau žiūrėti į vaiko auginimo ir auklėjimo niuansus.
Laikui bėgant Jūratė su vyru tikino išbandžiusi viską, kas įmanoma, bet vaikelis į poros gyvenimą neatėjo. Tuomet moteris pasakoja davusi sau terminą – nusprendė, kad jei nepagimdys iki 40-ties, dės tašką ir uždarys šitą temą visiems laikams.
„Vėlgi susidūriau su stereotipu – amžiumi, ši mintis apsigyveno mano pačios galvoje. Ir ne dėl to, kad baiminausi, ką žmonės pasakys, o dėl atsakomybės – galvojau, juk reikės vaikelį užauginti, nesinori, kad jis blogai jaustųsi dėl savo tėvų amžiaus, – atvirauja moteris. – Bet sulaukiau keturiasdešimtmečio ir supratau, kad gyvenimas nesustojo, nesibaigė, o mano sveikata puiki. Svarbiausia, kad tą patį galvojo ir mano vyras – jis labai palaikė, skatino nenuleisti rankų, kol dar pati gamta leidžia. Jei ne vyro palaikymas, tikrai būčiau pasidavusi stereotipiniam mąstymui. Vėl pradėjome ieškoti pagalbos – tiesa, ne Lietuvoje – ir mums pavyko! Gavome pačią didžiausią dovaną. Abu su vyru savo jubiliejų proga – aš 45-mečio, vyras – 50-mečio – tapome tėvais.“
Negatyvių nuomonių nesulaukė
Jūratė sako, kad jų šeimai labai pasisekė, nes neigiamų reakcijų dėl tapimo tėvais vyresniame amžiuje nesulaukė nei iš artimųjų, nei iš gydytojų, kolegų ar nepažįstamų žmonių. Moteris tikina – visi tik sveikino ir nustebę linkėjo viso ko geriausio.
Gavome pačią didžiausią dovaną. Abu su vyru savo jubiliejų proga – aš 45-mečio, vyras – 50-mečio – tapome tėvais.
„Galbūt ir aš pati spinduliavau laime ir ramybe, neprisileidau jokio negatyvo savo atžvilgiu, – šypteli pašnekovė. – Dabar mėgaujuosi brandžia motinyste. Galiu sau leisti skirti daugiau laiko vaikui, nes nespaudžia paskolos, karjeros troškimas, nebėra jaunatviško noro visur dalyvauti, viską išbandyti. Visa tai jau sukurta, padaryta, išbandyta, o sukaupta patirtis leidžia ramiau žiūrėti į vaiko auginimo ir auklėjimo sunkumus, iššūkius bei į kitų komentarus, kaip reikėtų tai daryti. Vaikas auga mylimas ir laimingas, lankome užsiėmimus, einame į žygius, kartu keliaujame.“
Šiandien Jūratė geriau nei bet kas kitas gali pasakyti, kad stereotipai – tik mūsų galvose. Tiesa, ji teigia neskatinanti atidėlioti motinystės iki 45-erių, nes juk niekada nežinome, kada gamta nubrėš ribą.
„Man pačiai labai patinka, kai tėvai dar jauni, o vaikai – jau suaugę. Vis dėlto gyvenime nutinka visaip ir jei „žvaigždės sukrenta“ esant brandžiame amžiuje – priimkite tai kaip didžiausią dovaną, – sako pašnekovė. – Man atrodo, svarbu jausti save, savo kūną, savo vidinę būseną ir priimti sprendimus pagal tai, o ne pagal skaičių, kurį matome pase.“
Neseniai Delfi dalijosi ir skaitytojos Daivos istorija. Ji pirmagimio susilaukė 43-ejų, po metų gimė antroji atžala. Apie jos patirtį galite skaityti čia.