Keturmečio tėtis Vytautas Banionis mini, kad idėja išbandyti vaikišką keturratį kilo susidūrus su daugeliui jaunų tėvų kylančiomis problemomis.
„Pamenu, kad sūnus būdamas dvejų-trejų metų nenorėdavo pats vaikščioti. Vis prašydavo panešti. Visaip sprendėme šį klausimą ir tuomet vienas pažįstamas papasakojo, kaip su paaugliu sūnumi leidžia laiką važinėdami kartu gamtoje keturračiais. Kilo mintis išbandyti su savo mažiumi“, – atsiųstame pranešime pasakoja keturmečio Domanto tėtis.
Medijų skaitmenizavimo srityje dirbantis vyras pasakoja, kad tai yra puiki proga ir jam pačiam, ir sūnui daugiau pabūti gamtoje bei gryname ore.
„Su Domantu važiuojame į trumpus žygius – įsidedame arbatos, sumuštinių ir važiuojame kokius 5–7 kilometrus. Aš einu pėsčiomis, tenka ir pabėgėti. Turime žygio tikslą – vietą, kurioje pietausime. Labai mėgstame keliauti aplink Kauno marias, randame tikrai pasakiškų vietų. Kadangi sūnaus keturratis elektrinis, galime pasukti į beveik bet kurį keliuką“, – pasakojo jaunas vyras.
Vytautas mini, kad jam labiausiai patinka su vaiku įveikti didelius atstumus būnant gryname ore, ypač šiuo pandemijos metu, kai visų veiklos yra apribotos. Anot jo, pėsčiomis su keturmečiu vaiku tai padaryti būtų sudėtinga.
„Vaikas ima matyti gamtą kaip žaidimo aikštelę, nori daugiau joje būti. Privažiavus įdomų objektą, sustojame ir apžiūrime jį pėsčiomis, perskaitome įrengtus stendus, sužinome daugiau apie vietos gyvūnus. Tokie mūsų žygiai tampa tradicija. Augant vaikui stiprėja ir tarpusavio ryšys. Sūnus pradeda žiūrėti į motociklą kaip į draugą – taupo padangoms, planuoja, kur važiuos. Taip pat jau vykstame į tolimesnius žygius, kurių atstumas siekia iki 10 kilometrų. Jei jam atsibosta ar pavargsta, jau supranta, kad tikslas dar nepasiektas ir niekur nedingsi, todėl vyriškai tęsia kelionę. Taip lavinam kantrybę ir užsispyrimą“, – įspūdžiais dalijasi tėvas.
Anot vyro, jo paties meilė technikai ir gamtai po truputį persiduoda ir jo sūnui. Jis tikisi, kad susidomėjimas technika užgoš būsimas pagundas paauglystės metu.
„Kaip turbūt ne vienas tėvas, savo sūnui noriu įskiepyti meilę technikai. Mano tėtis taip augino mane, tai natūraliai ir man persiduoda ugdant sūnų. Vakar važiavome pirkti padangų jo keturračiui, paskui rėlės į motociklų parduotuvę. Tai sūnus jau nuo pirmadienio aiškina mamai ir močiutei, kad trečiadienį ryte yra užsiėmęs – turi vyriškų reikalų su tėčiu“, – kalbėjo Vytautas.
Anot pašnekovo, jis pats keturratį vairuoja jau dešimt metų. Per tą laiką vyras jau spėjo pakeisti penkis keturračius.
„Man labai patinka atrasti kažką naujo – jei kur važiuojame, visuomet stengiuosi grįžti kitu keliu, kad galėčiau kažką nauja pamatyti. Pradžioje svarsčiau galbūt motociklą įsigyti, bet pasirodė nesaugu. Pagalvojau išbandyti keturratį, pasirodė keturi ratai saugiau ir stabiliau. Taip pat nėra sezoniškumo, tereikia žiemą šilčiau apsirengti. Per šį laiką atsirado ir naujų draugų, bendruomenė“, – kalba keturračių klubo „Kauno ATV bendražygiai“ įkūrėjas.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad visuomenėje vis dar paplitusi nuomonė, kad keturračius vairuoja chuliganai, nesilaikantys taisyklių ir niokojantys gamtą.
„Būna įvairių žmonių, bet nesinori, kad etiketės būtų klijuojamos visiems. Pats keliaudamas su sūnumi, jam rodau pavyzdį. Kalbamės, kur galima važiuoti, kur negalima ir kodėl. Negaliu su sūnumi būdamas gamtoje ir pasakodamas, kaip ją reikia saugoti, kitą dieną lakstyt ir ją niokot. Klube turime gydytojų, verslininkų, savo srities specialistų. Suaugę žmonės, turintys šeimas. Vienas iš mūsų klubo tikslų – keisti visuomenės požiūrį į keturratininkus“, – kalba keturračių klubo vadovas.
Daug laiko gamtoje praleidžiantis vyras pastebi, kad situacija su miškų užterštumu vis dar bloga – itin dažnai tenka matyti šiukšlinamus miškus.
„Daug ir dažnai būnant gamtoje pastebi, kaip dar nemylime savo aplinkos ir ją teršiame. Labai erzina miško šiukšlintojai. Kartais atrodo, kad sunkvežimiais į mišką žmonės veža lovas, šaldytuvus, spintas, padangų visuomet pilna. Tenka ir sūnui vis paaiškinti, nes vaikas nesupranta, kodėl taip elgiamasi. Pats renka šiukšles, jas veža namo. Skauda širdį matant, kaip dar nemokame elgtis su gamta. Trūksta sąmoningumo“, – apgailestauja vyras.