„Manau, kad likau ten dėl šeimyninių sumetimų. Mano darbo pobūdis toks, kad visi darbai yra Kaune, Vilniuje ir kituose miestuose, kur yra seno bažnytinio arba kitokio paveldo. Bet neįsivaizduoju geresnės terpės augti vaikams negu provincija. O juo labiau – vienkiemis”, – sako jis.
Paklaustas, ar tokioje vietoje ir pasistatė namą jis atsako: „Namas dar procese, bet šaknis vienkiemyje suleidome taip giliai, kad ten jau ir žirgą ganome, ir kas dieną važiuojame jodinėti. Na, važiuojame kasdien, jodinėjame rečiau”.
– Mindaugai, papasakokite apie paskutinį, tikrai įspūdingą savo ir dukros kūrybinį projektą – mašinytę.
– Dukra lanko Kelmės „Ąžuoliuko” darželį. Ji gavo užduotį su tėvais padaryti kažkokį gaminį, gražų žaislą iš antrinių žaliavų.
– Ar išgirdus užduotį buvo aišku, kad šitą darbą darysite jūs?
– Mano nuopelnai čia mažiausi. Su dukra ir žmona surinkom visokius guzikus, metalo laužą, o aš juos paskui tik sulipdžiau. Bet mano žmona tai chemikė. Ji su dukra lygegrečiai darė robotą iš popierinių kavos puodelių. Man ta mašinytė – tai žinote, kasdienybė, visą gyvenimą tai darau. O jai
iš puodelių padaryti robotą tikrai buvo iššūkis. Taigi, nuopelnai didesni žmonos nei mano.
Na, o kas liečia dukros, Adelės, gyvenimą, turime įprotį daryti viską kartu ir tiek. Pavyzdžiui, prisireikė vaikų žaidimų aikštelės – ją taip pat statėme kartu. Ir su užsakovės priežiūra. Net nekilo klausimų! Užduotis tokia, reikia padaryti ir viskas. Nemeluosiu – nuvedęs dukrą į darželį ir padėjęs žaislą į lentyną pagalvojau: velnias, persistengiau, negalima taip daryt. Bet kaip jau padariau, taip.
– Kodėl – mašinytė? O ne gėlytė, lėlytė?
– Negaliu sakyti, kad dukrai labiau patinka žaisti su mašinomis – čia gal mūsų, tėvų, požiūris, kad nebūtinai mėlyni rūbai berniukams, o rožiniai – mergaitėms, ir nebūtinai lėlės mergaitėms, o mašinos – tik berniukams. Ji juk greičiausiai užaugus taip pat vairuos. Tai kodėl jai gali būti neįdomu žaisti su mašinomis? Įdomu.
– Ar dukra irgi dalyvavo gamybos procese? Kaip jis atrodė?
– Dalį laiko dukra buvo šalia, bet dalis darbo nusitempė į jos miego metą, taigi, teko pabaigti vienam. Tačiau apsitarėme, surinkome guzikus lempoms, paėmėme šakutę, kažkokį kranelį radome. Kad iš obliaus darysiu – klausimo nekilo, tai mano pomėgis dar nuo vaikystės, rinkti ir kolekcionuoti senus medžio apdirbimo įrankius. Jų prikaupęs esu tiek, kad dalį dabar naudoju, o dalis – yra antrinė žaliava, kuri galėtų būti ir kaip interjero detalė. Nors aš dabar tiesiog turiu, kad turėti. Taigi, pagalvojau, kad gražu būtų jį perdaryti – jis nebetinkamas tiesioginiam darbui, taigi, gali būti panaudotas kitam.
Mintis ko gero susidėliojo galvoje, tada peržiūrėjau savo šiukšlyną, dirbtuvėse radau kažkokį apvalų pagalį, supjausčiau, porą varžtelių, varinės skardos – ir sulipdžiau. Ne – kažkokių rimtų pasiruošimo darbų čia nebuvo. Ir ilgo idėjų ieškojimo nebuvo. Viskas susidėliojo iš to, kas po ranka. Savo namuose vedžiojome elektrą, liko storų elektros laidų – izoliaciją nulupome. Buvo variniai lempų ir posparnių laikikliai – tai čia varinė skarda iš kažkur likusi, ją pakarpėme, palankstėme, sulitavome.
– Ar jūsų dukra dažnai dalyvauja tėčio darbuose?
– Dirbtuvėse ji dažnas svečias nuo pat mažumės. Būna kitą kartą su ausinėmis, jei tylu – be ausinių. Ko gero tai vienas iš būdų nepamiršti, kaip atrodo tėtis – apsilankyti dirbtuvėse.
– Taigi, ko gero supranta, kad tėčio gali paprašyti pagaminti ko tik širdis užsigeis? Ar prašo?
– Bijau, kad net piktnaudžiauja tuo! Jei reikia supynių, ji neklausia, kada nupirksi – klausia, kada padarysi. Jeigu kažko reikia, klausimas paprastai būna toks. Supynes po medžiu parišti sodyboje yra viena, bet kita yra daryti visą žaidimų aikštelę. Ji dar nėra užbaigta, dar darbo reikia įdėti. Reikia pagražinimus išpjaustyti aplink langus, aplink stogą, aplink jos gėlyną ir smėliadėžę.
Tai čia klausimo net nekilo. Žmona dar užginčijo: turi daug darbų, svarbus projektai, ką čia gaiši laiką – imkim ir nupirkim, už gerą kainą radau. Iš tikrųjų – už gerą kainą rado. Bet juk čia jau principo reikalas. Gal aš tiesiog idealizuoju, prisimindamas savo vaikystę, bet aš manau, kad tėčio sumeistrauti dalykai, kaip toji mašinytė ar žaidimų aikštelė, jie atmintyje išliekamąją vertę turi turbūt.
– Ar jūsų tėtis jums irgi kažką įsimintino buvo sumeistravęs?
– Mano tėčio kitokia profesija. Dabar, pastaruosius penkerius metus esu jį užverbavęs dirbti kartu.
Tai dabar jis jau galėtų tai daryti. Bet su savo tėčiu aš kaip atsiminimus vertinu kiek kitokius dalykus. Buvimas miške su juo man svarbus. Ir dabar štai, vakar, kartu vaikščiojome po mišką ir tarėmės, kaip čia ką padaryti. Ir viskas buvo kaip tada, kaip prieš dvidešimt metų. Tai yra gražūs dalykai, jie įstrigę galvoje ir širdyje.
– Grįžkime prie tos mašinytės. Kiek laiko trukote įgyvendinti idėją?
– Gal kokias geras tris valandas su guzikų rinkimu.
– Mindaugai, aš bijau, kad visa Lietuva iš pavydo ant jūsų dantį grieš – juk kitiems net ir nupirkti ilgiau užima.
– Na, gal dar kokią valandą galvojau, kur ką rasti.
– Ar darželyje buvo ir kitų įsimintinų kūrinių? Ar, vis dėlto, gerokai išsiskyrėte?
– Ar gali tai vertinti? Kiekvieno tėvelio dėmesys savo vaikui nėra reitinguojamas. Kiekvienas daro pagal savo sugebėjimą, o kad mano sugėjimai šitoje srityje kitokie nei jų, tai dar nereiškia, kad aš – pranašesnis tėtis.
– Prieš interviu man sakėte, kad nėra tėčiui didesnio džiaugsmo nei dukra. Kodėl?
– Net nežinau, kaip paaiškinti tą jausmą. Visą laiką galvojau, projektavau, kaip atrodys mano gyvenimas susilaukus sūnaus: kaip jis man padės meistrauti, kaip kartu veiksime visus tuos berniukiškus dalykus. Bet dabar galvoju, kad su dukra nėra niekaip kitaip, tik viskas daug švelniau, meiliau.
Žinote, sūnų aš būčiau daug ko išmokęs. O dukra daug ko išmoko mane.