Su Rūta kalbame 8 valandą ryto – Australijoje tuo metu jau 15 valanda, moteris neseniai grįžo iš darbo. Ji nė minutei nenustoja šypsotis ir mielai išpyškina istoriją apie savo atsiradimą Volongongo mieste, esančiame apie 80 km nuo Sidnėjaus – tikriausiai, toli gražu ne pirmą ir ne paskutinį kartą.
Rūta ištekėjo besimokydama 4 kurse. Netrukus po to jos vyras Germanas išvyko į Australiją – gavo dvi stipendijas doktorantūros studijoms. Viena stipendija buvo skirta padengti mokslo išlaidas, kita – pragyvenimui. Rūta pas sutuoktinį atskrido kiek vėliau, vos baigusi universitetą. Jos planas buvo toks – tiesiog pagyventi trejus metus Australijoje, gal kiek pasideginti, susirasti darbą – kad ir „Starbucks’e“. Tuomet ėjo 2004-ieji.
„Lietuva tuomet buvo ką tik įstojusi į Europos Sąjungą, todėl visi, jų tarpe ir mes, tikėjomės šviesios ir perspektyvios ateities. Iš pradžių mintis apie gyvenimą Australijoje atrodė lyg svajonės išsipildymas, bet čia atvykusi patyriau šoką – Volongongas buvo tikrų tikriausia gūduma. Jokio „Starbucks’o“ čia nė su žiburiu nebuvo įmanoma rasti – pirmą šio prekės ženklo kavinę atidarė tik pernai. O ir pasideginti nepavyko – akimirksniu smogė alergija. Šitame kaime, kaip jaunai moteriai iš Vilniaus, su išsilavinimu, buvo itin niūru – parduotuvės užsidarydavo penktą valandą, jokio aktyvaus naktinio gyvenimo. Ištvėriau gal 15 mėnesių ir grįžau atgal į Lietuvą dirbti. Vyras liko mokytis.“
G. Peleckis baigė Volongongo universitete doktorantūrą, vėliau čia, superlaidžių ir elektroninių medžiagų institute, ir liko dirbti. Rūta teigia – sutuoktiniui susiklostė puikios galimybės siekti karjeros, todėl 2008-iais ji grįžo atgal į Australiją.
„Tuomet man buvo 26-eri, pagalvojau, kad pats laikas kurti didesnę šeimą. Po metų gimė Patricija, 2012-iais – Motiejus. Nuo pirmos minutės žinojome, kad vaikai bus lietuviai – kitokių minčių neturėjome. Iki šiol namuose nekalbame jokia kita kalba, tik lietuviškai. Taip, filmukai buvo anglų kalba, su australais kalbėjome ir kalbame taip pat angliškai, bet su vaikais šia kalba nebendraujame niekada. Patricija darželį ėmė lankyti dvejų ir tada ji beveik nemokėjo anglų kalbos, – pasakoja lietuvė. – Iš pradžių darželį dukra lankė 3 dienas per savaitę – norėjosi, kad pamatytų, jog yra vaikų, jos bendraamžių, kalbančių anglų kalba. Juk kai su vos metukų Patricija atskridau į Lietuvą, mes visą vasarą praleidome lietuviškoje aplinkoje, tad jai labiau buvo įprasta būtent tai.“
Už darželį teko mokėti nemažą sumą
Darželių tvarka Volongonge, anot Rūtos, kiek neįprasta ir individuali kiekvienai šeimai – jei ji neturi vizos, leidžiančios gyventi nuolat, ugdymo įstaigos lankymo kaina siekia nuo 100 dolerių per dieną. Jei šeimos nariai – Australijos piliečiai, valstybė didžiąją mokesčio dalį kompensuoja. Rūta su Germanu už Patricijos dieną, praleistą darželyje, mokėdavo apie 50 dolerių. Moteris palygindama užsimena, kad valandinis minimalus atlyginimas tuomet buvo 15 dolerių.
„Kas dar įdomu – Australijoje nėra tokio dalyko kaip motinystės atostogos. Gali auginti kūdikį 16-20 savaičių, bet už tą laikotarpį moka ne valstybė, o darbdavys. Išmoka taip pat priklauso tik nuo darbdavio gerovės. Šeimos, kurios negali sau leisti gyventi iš vienos algos, vaikus į darželį leidžia nuo vos 6 mėnesių. Įneša kūdikius, miegančius automobilio kėdutėje, o iš jų jie išimami tik pamaitinti ir pakeisti sauskelnes“,– pasakoja R. Peleckienė.
Vos atvykusi čia gyventi moteris teigia pastebėjusi, kad australų šeimos gana didelės – jie turi po 3 ar 4 vaikus. Tiesa, vėliau suprato, kad toks sprendimas yra apgalvotas.
„Mamos sako, kad geriau dešimčiai metų iškristi iš darbo rinkos, vienu ypu užauginti tris vaikus ir tada grįžti atgal“, – sako Rūta.
Pasak pašnekovės, daugelis įsigijusių būstą Volongonge karjerą pradeda Sidnėjuje – važiuoti tenka po valandą ar pusantros į vieną pusę. Vis dėlto kai šeima pagausėja, tas laikas tampa labai brangus.
„Ką tada daro mamos? Ieško bet kokio minimalaus darbo arčiau namų. Ir nesvarbu, kad jos kvalifikacija labai aukšta – kartais tenka dirbti ir gana paprastą darbą. Iš esmės mūsų mieste yra universitetas, ligoninė ir plieno gamykla. Dar parduotuvės, bankų filialai – realiai tai didžiausi darbdaviai mieste. Dirbi arba aptarnavimo sferoje, kartais – savivaldybėje“, – kalba Rūta.
Geresnio gyvenimo nusprendė ieškoti Lietuvoje
Kol vaikai dar nelankė mokyklos, Rūta su vaikais kas vasarą skirsdavo į Lietuvą – norėjo, kad jie matytų, jaustų ryšį su čia likusia šeima ir artimaisiais. Pašnekovė prisimena ir dar vieną ryškų gyvenimo momentą – vienu metu jai nusibodo gyventi nuo algos iki algos. 2014-iais ji priėmė sprendimą pabandyti grįžti gyventi į Lietuvą. Sutapo, kad Vilniaus universiteto Chemijos fakultetas pasiūlė vyrui Germanui įsteigti Projektų skyrių, o universitetas Australijoje, kuriame jis darbuojasi, sutiko suteikti 6 mėnesių akademines atostogas.
„Aš su vaikais į Lietuvą grįžau kiek anksčiau, rugpjūtį. Pagalvojau, kad mažuosius reikia užrašyti į darželį. Nuėjau į savivaldybę – pasirodo, vietų darželiuose nebėra. Galiausiai rado vieną visai kitame rajone, nei gyvenome, ir tai privatų – už abu vaikus mokėjome 1500 litų per mėnesį. Pagalvojau, kad po Australijos kainų bus pakankamai normaliai, – pasakoja R. Peleckienė. – Bet vyras rugsėjį gavo pirmą algą, mes sumokėjome už butą, darželį ir liko 60 litų. Ėmėm svarstyti – o už ką mes pilsime benziną, valgysime? Ištiko šokas. Turėjom pajamų iš Australijos, tai kažkaip pragyvenom.
Vis dėlto ne viskas buvo taip blogai – vaikai visą laiką kalbėjo lietuviškai, atšventėm ir lietuviškas Kalėdas, Patricija su Motiejumi pirmą kartą pamatė sniegą. Patricija tuo metu jau ėjo į paruošiamąją klasę, buvo visiškas auklėtojos džiaugsmas. Bet supratom, kad mes negalime gyventi iš lietuviškos algos. Aš, dirbdama sekretore, gaudavau daugiau nei mano akademikas vyras. Situacija tikrai pasirodė neadekvati. Supratau, kad Australijoje iš vienos algos ir galėdami sau leisti kasmetinius skrydžius į Lietuvą gyvenome daug geriau“
Rūta juokiasi – tada Australijos ji atsiprašė dar kartą ir grįžo atgal.
Pusinės klasės, 3 klasės įvertinimas ir vaikų paskatinimas
Australijos diena – sausio 26-tą, iškart po jos šalyje prasideda nauji mokslo metai. Rūta teigia, kad konkrečios datos nėra – tokia kaip mūsiškė Rugsėjo 1-oji tolimoje šalyje šalyje neegzistuoja.
„Yra taip – 10 savaičių vaikai mokosi, tada 2 savaites atostogauja ir taip iki Kalėdų. Kalėdų (pas mus tai – vasaros) atostogos trunka 6 savaites“, – sako ji.
Moteris, kalbėdama apie švietimo sistemą Australijoje pabrėžia, kad pasakoti gali tik apie Volongongo mokyklas. Anot jos, tvarka šalies miestuose ar valstijose gali net ir kardinaliai skirtis.
„Kai vaikai ėmė lankyti mokyklas, iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Pamenu, sėdžiu pirmame tėvų komiteto susirinkime, galvoju, užsirašysiu, ko klasei reikia. O jie ima kalbėti ir pasakoti – kokius renginius organizuos vaikams, kad surinktų pinigus, o pasirodo, kad tuos pinigus renka kone viskam. Esmė tokia – valstybė skiria kažkokią sumą pinigų pagrindiniams reikmenims, o visus papildomus dalykus perka tėvai. Pavyzdžiui, elektronines lentas, įrengia klasėse kondicionierius – jų ten, beje, 2015-iais nebuvo, be vėdinimo tekdavo sėdėti ir prie 30 laipsnių karščio. Taip pat Australijoje viskas paremta savanoryste. Pavyzdžiui, aš savanoriavau mokyklos valgykloje. Gaudavome sąrašą, kas ko nori ir pietums ruošdavome šiltą maistą. Dažniausiai tai būdavo pusfabrikačiai, pašildydavome ir sudėliodavome į maišiukus. O nusipirkti buvo galima užkandžių, pavyzdžiui, ledų ar gazuotų gėrimų. Jokių arbatų, nieko“, – pasakoja dviejų vaikų mama.
Rūta nustebina pasakiusi, kad iki 3 klasės nežinojo, kaip jos vaikams sekasi mokytis. Ji šypsosi – Australijoje vertinimo sistema visai kitokia nei Lietuvoje, o mokytojai dažnai kalba ir vaiką vertina labai korektiškai, taip, kaip tikisi tėvai.
„Atrodė, kad vaikas – Dievas. Po 3 klasės egzamino, kuris yra vykdomas nacionaliniu mastu (taip pat tokie egzaminai vykdomi 5, 7 ir 9 klasėse), tėvai gauna vokus, kurių jokiais būdais negalima atplėšti matant vaikui. Jame – lapai, paaiškinantys rezultatus. Vienas trikampis reiškia mokyklos vidurkį, kitas – nacionalinį vidurkį, o taškas nurodo, kokiame lygmenyje yra tavo vaikas. Viskas.
Egzamine – jokio streso, realiai mokiniai net nepajuto, kad rašo kažkokį svarbų darbą. Absoliučiai jokio spaudimo – nuėjo į kitą klasę ir tiesiog parašė testuką“, – pasakoja lietuvė.
Anot Rūtos, jos sūnus Motiejus mokėsi pusinėje klasėje – iš pradžių viename kabinete sėdėjo priešmokyklinukai ir pirmokai, kitame – primokai ir antrokai ir t.t. Kai vaikas dar tik priešmokyklinukas, atrodo smagu – juk sėdi su didesniais, protingesniais. Vis dėlto tėvai, kurie turėjo vaikus pirmokus, mokyklos sprendimu nesidžiaugė.
„Bet smagu, kad pas Motiejų pirmoje klasėje buvo dvi mokytojos – viena dirbo pirmas tris savaitės dienas, kita – ketvirtadieniais ir penktadieniais. Kodėl? Nes jos pačios augino mažus vaikus ir norėjo darbuotis mažiau. Joms buvo sudaryta tokia galimybė. Vienai labiau patiko anglų kalba, kitai matematika, jos abi didesnį dėmesį skyrė savo dalykams. Tai buvo nerealu! Galiu pasakyti, kad abu vaikai į mokyklą ėjo su noru“, – šypteli R. Peleckienė.
Pasakodama apie pradinę mokyklą Rūta pamini, kad pamokų tvarkaraščio iki 7 klasės, kol vaikai pereina į kitą mokyklą, tiesiog nėra. Nors mokytojai turi pasiekti užsibrėžtus tikslus, vis dėlto jie turi ne ką mažiau ir laisvės, kaip tai padaryti.
„Vaikai per metus turėdavo atlikti 2-3 projektinius darbus ir juos per nurodytą laiką pristatyti prieš visą klasę. Viešas kalbėjimas svarbus ir vėliau – pavyzdžiui, 5, 6 klasėse galima varžytis viešo kalbėjimo turnyre. Mokyklos geriausieji vyksta į tarpmokyklinį turnyrą, vėliau pakliūna į regioninį, jei pasiseka – grumiasi net valstijos lygiu. Tas pats ir su plaukimo, bėgimo, atletikos varžybomis“, – vardija Australijoje su šeima gyvenimą kurianti moteris.
Dukra aštuntą klasę baigė Vokietijoje
Dabar Peleckių dukra Patricija mokosi mokykloje, kuri prilygsta lietuviškajam licėjui. Norint patekti į šią įstaigą reikia laikyti stojamuosius egzaminus – atrenkami tik gabiausi vaikai.
„Bet tada aš sugalvojau, kad dukrai būtinai reikia patobulinti lietuvių kalbos žinias ir su šeima nusprendėme, kad ji tai padarys Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Mūsų mokykla Australijoje pasakė, kad kadangi vieta čia yra nemokama, negarantuoja, kad grįžus ji dar bus laisva. Mes iš Lietuvos grįžom liepos 29- ąją, o likus dviem dienom iki nusileidimo Australijoje sužinojome, kad ją priima atgal į mokyklą, nes kažkokia mergaitė išvažiavo kitur. Buvo streso, bet prieš Patricijai išvykstant paaiškinom riziką“, – šypteli Rūta.
Australijoje gyvenanti lietuvė sako – Vasario 16-osios gimnazijoje kažkada norėjo mokytis ir ji pati. Anot pašnekovės, Australijoje kone visi lietuvių bendruomenės nariai arba jų artimieji yra bent kurį laiką mokęsi ten.
„Iš tiesų pirminė idėja buvo tokia, kad Patricija metus pasimokytų Lietuvoje, bet, pasirodo, tokios galimybės paprasčiausiai nėra. Mes kreipėmės konkrečiai į Vilniaus lietuvių namus. Aš apie tai kalbėjau ir su prezidento žmona, kuri yra lituanistinių mokyklų globėja, ir su Lietuvos švietimo ministre. Tiesiog – tokios galimybės nėra, vietų nėra. Į savivaldybę taip pat negaliu kreiptis, nes mes nesame registruoti Lietuvoje, neturime draudimo, yra ir kitų niuansų. Dėl šios priežasties pasirinkome gimnaziją Vokietijoje – ten pamokos vyksta vokiečių kalba, tik trys dalykai dėstomi lietuviškai. Nors aš, kaip bendruomenės narė, norėčiau, kad visi vaikai turėtų galimybę pasimokytų Lietuvoje. Man net nereikia Vilniaus ar Kauno – užtektų, kad mokykla būtų saugi, maža, dar geriau ir saugiau!“ – sako R. Peleckienė.
Vasario 16-osios gimnazija turi bendrabutį – jame Patricija ir gyveno. Į pokalbį trumpam įsijungusi paauglė šypsosi ir teigia, kad Vokietijoje pasimokyti jai labai patiko.
„Sutikau daug naujų žmonių, ėmiau domėtis naujomis sporto šakomis, tokiomis, kaip šaudymas oriniu ginklu. Pasimokiau lietuvių gramatikos – tiesa, ji man nepatiko, buvo gana sudėtinga“, – sako 8 klasę prestižinėje mokykloje baigusi Patricija.
Pasiteiravus, ar stipriai skiriasi mokymasis Australijoje ir Vokietijoje, paauglė šypteli – Australijoje daug svarbesni pasiekimai, taip pat čia mokytojai vis paskatina ir tikisi, kad tu užduotis atliksi gerai.
„Taip pat čia užduoda didelius projektinius darbus. O Vokietijoje buvo labai lengva – sakė, mokykitės, jei norite gerai pabaigti mokyklą, – tikina Patricija. – Kartais užduodavo namų darbų, bet didesnių projektinių darbų ne.“
Vis dėlto Patricijos brolis Motiejus Vasario 16-osios gimnazijoje mokytis neplanuoja – jį labiau traukia JAV.
„Mačiau mokyklos naujienlaiškyje, kad ugdymo įstaiga bendradarbiauja ir dalyvauja mainų programose su Amerika. Sumoki pinigus – jie parenka šeimą, mokyklą, viską. Gali Amerikoje praleisti pusmetį ar metus – kiekvienam pagal poreikį. Kas labai svarbu – tai tas langas, per kurį gali išsiųsti vaiką į kitą šalį. Pavyzdžiui, Patricija čia baigė 8 klasę ir realiai Vokietijoje ją kartojo. Kai jos bendraklasiai Australijoje vasario mėnesį pradėjo 9 klasę, ji dar mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje aštuntoje, o grįžo į paskutinį pusmetį. Dabar bando prisivyti“, – niuansus nubrėžia Rūta.
Už sūnaus vidurinę mokyklą moka 4800 dolerių per metus
Australijos vaikai kuprinėje nešiojasi džemperį ir pietų dėžutę, vėliau – dar ir planšetę. „Viskas“, – juokiausi Rūta, pridurdama, kad šioje šalyje kokybiškos ir ergonomiškos kuprinės tikrai nereikia.
„O ir dėl planšetės – jei tėvai bijo, kad jų antrokas gali brangų daiktą sudaužyti, galima palikti ją namuose ir naudotis esančia klasėje, – šypteli ji. – Patricijos vidurinė mokykla, kaip minėjau, yra nemokama, tai per metus priemonės kainuoja gal 60 dolerių“.
Pradinėje mokykloje tėvų komitetas mokyklai per metus iš visų organizuojamų renginių surinkdavo apie 10 tūkst. dolerių. Australijoje gyvenanti moteris buvo iškėlusi klausimą – ar nepaprasčiau būtų tą sumą padalinti iš vaikų kiekio ir tiesiog tuos pinigus surinkti iš jų tėvų, kaip įnašą?
„Man viena mama pasakė, kad kiek anksčiau bandė taip daryti, vis tik paaiškino – esmė ne pinigai. Smagiuose renginiuose, kurie vaikui tekainuoja po kelis dolerius, dalyvauja visa mokykla – esmė yra susijungusi, artima bendruomenė. Tėvų įsitraukimas čia – didžiulis“, – sako Rūta.
Nors pradinėje mokykloje tėvų bendruomenė aktyvi, vis tik Patricijos vidurinėje viskas kitaip – mokykla ir mokytojai su jais komunikuoja minimaliai. Pašnekovė teigia – tėvai net nebuvo pakviesti į mokyklos vidų, tik kartą buvo suorganizuotas koncertas, kuriame už 10 dolerių Rūta galėjo pasižiūrėti į klarnetu grojančią savo dukrą.
„Mokytojų nemačiau ir nepažįstu. O Motiejus neįstojo į šią mokyklą, tad mokosi katalikiškoje. Ji yra mokama, bet ne privati. Mums ji kainuoja 4800 dolerių per metus. Dar vienas dalykas – ši mokykla yra „Apple school“. Tai reikšia, kad nuo 7 klasės privaloma nešioti šios firmos planšetę, nuo 9 klasės jis turi turėti ir šio prekės ženklo kompiuterį. Tai yra įsipareigojimas tėvams, – pasakoja Australijos lietuvė. – Žinutes iš sūnaus vidurinės mokyklos gaunu kasdien – ką padarė, ko nepadarė. Žodžiu, skirtumas tarp mokyklų – didžiulis, komunikacija irgi.“
Nuo 7 klasės Australijoje vaikai gali patys grįžti į namus. Rūta tikina, kad mokyklos turi specialius autobusus, kurie važiuoja konkrečiu metu ir maršrutu. Jei vaikas nespėja – tai jau jo atsakomybė.
„Sūnaus mokykla – už 15 kilometrų nuo namų, dukros – už kokių 7 kilometrų“, – kalba Delfi pašnekovė.
16 metų Australijoje galima pradėti mokytis profesijos, vis dėlto gabesnieji mokosi iki 18 metų, o tada mokslus tęsia universitetuose. Dirbti taip pat galima sulaukus pilnametystės – anot Rūtos, 18-metis, įgijęs profesiją, jau gali uždirbti apie 60 tūkst. dolerių per metus.
„Patricijai šiuo metu yra 15 metų ir ji jau turi pirmąjį darbą. Dirba drabužių parduotuvėje salės darbuotoja. Ji nėra išimtis – nepilnamečiai čia dažnai dirba greito maisto restoranuose, nes jie – pigi darbo jėga. Mokyklos metu vaikai gali dirbti iki 12 valandų per savaitę, atostogų metu – kiek daugiau. Taip vaikai skatinami taupyti pirmajam automobiliui – teises Australijoje galima laikyti nuo 16 metų“, – sako R. Peleckienė.
Korepetitorių čia yra, bet australai į tai žiūri skeptiškai
Kol Lietuvoje nenumaldomai daugėja korepetitorių paslaugas teikiančių pedagogų skaičius, Australijos žmonės šypsosi ir tiesiog džiaugiasi gyvenimu. Rūta pasakoja, kad su mokymosi problemomis vaikai susiduria ir čia, vis dėlto požiūris į sunkumus kur kas paprastesnis.
„Tikrai yra vaikų su disleksija, yra ir tokių, kurie 7-toje klasėje nemoka skaityti. Tikrai yra. Kaip su jais elgiasi, aš nežinau – man pasisekė šiuo klausimu. Bet žinau, kad mano bosas savo vaikams buvo nusamdęs korepetitorę. Jis tiesiog nenorėjo, kad vaikai atsiliktų – pasikartosiu, mes nežinome, ką vaikai daro mokykloj ir kaip jiems sekasi.
Vis dėlto korepetitoriai dažniau dirba su imigrantų šeimomis, kurie nori vaikus užauginti stipriau, šiek tiek paspausti. Patys australai vaikų nespaudžia – jie juos myli, saugo. Pas juos toks požiūris – aš užaugau žmogumi, užaugs ir jis. Kas kita, jei korepetitorius samdomas prieš stojant į geresnę mokyklą – tokių vaikų yra Patricijos mokykloje“, – sako moteris.
Rūta sako, kad iš pradžių ir ji svarstė savo dukrai nusamdyti mokytoją, kuris padėtų stojamajam pasiruošti testui. Vis dėlto kiek vėliau pagalvojo, kad verta pasitikėti pačios Patricijos jėgomis ir žiniomis.
„Juk ji eina į mokyklą, kurioje visi mokiniai – tikrai labai stiprūs ir sumanūs. Pamąsčiau, juk ji pati perfekcionistė, gal nereikėtų perspausti. Pakliūsi – eisi mokytis, nepakliūsi – rinksimės kitą mokykla. Bus kaip bus. O viskas buvo puikiai“, – džiaugiasi dviejų vaikų mama.
Rūta teigia iš pradžių kiek nerimavusi dėl tokio aplinkinių požiūrio į mokslą, vis dėlto netrukus nusiramino supratusi, kad visi čia viską daro teisingai – užaugę jie tampa ir advokatais, ir įmonių vadovais.
Sporto būrelių veikla paremta savanoryste
Kalbėdama apie popamokinę veiklą ir būrelius Rūta pabrėžia – kai kalba eina apie sportą, Australijoje viskas visai kitaip, nei Europoje.
„Pavyzdžiui, kai Lietuvoje užrašai vaiką į krepšinį arba futbolą, ko klausi? Kokiomis dienomis ateiti, kada vyks treniruotės. Čia pasiteiravus to paties, atsako – varžybos ketvirtadienį. Tai sporto būrelis vyksta kartą per savaitę, treniruočių nėra – tik varžybos. Motiejus futbolą lanko jau septintus metus, jam visą laiką tik varžybos. Kodėl taip yra? Nes visos sporto šakos Australijoje paremtos savanoryste. Jeigu mes mokėtume profesionalams tiek, kiek mokama Lietuvoje, niekas negalėtų sau to leisti. Brangiausi dalykai Australijoje – gimnastika ir plaukimas, nes ten reikia konkrečių specialistų ir specialių patalpų. Futbolo būrelis kainuoja apie 200 dolerių per metus, krepšinis – apie 350 dolerių per pusę metų. Treneriai – tėvai, tiesiog surenka komandas ir pabūna drauge su jais. Tokie štai niuansai.
Jeigu nori, kad vaikas siektų krepšininko karjeros, jis turi pasirodyti gerai klube, tada eiti į atrankines varžybas, kur jį stebi tam tikri žmonės, turi būti pasiūlyta vieta jo komandos programoje, jeigu vaiką pasirenka – prasideda treniruotės, kas savaitgalį dalyvauji varžybose, į kurias vežti tenka tėvams. Atstumai – apie 600 kilometrų į visas puses. Kainuoja viešbutis, benzinas – jokie autobusai nėra skiriami. Jei komanda pakliūna į finalą, skrendi į kitą valstiją .Tokios realijos – Australijoje išauginti sportininką yra brangu“, – pasakoja R. Peleckienė.
Rūta vardija – pliažuose patruliuoja savanoriai, yra net savanorių gaisrininkų.
„Australai ne amerikiečiai – jie niekuo nesididžiuoja, jie iš visko juokiasi, su humoru pasakoja turistams apie nuo medžių krentančias meškas. Vis dėlto savanorystės faktorius yra tai, kas juos kelia į viršų. Anot pažįstamos australės – jei sustotų savanorystė, sustotų visa Australija. Mano vyras irgi treniravo Motiejaus futbolo komandą – dėl to iš darbo išeidavo 2 valandom anksčiau. Aukoji savo laiką dėl savo vaiko, kad galėtum jį šiek tiek daugiau paauginti. Bet taip daro daugelis, kone visi“, – sako Australijoje 20 metų gyvenanti pašnekovė.
Pavyzdžiui, Sidnėjuje yra mokyklų, kuriose mokslas kainuoja apie 40 tūkst. dolerių per metus. Tos mokyklos, anot Rūtos, kaip koks „Akropolis“ – požeminis parkavimas, teniso kortai, krepšinio aikštelės, dengtas baseinas ir visa tai priklauso tik mokyklai.
„Tada tie tėvai sako – o, mūsų mokykloje nemokamai moko plaukti. Na, ne. Tu sumoki didžiulę sumą, kad vaikas galėtų eiti į mokyklą ir naudotis visais privalumais“, – sako moteris.
Per metus Lietuvą aplankė 3 kartus, užsuko ir į Dainų šventę
Į Lietuvą Rūta su šeima grįžta maždaug kas dvejus metus – bent tokio grafiko jie laikėsi iki kovido pandemijos. Dabar viskas yra kiek pasikeitę. Ji sako – mes čia, Australijoje, neturime vasaros atostogų, tik tas dvi laisvas savaites, kurių metu vaikai ilsisi.
„Grįžti į Lietuvą man ir vaikams kainuoja apie 9 tūkst. dolerių – tiek sumokėjau paskutinį kartą. Už dvi savaites tiek mokėti yra labai brangu. Todėl įprastai mes atostogaujame bent 6 savaites – praleidžiame 2 paskutines mokslo savaites, išnaudojame 2 savaites atostogų ir dar praleidžiame 2 savaites naujojo semestro. Kiekvieną kartą prieš planuodami tokias atostogas mes informuojame mokyklą ir prašome leidimo. Teoriškai mokykla galėtų vaikų neišleisti, bet kol kas mums taip dar neatsitiko.
Kovidas viską pertvarkė – pernai buvome Lietuvoje vasarą, nuvežėm Patriciją į Vokietiją. Tada per Kalėdas skridome aplankyti, o šią vasarą – pasiimti. Nuvykome ir į Dainų šventę, kur su ansambliu „Vasaris“ dalyvavo ir Patricija. Tad per 12 mėnesių net 3 lankėmės Lietuvoje. Kol kas planų kitoms atostogoms Europoje neturime. Kažkur kitąmet tikrai vyksime, tik dar nenusprendėme, kur“, – šypteli R. Peleckienė.
