Tikrasis moters vardas redakcijai žinomas, tačiau dėl jos ir dviejų sūnų asmeninės ramybės šiame straipsnyje pakeistas.
„Mano istorija siekia 15 metų. Iš manęs buvo atimti vaikai ir aš patyriau visišką vaikų teisių apsaugos neįgalumą. Turėjau neblogus teisininkus, bet nieko nepasiekiau. Vaikai pas mane grįžo tik tuomet, kai mirė jų tėvas“, – vos į kelis sakinius visą savo istoriją sutalpina Edita.
Susituokė ji su vyru iš didelės meilės. Dvejų metų skirtumu jiems gimė du sūnūs. O santuoka subyrėjo dėl to, kad vyras mėgo išgerti. Dėl šios priklausomybės jis ir mirė – gėrė tol, kol sustojo širdis.
„Buvau gerokai jaunesnė už savo vyrą, tarp mūsų buvo 14 metų amžiaus skirtumas. Jam tai buvo jau antroji santuoka, aš tuo metu buvau jauna ir be galo įsimylėjusi studentė. Mano pajamos buvo stipendija, o jis buvo turtingas verslininkas. Tokia tipinė istorija, – šypteli ji. – Tačiau tai nebuvo pelenės istorija. Tą verslą vyras buvo gavęs iš mano tėčio. Šis padarė didžiulę klaidą – visas verslo akcijas, visus turtus perrašė žentui. Tikriausiai kažkada labai norėjo sūnaus, o turėjo dvi dukras, tai šeimoje atsiradęs mano vyras tapo kaip ir sūnaus pakaitalu. O šio būta labai gudraus. Nors pati studijavau teisę, aš iki šiol nesuvokiu, kaip jis sugebėjo tą visą turtą perrašyti kažkam kitam, kad aš niekada nebuvau bendraturte. Jis ir mūsų namą bei didžiulį butą pirko ne savo, o savo mamos vardu. Tuo metu nesukau dėl to galvos, niekuo nesidomėjau. Kokia naivi buvau! Pamenu, kažkada jis nusipirko dar vieną prabangų mersedesą ir tik sustabdžius policijai, kai jie patikrino dokumentus, supratau, kad mašina priklauso vyro mamai. Tačiau man visa tai tapo svarbu tik tada, kai prasidėjo skyrybos. Supratau, kad viską, ką galiu padaryti, tai tiesiog susikrauti lagaminus ir išeiti iš tų namų. Man niekas nepriklausė – nei butas, nei namas, nei verslas. Užgyvenau du vaikus, kažkokių skudurėlių ir vieną kitą prabangesnį papuošalą.“
Gyvenimas pasidarė nebepakeliamas. Vyro gėrimo tarpsniai vis ilgėjo, prasidėjo agresijos priepuoliai. Jei iš pradžių jis gerdavo dvi–tris paras, tai po 13 metų tas laikas išsitempė iki dviejų savaičių, skaičiuoja moteris. Dar santuokoje ieškodama išeičių ji kreipėsi į Anoniminių alkoholikų antrųjų pusių draugiją, tačiau greit suprato, kad kol pats žmogus nežengia jokių žingsnių ir neužsimano pasveikti, tol jokia šeimos narių pagalba jam nepadės. „Vyro agresijos priepuolius, kai jis mane už gerklės pakeldavo prie sienos, kai pridėdavo peilį ar laiptinėje „nuleisdavo“ nuo laiptų, kartais matydavo ir mūsų vaikai. Tuo metu, žinoma, būdavo labai blogai, bet po kiek laiko šeimoje tu susitaikai“, – pasakoja moteris.
Kai galiausiai vyrui pasakė, kad nebenori daugiau kęsti jo girtuokliavimo bei smurto protrūkių ir nori skirtis, šis puolė ant kelių, verkė, žadėjo pasikeisti: „melodija, kaip visų alkoholikų. Tačiau kadangi mano sprendimas jau buvo nepalaužiamas, vyras pasakė – tu pasigailėsi šio sprendimo, padarysiu, kad tau gyvenimas nebūtų saldus, aš atkeršysiu. Tiesiai šviesiai taip ir pasakė. Netrukus supratau, kad tikrąjį žmogų, su kuriuo gyvenau, pažinau tik per skyrybas. Vaikams buvo pasakyta, kad nuo šiol šita moteris jums ne mama ir ne mamytė, o močia arba galite ją vadinti vardu. Šitie namai, kuriuose gyvename, yra ne jos namai, o jūsų ir mano namai.“
Nors pagal galiojančiąl uzufrukto teisę Edita šeimos namuose galėjo gyventi iki vaikų pilnametystės, labai greitai toks gyvenimas kartu tapo per sudėtingas. Poros sūnums tuo metu buvo 10 ir 12 metų. „Tuo metu aš studijavau, vienu metu – kartu net dviejuose specialybėse, o dar ir dirbau, ir nors buvo labai sunku viską suderinti, džiaugiausi, kad jau galėjau išsilaikyti save. Bet aš vis tiek tuose namuose neturėjau jokių teisių. Jei paprašydavau vaikų laikytis tvarkos ir, pavyzdžiui, nesivažinėti po namus su riedučiai, primokyti tėvo jie man atšaudavo – mama, čia ne tavo namai, tu mums neaiškink, tėtis mums leidžia viską“, – prisimena ji.
Kerštaudamas vyras liepdavo sūnums mamą engti, o į savo pusę juos traukė beprotiškai lepindamas. Supratusi, kad situacija tapo nebevaldoma, moteris nutarė išsinuomoti butą. Kartu pasiėmė vaikus ir išsikraustė. Tuo metu iki skyrybų pabaigos dar buvo toli. Moteriai nė minties nebuvo, kad jos vaikai galėtų gyventi atskirai, todėl neapgalvojo ir galimybės, kad vaikus vyras gali susirinkti ir parsivežti namo: „Vieną vakarą grįžtu po darbo – nepamenu jau, ar buvo praėjusios pora savaičių, ar mėnuo nuo mūsų gyvenimo atskirai – ir nė vieno vaiko neberandu. Nebematau nė vieno jų daikto, nieko. Skambinu jiems, nuvažiuoju į buvusius namus – jie man rėžia, kad tu mums nebe šeima, tu neturi teisės čia rodytis, šitie namai tau nebepriklauso. Visi šie žodžiai buvo ne jų – jie kalbėjo tėvo kalba. Juk iki tol buvome artimi, mano santykiai su vaikais buvo puikūs. Bet kaip tėtis liepė – taip pasakė. Taip vaikai dingo iš mano gyvenimo. Vyras jiems neleisdavo jiems su manimi susitikti. Kalbėdama telefonu iškart suprasdavau, kad jis kažkur netoliese – vaikai staiga pradėdavo mane vadinti močia arba išrėždavo tokias kalbas, kad tiesiog supjaustydavo mano širdį peiliais ir po to aš dar ilgai sėdėdavau raudodama.“
Susiklosčiusi padėtis neturėjo jokios išeities. Ieškodama pagalbos moteris mynė visų institucijų slenksčius, tačiau veltui. „Ieškodama, kas man galėtų padėti, pirmiausia kreipiausi į Vaikų teises – klausiau, ką man daryti? Atsakė – turite susitarti. Kadangi dar esate neišsiskyrę ir vaikų globa oficialiai jums nepriskirta, turite tartis. Bet man to padaryti nepavyko. Bandžiau pas vyrą važiuoti ir į darbą kalbėtis – vydavo mane lauk kaip šunį. Turėjau gerų bičiulių teisėsaugoje ir mano teisininkas buvo tikrai geras, tačiau ir jis negalėjo padėti. Pirmiausia man reikėjo išsiskirti, kad galėčiau prisiteisti vaikų globą. Tačiau skyrybos taip greit neįvyksta, iki oficialios pabaigos praėjo treji metai. Ir tas tarpsnis man buvo pats sunkiausias, nes vaikai tiesiog dingo iš mano gyvenimo. Kadangi vaikams su manimi susisiekti buvo uždrausta, važiuodavau prie jų mokyklos ir žiūrėdavau iš tolo, sėdėdavau automobilyje ir verkdavau negalėdama prie jų prieiti. Džiaugiuosi, kad tuo metu kreipiausi į psichologę, nes jei ne ji, nežinau, kaip būčiau visa tai ištvėrusi. O ji kaip paėmė mane už rankos, taip ir laikė visus tuos metus“, – skaudžiausius metus prisimena Edita.
Sūnums augant, nenuostabu, namuose kildavo įvairių barnių, tad po kurio laiko pas mamą grįžo jaunėlis. Tas metas sutapo su skyrybų pabaiga, todėl pagal pirmą teismo sprendimą vaikai buvo išskirti – vyresnysis liko su tėvu, o jaunėlis atiteko Editai. Tačiau ir ši maža pergalė netrukus buvo ištrinta: „Mano namuose visada buvo taisyklės, aš reikli sau – reikli ir aplinkiniams. Ir mama buvau griežta – grįžtu iš darbo, vaikų namų darbai jau turi būti padaryti, patikrinu juos, tada vaikai gali po valandą pasėdėti prie kompiuterio, o jau tuomet marš į lauką. Ši tvarka veikė – vaikai mokėsi gerai, viskas buvo puiku. O pas tėvą būdavo leidžiama viskas. Kartą mano dvylikametis man ir sako: tu žinai, kad aš vakar tik antrą valandą nuėjau miegot? Tu mums neleidi prie kompiuterio būt, o tėtis leidžia žaist, kiek tik nori, mūsų namų darbų namuose niekas netikrina. Ten vaikams buvo suteikta visiška laisvė. Tad ko stebėtis, kad vėliau jie visiškai nusimokė, prasidėjo daugybė kitų bėdų.“
Moteris sako, kad negalėjo ilgai konkuruoti – nuomojosi mažą butą, kai tuo metu vaikai gyveno erdviame keturių kambarių bute ir dar jie turėjo didžiulį, daugiau nei 500 kv.m namą. Tėvo namuose jie gyveno be jokių taisyklių, visiškoje laisvėje.
„Mačiau, kad jaunėlis gyvendamas pas mane, ilgisi ir brolio, ir tėčio. Vis tiek vyras mylėjo vaikus, o jie jį. Išėjęs gyventi pas mane sūnus tapo jų priešu, o vėliau prasidėjo viliotinis, kad jis pas juos grįžtų. Vieną vakarą patikrinusi sūnaus namų darbus pasakiau, kad jam reikėtų susiimti su rusų kalba, daugiau paskaityti. Ir viskas, jis užpyko, susikrovė savo daiktus į maišą ir išvažiavo pas tėvą. O kai vaikas grįžo, vyras iškart padavė paraišką teismui ir prisiteisė abu vaikus. Man priteisė mokėti vaikams alimentus, nustatė pasimatymų laikus, tik jie niekad negaliojo. Atvažiuodavau pasimatyt su vaikais, bet niekas man durų neatidarydavo. Ir man nepadėjo jokios institucijos“, – pasakoja Edita.
Palikta su savo problemomis kovoti viena moteris rankų nenuleido, tikėjosi vis tiek sulaukti savo laiko. „Aš negalėjau sudeginti tų tiltų, žinojau, kad vis tiek turiu atrakinti savo vaikų širdeles, juk esu jų mama, tad laukiau ir laukiau. Ir sulaukiau – po kurio laiko ėmėm su vaikais susitikinėti slapčia. Vyro gėrimas atsisuko prieš jį patį, nes kai jis užgerdavo ir dingdavo kelioms savaitėms, vaikai likdavo vieni – be maisto, be pinigų. Ir tada jie pamiršdavo, kad esu močia – tada tapdavau mama, kuri gali duoti valgyti. Jei santuokoje vyro gėrimas man buvo kančia, tai tuo laiku tie tarpsniai tapo palaima. Su vaikais mes slapčia nuo jo leisdavom kartu laiką, visur važiuodavom, pramogaudavom, kartais jie likdavo pas mane ir nakvoti, tik, žinoma, su baime. Pamenu, buvo mano sesers vaiko krikštynos, šventėme Trakuose, ir netikėtai sūnums paskambino tėvas – tai mano tėtis greit sėdo su jais į savo mašiną, gazas-dugnas ir vežė vaikus paleist ten, kur jie buvo pasakę, kad yra. Daugybę kartų mums taip buvo. Valgom kur kavinėj – paskambina, tai meti maistą, meti pinigus ir leki“, – dabar šypsosi ji.
Vėliau vyro gyvenime atsirado kita moteris, tuomet vos paauglystės sulaukę vaikai dažnai būdavo paliekami gyventi vieni. Visiška laisvė ir nepriežiūra padarė neatitaisomų pasekmių. „Tėvas, susiradęs naują draugę, laiką leisdavo mūsų pasistatytame name, o vaikams, likusiems bute, atveždavo tik maisto ir vėl palikdavo vienus. Baisiausia būdavo, kai tuo metu man skambindavo buvę kaimynai ir sakydavo: pas tave namuose balius, tavo vaikai geria. Dabar, kai jau viskas praėję, sūnūs man prisipažįsta, kad jie rūkyti, gerti, vartoti narkotikus pabandė būtent tada. Sako: mama, tu žinai, kada aš rūkyti pradėjau? Man buvo 10 metų. Ar žinai, kiek mes tuo metu išgerdavom? Aš visa tai žinojau. Atvažiuodavau, bet man prieš nosį užtrenkdavo duris – sakydavo, ko nori? Tu neturi teisės čia būti. Skambindavau į policiją, klausdavau, ką man daryti – vaikai be priežiūros, viduj užsidarę geria. Policija atsako – jūs teisiškai ir esate atsakinga už tuos vaikus. Taip išeina, kad paskambinusi jiems skundžiu pati save. Tokia sistema – visiškai neveiksni. Aš neradau būdo, kas man galėtų padėti. Su teisininkais raštais užpylėm visas institucijas, bet niekas negelbėjo. Bandėm įrodyti, kad vyras alkoholikas – tada reikalai būtų pajudėję, bet niekas nesutiko liudyti. Nei privati klinika, kurioje jį po ilgalaikių išgertuvių nuolat „atkočiodavo“, nei viską puikiai žinoję kaimynai ir jo samdiniai, mūsų geri draugai. Sako – Edita, nepyk, tave mylim, bet nenorim eiti į teismus ir liudyt“, – nepavydėtiną situaciją prisimena ji.
Augdami tokioje laisvėje vaikai išbandė visus įmanomus narkotikus, šalia atsirado vyresnių draugų – kaip Edita sako, tokių, kokių nė vienas tėvas nelinkėtų savo vaikui. Net ir viską puikiai žinodama ji negalėjo nieko padaryti, tad tik kantriai laukė.
„Kai prieš septynerius metus pasistačiau ir išsikrausčiau į savo namą, atvažiavo jaunėlis ir pasakė, kad nori gyventi pas mane. Visą tą laiką mudu turėjom tą ryšį, su vyresnėliu buvo sunkiau, jis stodavo tėvo pusėn. Kai tėvas mirė ir mes visi apsikabinę verkėm ir valėmės tuos skaudulius, jie man sakė: mama, tu suprask, mums taip buvo liepta, kitaip negalėjom, nes mūsų nelaikė vyrais. Jie užaugo su tokiu leitmotyvu, – kalba Edita. – Aišku, aš buvau labai pikta ir vaikams sakiau – grįžot tik tada, kai tėvas nudvėsė. Tikrai jaučiausi labai nuskriausta. Vis dėlto svarbiausia buvo, kad aš vėl juos susigrąžinau. Jei su jaunėliu mūsų santykiai atsistatė lengviau, paprasčiau ir greičiau, tai su vyresnėliu užtruko. Mudviem reikėjo labai daug išsikalbėti, išsiaiškinti. Ir kaip makabriškai beskambėtų – mano laimei, vaikų tėvas numirė, nes kitaip aš tokių santykių su jais neturėčiau. Vienas vaikas dabar mane vadina mamuku, kitas – mamasita.“
Edita panašiose situacijose atsidūrusiems tėvams patartų viena – neprarasti vilties. „Aš visąlaik labai daug skaičiau apie santykius tarp tėvų ir vaikų, kaip pastatyti tuos tiltus. Visada laikiausi nuomonės, kad tėvai turi tuos tiltus pastatyti, nes tai aš esu suaugęs žmogus, esu protingesnė, aš esu mama, todėl aš ir atsakinga. Tai aš turiu tiesti tą ranką, nes ateis laikas, kai į ją savo ranką įdės vaikas. Ir man tai pasitvirtino Dabar mes labai atviri, kartais gal net per daug. Kai sūnūs man ima pasakoti apie savo merginas, kartais galvoju – na, šito aš galėčiau ir nežinoti“, – juokiasi ji.
Siūlo pagalbą atstumtiesiems
Aprašyta mamos istorija iš tiesų yra be galo skaudi, tačiau svarbu suprasti, kad šis atvejis nėra unikalus, teigia Lygiavertės tėvystės asociacijos steigėjas Ramūnas Kvietkauskas. Jo skaičiavimu, vien šiai asociacijai žinoma apie 100 atvejų, kuomet tėvams skiriantis dėl nuteikinėjimo vaikų ryšys su atstumtąja mama arba tėčiu visiškai nutrūko: „Lietuvoje, mūsų apskaičiavimais, galėtų būti tarp 1000 ir 5000 tokių vaikų.“
Vaikų nuteikinėjimas prieš tėtį ar mamą psichologijos ir teisės moksle, aiškina pašnekovas, yra vadinamas tėvų atstūmimu (angl. parental alienation). Tėvų atstūmimas pripažįstamas viena žiauriausių psichologinio smurto prieš vaikus formų, sukeliančių jiems itin skaudžias pasekmes visam gyvenimui.
„Nors gali atrodyti, kad kalčiausi šiose istorijose yra vaikus prieš kitą iš tėvų nuteikinėjantys tėtis ar mama, tačiau, mūsų įsitikinimu, didžiausia atsakomybė turėtų tekti tarnyboms, kurių pareiga yra ginti vaikų teises. Pastebime, kad daugeliu atvejų nei vaiko teisių specialistai, nei teismai tinkamų priemonių nesiima“, – sako R. Kvietkauskas.
Jis pasakoja, kad Vakarų šalyse jau yra nustatyti ir taikomi efektyvūs pagalbos tėvų atstūmimo atvejais metodai. Taip pat nustatyta, kad daugelis praeityje – prieš kelis dešimtmečius – taikytų priemonių buvo visiškai neefektyvios ar net kenksmingos. „Deja, Lietuvoje specialistai kol kas apsiriboja tik šių – kenksmingų – priemonių taikymu. Pavyzdžiui, psichologo tarpininkavimas taikytinas tik lengvo nuteikinėjimo atvejais, kuomet vaikų ryšys su atstumtuoju iš tėvų dar nėra nutrūkęs, tuo tarpu mūsų specialistai ir teismai daugeliu atvejų bando nutrūkusį vaiko ryšį su tėvu ar motina atstatinėti nurodydami bendrauti „per psichologą“. Tokiu būdu ne tik užvilkinamas laikas, tačiau ir vaiko nusistatymas, lankantis jam nemaloniuose susitikimuose psichologo kabinete, tik sustiprėja“, – kalba R. Kvietkauskas.
Pašnekovas sako, kad galėtų išvardinti dešimtis vaiko teisių specialistų, psichologų ir teisėjų pavardžių, kurie, asociacijos žiniomis, netinkamai talkino nuteikinėjimą patiriantiems vaikams, tokiu būdu faktiškai tapdami šio smurto sąjungininkais. „Galvojantiems, kad smurtas prieš vaikus būna tik šeimose, norėčiau paprieštarauti: didžioji dalis smurto, kurį patiria mūsų vaikai, yra institucinis. Norisi tikėtis, kad kita pagalbos vaikams reformų banga identifikuos būtent institucinius smurtautojus ir užkirs kelią jiems žaloti mūsų vaikus“, – tikisi jis.
Pagrindinė tinkama pagalbos priemonė vaikams, patiriantiems sunkų tėvų atstūmimą (kaip ir kitas sunkaus smurto formas), anot asociacijos steigėjo, yra vaiko atskyrimas nuo smurtautojo ir patalpinimas į saugią, neutralią aplinką. Antras žingsnis, kuris yra kiek mažiau skubus, tačiau ne mažiau svarbus, yra ryšio su atstumtuoju iš tėvų atstatymo programa (angl. reunification therapy). Užsienio šalyse yra kelios ryšio atstatymo programos, iš kurių žinomiausia – Richardo Warshako „Šeimos tiltai“ („Family Bridges“). Pašnekovo tikinimu, jų efektyvumas siekia apie 95 proc., o trukmė – vos kelios dienos. Deja, lietuviškai asociacijai neteko girdėti nė vieno atvejo, kad analogišką pagalbą būtų teikę mūsų šalies specialistai.
„Didžiosios dalies vaikų nuteikinėjimo atvejų galima būtų išvengti, jei skyrybų metu plačiau būtų taikoma lygiavertės tėvystė. Tai tokia vaikų ir tėvų gyvenimo po skyrybų forma, kuomet vaikai panašų laiko tarpą praleidžia su kiekvienu iš tėvų. Dažniausiai vaikai gyvena savaitę su vienu, savaitę – su kitu iš tėvų, tačiau galimi ir kitokie laiko intervalai. Lygiavertė tėvystė dar vadinama „dviguba gyvenamąja vieta“ ar tiesiog „50–50“.
Pažangiausi pasaulio specialistai neabejoja, kad lygiavertė tėvystė geriausiai atitinka vaikų interesus. Nesuvokiame, kodėl mūsų specialistai ir teismai, lyg sugedusi plokštelė kartojantys „prioritetiniai vaiko interesai“, lygiavertę tėvystę rekomenduoja ar nustato tik itin retais, išimtiniais atvejais“, – apie problemą kalba R. Kvietkauskas.
Praeityje nuogąstauta, kad nustačius lygiavertę tėvystę, tėvams gali kilti nepatogumų. Radikalios feministės argumentuodavo, kad mamoms bus sunku savaitę nematyti vaikų. Tačiau pašnekovo tvirtinimu, naujausios studijos nustatė, kad lygiavertė tėvystė teigiamai veikia ne tik vaikų, bet ir abiejų tėvų – tiek tėvo, tiek mamos – psichologinę būklę ir savijautą.
„Tarnyboms neteikiant jokios pagalbos tėvų atstūmimo atvejais, neskatinant lygiavertės tėvystės, mes esame Lietuvoje turbūt vieninteliai dirbantys šiose srityse. Palaikome glaudžius ryšius su užsienio nevyriausybinėmis organizacijomis ir specialistais. Į mus besikreipiantiems tėvams padedame kuo tik galime – patariame, suteikiame informaciją, bandome išjudinti tarnybų darbuotojus, specialistus, siekiame konstruktyvaus bendradarbiavimo“, – atsidūrusius panašioje situacijoje kreiptis kviečia R. Kvietkauskas.
Situacija pasikeitusi
Tuo metu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba informuoja, kad šiandien situacija yra pasikeitusi ir tarnyba siekia atstovauti vaiko interesams ir išgirsti kiekvieno vaiko balsą.
„Norint sukurti nepertraukiamai veikiančią vaiko teisių apsaugos sistemą, kuri užtikrintų vienodos praktikos, apsaugant ir ginant vaiko teises ir teisėtus interesus, formavimąsi ir taikymą valstybėje, savalaikį reagavimą į vaiko teisių pažeidimus ir operatyvų sprendimų priėmimą, 2017 m. buvo inicijuota vaiko teisių apsaugos sistemos reforma. Nuo 2018 m. liepos 1 d. sistemos valdymas ir jos koordinavimas buvo centralizuotas ir pradėjo veikti dabartinė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Atvejis, kurį aprašėte, įvyko prieš 15 metų, todėl negalime komentuoti to, ką ir kaip dirbo ne mūsų tarnybos specialistai. Šiuo metu galioja kita Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija, kiti poįstatyminiai teisės aktai nei buvo anuomet“, – komentuoja Įvaikinimo ir globos skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė.
Specialistė primena, kad prigimtinė vaiko teisė yra bendrauti su abiem tėvais, būti auklėjamam abiejų tėvų ir palaikyti ryšį, jaustis mylimam ir reikalingam. Todėl labai svarbu, kad skyrybų laikotarpiu ir po jų abu vaiko tėvai ieškotų galimybių užtikrinti visavertį bendravimą ir ryšio palaikymą su vaiku.
„Susiklosčius tokiai situacijai, tėvelius raginame tarpusavyje susitarti, kaip toliau bendrauti su vaiku, akcentuojame, kad svarbu žiūrėti ne savo interesų, o būtent vaiko. Nepaisant to, kad vienas iš tėvų gyvena skyrium nuo vaiko, jie yra laikomi šeima, o vaikai, net ir išsituokus tėvams ar jiems gyvenant skyrium, yra laikomi kiekvieno iš tėvų šeimos nariais. Vaiko emocinei gerovei užtikrinti itin svarbu, kad tėtis ar mama, pas kurį gyvena vaikas, jo paties labui, nekliudytų kitam bendrauti su savo vaiku ir dar labiau jo neįskaudintų.
Svarbu suprasti, kad pačios skyrybos sukelia vaikui įvairių išgyvenimų, o tėvų konfliktai tik padidina neigiamą įtaką vaiko psichologinei būsenai. Vaikas neturi būti įtrauktas į tėvų santykių aiškinimąsi ar tapti įrankiu derybose. Siekiant atliepti geriausius vaiko interesus, visus klausimus, susijusius su bendravimu su vaiku ir jo auklėjimu, net ir skyrybų atveju turi spręsti abu tėvai tarpusavio susitarimu. Tai, visų pirma, yra tėvų atsakomybė“, – teigia A. Marčiukaitienė.
Anot jos, kaip vaiko teisių specialistai dalyvauja šeimos skyrybų procese, labai priklauso nuo to, kokiu būdu skiriasi vaiko tėvai. Jei skiriasi bendru sutarimu, tai vaiko teisių specialistai dažniausiai procese išvis nedalyvauja ir apie tokią bylą net nežino. Tėvai tarpusavyje sudaro sutartį dėl santuokos nutraukimo ir tarpusavyje susitaria, su kuriuo iš jų lieka gyventi vaikas, kaip bus organizuojamas vaiko bendravimas su kitu iš tėvų, išsprendžia vaiko išlaikymo klausimą. Išimtiniais atvejais, jei teismui susipažinus su šia sutartimi, kyla kokių nors abejonių, yra kreipiamasi į tarnybą ir prašoma pateikti išvadą, ar tos sąlygos, dėl kurių tėvai susitarė, atitinka vaiko interesus.
„Tais atvejais, kai tėvams nepavyksta bendru sutarimu priimti sprendimų dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su juo tvarkos, išlaikymo, bylą sprendžia teismas. Šiose bylose tarnybos teritorinis skyrius teikia išvadą teismui, kurioje pateikia teismui argumentuotą siūlymą, koks ginčo sprendimo būdas geriausiai atitiktų vaiko interesus, kuris būtų vaikui naudingas artimiausiu metu ir ateityje. Svarbu pažymėti, kad teismo sprendimu nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, jo gyvenamoji vieta yra privaloma bylos šalims.
Jei tarnyba gauna pranešimą apie galimai pažeidžiamą vaiko teisę bendrauti su tėvais ar vienu iš jų, pranešimas pradedamas nagrinėti ir atliekami teisės aktuose numatyti veiksmai. Vaiko teisių apsaugos specialistai nuvyksta į vaiko buvimo vietą, susitinka su vaiku, išklauso jo nuomonę, taip pat pabendrauja su vaiko atstovais pagal įstatymą, nustačius galimus vaiko teisių pažeidimus atlieka vaiko situacijos vertinimą, inicijuoja pagalbos šeimai teikimą. Kai tėvai nesutaria dėl bendravimo su vaikais tvarkos, vaiko teisių gynėjai stengiasi padėti tėveliams išspręsti problemas. Tarnybos specialistai pasikviečia tėvus, globėjus ar įtėvius pasikalbėti apie vaiko poreikį bendrauti su abiem tėvais, ieško sutarimo, kaip atliepti vaiko poreikius. Specialistai nukreipia tėvelius psichologo konsultacijai, organizuoja bendrus tėvų susitikimus, aiškinasi situaciją šeimoje, bendrauja su šeimos nariais, pedagogais, medikais, tarpininkauja sudarant laikiną bendravimo tvarką tėvų tarpusavio sutarimu, informuoja apie galimas teisines priemones“, – dėsto specialistė.
Jei vaiko bendravimo su skyriumi gyvenančiu tėvu tvarka yra nustatyta teismo sprendimu ir tarpininkaujant tarnybos specialistams tėvams nepavyksta susitarti ir užtikrinti vaiko bendravimo su abiem tėvais, skyrium gyvenantis tėvas turi teisę dėl teismo sprendimo vykdymo kreiptis į antstolį. Taip pat tais atvejais, kai tėvai ar vienas iš tėvų nevykdo bendravimo su vaiku tvarkos, tokiu būdu pažeisdami vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais, tarnybos specialistai turi teisę tėvams ar vienam iš tėvų taikyti administracinę atsakomybę, procedūrą aiškina pašnekovė.
„Reiškinys, dažniausiai pasitaikantis skyrybų metu, kai vienas iš tėvų, dažniausiai tas, su kuriuo vaikas lieka gyventi, neretai padedamas artimųjų ar netinkamai talkinančių specialistų, psichologiškai manipuliuodamas vaiku nuteikia jį prieš kitą tėvą, vadinamas tėvų atstūmimu. Vienas efektyviausių ir vaiko psichinei sveikatai geriausių būdų išlaikyti santykį su abiem tėvais bei užkirsti kelią tėvų atstūmimui ankstyvose jo stadijose – lygiavertė tėvystė, kai vaikas su abiem tėvais praleidžia vienodai arba labai panašiai laiko. Vaiko teisių gynėjų darbo praktika rodo, kad pastaruoju metu daugėja tokių bylų, kai tėvai prašo nustatyti tokią bendravimo tvarką, kai vaikas gyvena pusę laiko su vienu iš tėvų, pusę – su kitu“, – kalba A. Marčiukaitienė.
Anot specialistės, tarnyba nėra prieš tokią tvarką. Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad tokią tvarką galima nustatyti. Tačiau kiekvienu atveju vertinama individualiai, atsižvelgiama ne į tėvų patogumą, o į tai, ar tinka toks gyvenimo būdas konkrečiam vaikui. Rūpinamasi, kad tai vaiką kuo mažiau trikdytų. Nuolatinis keliavimas iš vienų namų į kitus gali traumuoti sėslesnį vaiką. Tokia tvarka vienaip gali veikti mažesnį vaiką, kuris turi mažiau daiktų, socialinių ryšių, kitaip – vyresnį, atkreipia dėmesį pašnekovė.
„Tarnybos teisininkai, atstovaudami vaikui civilinėse bylose, laikosi esminės nuostatos – atsižvelgti į geriausius vaiko interesus. Visuomet akcentuojama, kad turi būti sudaryta galimybė skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką: priimti sprendimus dėl ugdymo įstaigos, dalyvauti mokyklos ar darželio bendruomenės gyvenime, lydėti vaiką į lankomų būrelių pasirodymus, kartu leisti laisvalaikį ir pan. Siekiama, kad minimalus bendravimas būtų nustatomas tik išimtinais atvejais, kai dažnas bendravimas kenkia vaiko interesams“, – tikina ji.
Vaiko teisių gynėjai tėvams primena, kad vaikų interesai yra svarbiau už visus nesutarimus ir vien dėl jų gerovės verta gražiai susitarti dėl bendravimo tvarkos ir jos laikytis abiem pusėms.