Vakarop Vilniaus ir Pabrėžos gatvių sankirtoje po truputį rinkosi žmonės. Čia kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį anoniminiai alkoholikai rengia atvirą susirinkimą, į kurį gali atvykti visi, kuriems rūpi šios visuomenės rykštė – alkoholinė priklausomybė. Bėda labai rimta, bet susirinkusių žmonių veidai švytėjo – jie sugebėjo rasti kelią į šią bendruomenę, kurioje pasijuto ne pasmerkti, o suprasti.
„Vilties slenksčio“ bendruomenėje, gavę realią 12-kos žingsnių pagalbą ir padrąsinimą, šie žmonės dabar tiesia savo ranką tiems, kurie skęsta pražūtingame šios priklausomybės liūne. Susirinkimo dieną mūrinis Šv. Antano namelis atgijo nuo žmonių kalbų, šypsenų ir ašarų. Čia visko buvo – ir skaudžiausių, širdį draskančių išpažinčių, ir juodžiausio atkryčio, ir begalinės vilties.
„Dieve, duok man kantrybės, kad nesipriešinčiau tam, ko negaliu pakeisti, drąsos – kad pakeisčiau tą, ką galiu, ir išminties – kad visada sugebėčiau viena nuo kita atskirti“, – viduje įrėminta JAV rašytojo Kurto Vonneguto citata kviečia atsisukti į Kūrėją, nebijant jam atverti savo kūno, sielos ir širdies žaizdų.
Šv. Antano namelio sienos ir bendruomenės nariai lyg išpažinties klausėsi dar vienos skaudžios istorijos. Ir dar vienos... Ir dar... Jaunuoliai, moterys, vyrai, mamos, tėčiai, seneliai – tie patys žmonės, gyvenantys tarp mūsų, atvėrė savo skausmą, ir, pasilypėję ant dar vieno tikėjimo laiptelio, sakė sau ir šalia esančiam: taip, aš – alkoholikas.
Pragerti namai, prarasti vaikai, milžiniškos skolos, visiška asmenybės degradacija – nebūtina pasiekti dugną, kad suprastum, jog stovi ties praraja.
„Niekada net nesusimąsčiau, kad turiu problemų, kol sykį suvokiau, kad kiekvieną vakarą, vaikui pirkdama pieno, perkuosi ir butelį. Ir kaip baisu pasidarė supratus, kad tas litras pieno vaikui – tai tik pretekstas ateiti iki parduotuvės nusipirkt sau alkoholio...“
„Vyras išvažiuodavo į reisą – aš iš karto atsidarydavau šampano, taip kaskart mėgindavau nuplauti mūsų savaitgalio barnio liekanas. O jei nesusibardavome – pati ieškodavau preteksto nepasitenkinimui, nes pirmąją šampano taurę reikėdavo sau pateisinti...“
„Viską esu iš namų išnešęs – indus, patalynę, buitinę techniką. Ranka nesudrebėjo nuo pakabos imant dukters paltuką ir vienintelius žieminius batukus – alkoholis buvo stipriau negu suvokimas, kad rytą atsikėlusi mergaitė, neradusi batukų ir palto, negalės nueiti iki mokyklos...“
„Nemačiau savo vaiko mokyklos išleistuvių, net nežinau, kur ir kaip nusipirko tai progai skirtus drabužius – tuomet išgerti man buvo svarbiau negu mano vaiko šventė...“
„Gėriau, nes visi vaišino, kartu puotaudavome, kitą dieną, lyg mozaiką, kartu rinkdami „baliaus“ nuotrupas, darydavom „pachmielą“, vėl pagaudavau „kablį“ ir įkrisdavau į daugiadienes. Atrodė, kad geriu dėl draugų, kad geriam tik kartu, bet atėjusi pandemija parodė, kad man jokių draugų nereikia – išgertuves bet kokia proga tik pats ir inicijuoju“, – tūkstančiai panašių istorijų ir likimų. Ir tūkstančiai, sugebėjusių pakilti. Ar įmanoma savimi patikėti, jei niekas nebetiki? Anoniminiai alkoholikai tvirtai sako: viskas, ko tau reikia, – tai ateiti į bendruomenę ir pamatyti žmogaus virsmo stebuklą.
„Vilties slenksčio“ bendruomenė Šv. Antano namelyje Kretingoje, Vilniaus g. 4/ J. Pabrėžos g. 2, renkasi kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį.
Tel. pasiteirauti 8 644 11033.
| Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
| Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|
